Lietuvos Valstybės Taryba (1917–1920 m.)

 

Antrosios konferencijos papildyta Lietuvos Valstybės Taryba. Stovi iš kairės: Juozas Kavoliūnas, Saliamonas Banaitis, Pranas Dovydaitis, J. Jakimavičius, Liudas Noreika, Kazys Bizauskas, Liudas Brokas, Vytautas Petrulis, M. Ivanauskas, Vladas Mironas; sėdi iš kairės: Kazimieras Šaulys, Vaclavas Lastouskis, Alfonsas Petrulis, Stasys Šilingas, Justinas Staugaitis, Jokūbas Šernas, dr. Jurgis Alekna ir Donatas Malinauskas
Kaunas, 1919 m. Fotografas nenurodytas. Atviruką išleido O. Vitkauskytės knygynas Kaune
Vytauto Didžiojo karo muziejus. Fa-62

 

       Lietuvos Taryba veikė kaip tarptautinės politikos subjektas. Ja pasitikėjo Lietuvos gyventojai, kreipdavęsi įvairiais klausimais. Tačiau iš pradžių Taryba neturėjo realios valstybės valdžios. Lietuvos Taryba, pasirašiusi 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą, – tautos vardu paskelbusi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, skelbėsi esanti vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Nors ji nebuvo išrinkta per demokratinius rinkimus, tačiau turėjo teisę atlikti pirminį atkuriamąjį valstybės darbą, nes to meto ypatingomis sąlygomis (vykstant karui ir esant vokiečių okupacijai) nebuvo galima surengti visuotinių demokratinių rinkimų tautos atstovybei sudaryti. Remdamasi 1918 m. ir 1919 m. Lietuvos valstybės konstitucijomis, Taryba kartu su Ministrų Kabinetu turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Lietuvos Valstybės Taryba rengė, priėmė ir skelbė įstatymus, teikė paklausimus ministrams, organizavo vietos savivaldą, rūpinosi tremtinių ir karo pabėgėlių grąžinimu iš Rusijos, taip pat palaikė ryšius su lietuvių išeivių organizacijomis, organizavo lietuvių konferencijas Berne ir Stokholme. Prie Lietuvos Valstybės Tarybos veikusios komisijos užsiėmė skundų tyrimu, jų persiuntimu, įstatymų projektų rengimu. Prie Lietuvos Valstybės Tarybos veikė švietimo, finansų, teisių ir kitos komisijos. Tarybos Prezidiumą sudarė Prezidentas ir du viceprezidentai. Prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona. Jis Prezidiumo pirmininku dirbo iki 1919 m. balandžio 4 d., po jo šias pareigas 1919–1920 metais ėjo Stasys Šilingas. Valstybės Tarybos veiklą reglamentavo 1918 ir 1919 m. Lietuvos Laikinosios Konstitucijos ir Lietuvos Valstybės Tarybos statutas. Pagal 1918 m. lapkričio 2 d. priimtus Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, Lietuvos Valstybės Taryba buvo aukščiausioji vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji institucija. Vykdomoji valdžia priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumui, kurią jis vykdė per Ministrų Kabinetą, atsakingą Lietuvos Valstybės Tarybai. Oficialus leidinys, kuriame buvo skelbiami teisės aktai, pavadintas „Laikinosios Vyriausybės žinios“, pasirodė tik 1918 m. gruodžio 29 d., todėl pirmieji įstatymai ir pirmųjų Vyriausybių bei ministerijų išleisti įstatymų įgyvendinamieji aktai buvo skelbiami Vilniuje, Valstybės Tarybos iniciatyva ėjusiame dienraštyje „Lietuvos aidas“. Nuo 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba dirbo Kaune, jos įgaliojimai nutrūko 1920 m. gegužės 15 d., kai pradėjęs posėdžiauti Steigiamasis Seimas perėmė Tarybos įgaliojimus. Buvusios Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas 1920 m. pranešė Valstybės Prezidentui: „Šio mėnesio 15-tą dieną Steigiamajam Seimui susirinkus ir Tamstai jį atidarius, Lietuvos Valstybės Taryba laiko savo darbą pabaigtu“.

 

Parengta pagal:
Maksimaitis Mindaugas, Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005, p. 39.
Maksimaitis Mindaugas, Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 181.
Buvusios Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininko St. Šilingo pranešimas Valstybės Prezidentui, 1920 05 18, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 245, l. 31.

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė