Lietuvos valstybės simboliai Seimo rūmai Seimo logotipas

Skautės Justinos Lukaševičiūtės kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

2018 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Laba diena, Jūsų Ekscelencija Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente broli Valdai Adamkau, Prezidente Landsbergi, gerbiamieji svečiai, gerbiamieji parlamentarai, gerbiamieji Laisvės kovotojai ir svarbiausia – mano broliai ir sesės, lietuviai ir už Lietuvą kovoję!

Man yra didelė garbė stovėti čia ir šioje tribūnoje galėti dėkoti jums už tai, kad galiu stovėti laisvoje Lietuvoje ir kalbėtis su jumis. Kaip mane pristatė, esu skautė. Sausio įvykių metu dar net nebuvau gimusi, tad kalbėti šioje salėje visų pirma nėra mano nuopelnas ir mano darbai. Galiu stovėti čia, priešais jus, pirmiausia jūsų, kurie kovojote už mūsų laisvę, už mano tėvynę, dėka, taip pat skautų judėjimo dėka, jie užaugino mane ir suformavo mane kaip asmenybę, mano vertybes ir mano tradicijas.

Esu naujosios kartos atstovė, negaliu dalintis istorijomis apie tai, kaip vyko įvykiai, kaip stovėjau prie laužo, ar kažką dariau. Tačiau augau su judėjimu, kuris pirmiausia išmokė mane, kad laisvė, tėvynė ir Lietuva yra duotybė ir niekada negalima priimti jos kaip savaime suprantamo dalyko. Augau su šūkiu ir, svarbiausia, pavyzdžiu tarnauti Dievui, Tėvynei, artimui ir kiekvieną dieną stengtis, kad pasaulis ir mano šalis liktų gražesnė po manęs. Mano broliai ir sesės skautai buvo mano herojai, užauginę mane, jie stovėjo kartu su jumis ir kovojo už laisvę, už mano Lietuvą. Vėliau, kiekvieną dieną savanoriškai jie skyrė laiką, kad užaugintų mane, kad šiandien aš žinočiau, suprasčiau ir vertinčiau istoriją, įvykius, darbus ir žmones, kurių dėka šiandien galiu būti čia, ir galėčiau jiems dėkoti.

Noriu su jumis trumpai pasidalinti istorija apie skautus, skautų vertybes ir tai, ką mes nuveikėme tuo metu, kai mūsų reikėjo Lietuvai. 1991 metų įvykių metu skautai jungėsi į vienetus ir visoje Lietuvoje stengėsi būti naudingi, kovoti už mūsų šalį. Aš augau su daugybe istorijų, su įvykiais, kas vyko Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir visoje Lietuvoje. Broliai ir sesės tapo mano herojais, nes kiekvieną dieną man primindavo, kad tai mano pareiga ir mano teisė ginti ir saugoti šią laisvę. Tačiau šiandien aš noriu pasidalinti istorija, kuri atkeliavo iš Klaipėdos, iš brolio Aidėno. Jis man dar vaikui pasakojo, kaip 1990–1991 metų įvykių metu vaikai pagal skautišką idėją, tuo metu dar žaisdami žaidimą, kas jiems atrodė kaip žaidimas, dieną naktį bėgdavo žaisti prie kareivinių. Jie lipdavo ant kalvų, į medžius, slėpdavosi grioviuose, kaip vaikai linksmais veidais bėgdavo prie karininkų ir klausdavo, regis, vaikiškų klausimų, o iš tiesų bandė įsiminti detales, žiūrėti, kas vyksta, kas atvyksta, kas išvyksta, kiek žmonių yra, ir visą surinktą informaciją – kiekvieną detalę, kiekvieną žvilgsnį perduoti savo broliams, sesėms, tėvams, vyresniems, kurie galėjo jungtis į kovą ir saugoti valstybę savo kūnu ir dvasia. Tokiu paprastu žaidimu jie kiekvienas stengėsi parodyti prisiminę skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Baden-Pauelio mintis, kad kovoti už laisvę, už gražesnį rytojų ir taiką gali ir turi kiekvienas – mažas ir didelis pagal savo galimybes.

Ši idėja kilo dar XIX amžiuje, kai R. Baden-Pauelis kovojo Afrikoje. Tačiau kai žiūriu į brolius ir seses skautus, į skautijos ir Lietuvos istoriją, negaliu pamiršti, kad vertybės, kurios atsirado prieš kelis amžius, tokios svarbios kaip meilė savo tėvynei, kaip laisvė, keičiantis laikams, keičiantis įpročiams, žmonėms, jaunimui, niekur nedingsta ir išlieka kertinės.

Didžiuojuosi būdama skaute. Taip pat prisimenu, kad, būdama skaute ir duodama įžodį, priėmiau kitų brolių ir sesių iškovotą ir perduotą man atsakomybę – saugoti laisvę, kovoti už ją ir kiekvieną dieną daryti pasaulį bent šiek tiek šviesesnį, bent šiek tiek geresnį. Džiaugiuosi, kad galiu savo jėgomis perduoti tai, ką man perdavė kiti, tai, ką perdavėte jūs jaunajai kartai, kad galiu jiems pasakoti apie tai, kas yra laisvė, kodėl yra svarbu, ir kiekvieną dieną jiems priminti, kad tai yra mūsų teisė, pareiga, bet svarbiausia – šventė kovoti ir džiaugtis laisve.

Tik atsikūrus Lietuvai ir skautų judėjimui Lietuvoje, skautus lankė pasaulio skautų atstovai. Tuo metu skautas Žakas Marionas, sveikindamas skautus, sakė, kad laisvė ir mūsų tradicijos kovoti už ją yra kaip skautų laužas. Tam, kad ji pereitų iš kartos į kartą, kad liktų amžinai, mes turime imti ugnį ir dalintis ja, o pelenus palikti istorijai. Vertinti, saugoti, tačiau dalintis ugnimi.

Tad šiandien dėkoju jums – savo broliams ir sesėms, žmonėms, kurie stovėjo tenai, žmonėms, kurie nepamiršta ir kasdien ateina, kiekvienais metais stovi prie laužų ir primena kiekvienam. Ačiū jums, kad atnešėte, išsaugojote ir perdavėte mums – jaunajai kartai šią laisvę, kad galėtume ją saugoti, ugdyti, puoselėti ir dalintis – lyg amžinąją ugnį, amžinąją laisvę. Ačiū jums.

 

   Naujausi pakeitimai - 2018-01-16
   Rimas Rudaitis

  Siųsti el. paštuSpausdinti