III Seimas (1926–1927 m.)

 

Išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu Kazys Grinius (dešinėje) prisiekia Lietuvos Respublikos Seime;
už stalo – Seimo Pirmininkas Jonas Staugaitis (centre)
Kaunas, 1926 m. birželio 8 d. Fotografas nenurodytas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. P-20685

 

  III Seimo rinkimai vyko 1926 m. gegužės 8–10 dienomis.
       Pirmasis posėdis įvyko 1926 m. birželio 2 d. Seimo rūmuose, Kaune.
       III Seimą sudarė 85 nariai.
       III Seimo Pirmininko pareigas ėjo Jonas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis.
       III Seime nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos. Valdančiosios koalicijos partneriais tapo valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos. Šis Seimas pasižymėjo demokratinėmis reformomis. Vienas svarbiausių jo darbų – karo padėties Lietuvos teritorijoje atšaukimas. Šiam Seimui teko du kartus rinkti Lietuvos Respublikos Prezidentą, patirti valstybės perversmą. Šis Seimas dirbo ne visą kadenciją – 1927 m. balandžio 12 d. Prezidento Antano Smetonos aktu III Seimas buvo paleistas.

 


 

       III SEIMO RINKIMAI
       Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis 1926 m. kovo 8 d. aktu paskelbė naujo Seimo rinkimų datą. Rinkimai į III Seimą vyko 1926 m. gegužės 8–9 dienomis, papildomi rinkimai vyko gegužės 10 d. Artėjant rinkimams buvo pakeistas Seimo rinkimų įstatymas, svarbiausia jo pataisa – parlamento narių skaičius padidintas iki 85. Taip pat buvo įsteigta 10-oji rinkimų apygarda, kurią sudarė Klaipėdos kraštas, jos centru tapo Klaipėda. Klaipėdos krašto gyventojai pirmą kartą gavo teisę rinkti Lietuvos Respublikos Seimą ir kandidatuoti į Seimo narius. Per rinkimų į III Seimą kampaniją buvo sudaryta netradicinė trijų partijų koalicija, į kurią įėjo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Lietuvos ūkininkų partija (iki 1926 m. vasario 14 d. ji vadinosi „Santara“) ir Lietuvių tautininkų sąjunga. Nors Lietuvių tautininkų sąjunga (iki 1924 m. vasaros ji vadinosi Tautos pažangos partija) ir dalyvaudavo Seimo rinkimuose, į parlamentą ji nepatekdavo. Tad ši koalicija pasiteisino, į III Seimą buvo išrinkti Lietuvių tautininkų sąjungos ir Lietuvos ūkininkų partijos atstovai.

 

       III SEIMO SUDĖTIS
       III Seimas į pirmąjį posėdį susirinko 1926 m. birželio 2 d. III Seime nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos. Lietuvos darbo federacija gavo 5 mandatus, Lietuvos krikščionių demokratų partija – 14, lenkai – 4, Lietuvos socialdemokratų partija – 15, Lietuvių tautininkų sąjunga – 3, Lietuvos ūkininkų partija – 2, Lietuvos ūkininkų sąjunga – 14, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 22, Lietuvos vokiečiai ir klaipėdiečiai – 6 (vokiečiai – 1, Klaipėdos krašto vokiečiai – 5). Per trumpą III Seimo darbo laiką pasikeitė tik 7 jo nariai. Iš 85 III Seimo narių 40 jau buvo dirbę II Seime. Rinkėjai daugiau palaikė kairiąsias partijas – socialdemokratus ir valstiečius liaudininkus. Nepaisant to, nė viena partija Seime nesudarė daugumos. Tapo aišku, kad Seimo išrinkta valdžia bus koalicinė. Valdančiosios koalicijos partneriais tapo valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos.

 

       III SEIMO PREZIDIUMAS, FRAKCIJOS, KOMISIJOS
       III Seime dirbo Valstiečių liaudininkų frakcija, Žydų frakcija, Lietuvos darbo federacijos frakcija, Lenkų frakcija, Socialdemokratų frakcija, Lietuvių krikščionių demokratų frakcija, Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Tautininkų frakcija, Klaipėdiečių ir vokiečių frakcija. Organizuojant Seimo darbą svarbios buvo komisijos. Veikė nuolatinės komisijos, buvo ir laikinųjų. III Seimo Prezidiumą sudarė: Seimo Pirmininkas Jonas Staugaitis, I vicepirmininkas Steponas Kairys, II vicepirmininkas Jonas Steponavičius, I sekretorius Rudolfas Kinderis, II sekretoriaus nepavyko išrinkti, jis buvo išrinktas tik 1926 m. liepos 2 d. ir juo tapo Balys Žygelis. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo buvo išrinktas naujas Seimo Prezidiumas: Seimo Pirmininku tapo Aleksandras Stulginskis, I vicepirmininku Mykolas Krupavičius, II vicepirmininku Kazys Ambrozaitis, I sekretoriumi K. Masiliūnas, II sekretoriumi – P. Jočys.

 

       III SEIMO DARBAI
       III Seimui buvo pateikta svarstyti keletas įstatymų projektų, turėjusių demokratizuoti krašto valdymą ir praktiškai įgyvendinti 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos nuostatas. 1926 m. birželio 17 d. Seimas priėmė Karo stovio panaikinimo įstatymą. Pirmą kartą Lietuvos Respublikos istorijoje buvo panaikinta karo padėtis. 1926 m. liepos 6 d. Seimas priėmė Amnestijos įstatymą. Įsigaliojus Amnestijos įstatymui, iš kalėjimų į laisvę buvo paleisti politiniai kaliniai, tarp jų ir komunistai, komjaunuoliai. Buvo priimti ir kiti įstatymai, panaikinę demokratinių teisių ir laisvių apribojimus. 1926 m. liepos 6 d. buvo priimtas Baudžiamojo statuto pakeitimas, panaikinęs mirties bausmę Lietuvoje. Netrukus priimtas Spaudos įstatymo pakeitimas panaikino visus ligi tol galiojusius spaudos apribojimus. Dėl naujų pertvarkymų pirmą kartą šalies istorijoje leista laisvai šaukti susirinkimus, įgyvendintos spaudos, žodžio ir kitos demokratinės laisvės. Naujoji valdžia, taupydama valstybės lėšas, sumažino atlyginimus Prezidentui ir Ministrų Kabineto nariams, planavo sumažinti darbo užmokestį valstybės tarnautojams, įvesti civilinę metrikaciją ir kt. Dalis visuomenės nepalankiai sutiko III Seimo priimtus įstatymus, pasipiktinimas kilo dėl amnestijos taikymo, taip pat dėl leidimo steigti lenkiškas mokyklas Lietuvoje.

 

       1926 M. GRUODŽIO 17 D. VALSTYBĖS PERVERSMAS
       Opozicijos spaudimas, dažni valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų nesutarimai lėmė, kad 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje buvo nuversta demokratinė valdžia. Perversmą įvykdė karininkai, tačiau prie jo organizavimo prisidėjo ir tautininkai bei krikščionys demokratai. Paradoksalu, kad valdžioje buvusi kairiųjų koalicija nesureagavo į perspėjimus dėl planuojamo perversmo. 1926 m. gruodžio 16 d. 19 val. 24 min. III Seimas susirinko į posėdį, kuriame buvo svarstomas 1927-ųjų valstybės biudžetas. Posėdžiui užsitęsus, 3 val. 43 min. nakties (gruodžio 17 d.) į posėdžių salę įsiveržę ginkluoti kariškiai nutraukė Seimo posėdį ir įsakė parlamento nariams išsiskirstyti. Perversmo metu kariškiai apsupo Prezidentūrą bei kitus svarbius pastatus, suėmė Prezidentą, Ministrų Kabineto narius bei keletą Seimo narių, kurie pasmerkė perversmininkų veiksmus. Prezidentas Kazys Grinius, verčiamas perversmo organizatorių, atstatydino paties paskirtą Mykolo Sleževičiaus Vyriausybę, o naująjį Ministrų Kabinetą pavedė sudaryti karininkų remiamam Augustinui Voldemarui. Netrukus perversmininkai privertė patį Kazių Grinių parašyti atsistatydinimo raštą, kuriuo jis atsisakė Prezidento pareigų. Taip Prezidentas Kazys Grinius prisidėjo prie perversmo rezultatų legalizavimo. 1926 m. gruodžio 19 d. nepaprastajame posėdyje naujuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. Po perversmo III Seimas panaikino dalį iki tol savo paties priimtų įstatymų: grąžino karo padėtį, įvedė cenzūrą. 1927 m. balandžio 12 d. Prezidento A. Smetonos aktu III Seimas buvo paleistas.

 

Parengta pagal:
Naujojo Seimo rinkimų dienos paskelbimo aktas (1926 03 08), Vyriausybės žinios, 1926 03 12, Nr. 219.
Seimo rinkimų įstatymo priedo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1926 03 12, Nr. 219.
Seimo stenogramos: 3-iasis Seimas, I sesija, 15-asis posėdis, 1926 06 30, p. 6–7.
Seimo stenogramos: 3-iasis Seimas, I sesija, 16-asis posėdis, 1926 07 02, p. 1.
Seimo stenogramos: 3-iasis Seimas, I sesija, 1-asis posėdis, 1926 06 02, p. 8.
Seimo sušaukimo aktas, 1926 05 25, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 46, l. 102.
Tamošaitis Mindaugas, III Seimas (1926–1927), Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2007, p. 176.
Tamošaitis Mindaugas, III Seimas (1926–1927), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 147.

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė