Lietuvos parlamentarizmo institucijos po 1569 m.

 

      

Seimelio darbas Jono Petro Norblino (1745–1830) piešinyje
Sejmiki w rysunkach J. P. Norblina. Oprac. A. Kępińska, Warszawa, 1958, p. VIII

 

Lietuviškojo parlamentarizmo tradicijos po 1569 m. Liublino unija nutraukė atskiro Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo veiklą. Tačiau prieš bendrą Seimą rinkdavosi 3 provincijų (Lietuvos, Didžiosios Lenkijos, Mažosios Lenkijos) generaliniai seimeliai (suvažiavimai). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje jie vyko 1589–1710 m. ir rinkosi Slanime bei Valkaviske. Generalinių Slanimo ir Valkavisko seimelių darbo trukmė buvo nuo vienos dienos iki vienos savaitės. XVII a. išryškėjo naujos tendencijos: nuosekliai trumpėjantys posėdžiai, retesnis senatorių dalyvavimas generalinių seimelių darbe menkino seimelių reikšmę. Kitaip negu Lenkijoje, Lietuvoje nuo 1580 m. atsirado Vilniaus konvokacijos, kurios skyrėsi nuo Valkaviske ir Slanime vykusių generalinių seimelių. Kai kurie istorikai teigia, kad tai buvo Lietuvos Seimo likutis. Į Vilniaus konvokacijas rinkdavosi tik Lietuvos atstovai, iki 1605 m. jose dalyvavo ir valdovas. Vilniaus konvokacijos sprendė klausimus, kurių neišsprendė Seimas – gynybos, mokesčių ir kitus klausimus. Kita vertus, konvokacijos neprilygo Seimui, nes jose priimti sprendimai turėjo būti priimti bendrame Abiejų Tautų Respublikos Seime ir tik tada įgydavo teisinę galią. Tęsiant dar nuo XVI a. pabaigos žinomą tradiciją, Lietuvos atstovai seimuose naudojosi kita parlamentinio darbo forma. Buvo rengiami atskiri nuo lenkų Lietuvos atstovų Abiejų Tautų Respublikos seime posėdžiai. Žinoma, kad Varšuvoje vykusių seimų metu Lietuvos atstovai rinkosi tenykštėje jėzuitų bažnyčioje. Kartais posėdžiai vykdavo kurio nors Lietuvos didiko Varšuvos rūmuose.
       Parlamentarizmo kultūros raidai Lietuvoje taip pat reikšmingi buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų seimeliai, įkurti 1565 m. gruodžio 30 d. Žygimanto Augusto privilegija po XVI a. vidurio reformų. Pavietų seimelius galima laikyti žemiausia parlamentinės tradicijos ir svarbiausia bajoriškosios savivaldos institucija. Dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė Vilniaus, Ukmergės, Trakų, Kauno, Upytės, Žemaitijos pavietų seimeliai. Istoriko Wojciecho Kriegseiseno nuomone, pavietų seimelių aktyvios veiklos metais laikytinas „seimokratijos“ laikotarpis (1697–1763 m.). Jų reikšmę parodo ir gausus seimelių rūšių sąrašas. Bene svarbiausi buvo priešseiminiai seimeliai, rinkdavęsi 6 savaitės prieš ordinarinį ir 3 savaitės prieš ekstraordinarinį seimą ir turėję išrinkti pavieto atstovus į Seimą. Taip pat žinomi poseiminiai, reliaciniai, tribunoliniai (grabnyčių arba grauduliniai), kaptūriniai, prieškonveciniai, ūkiniai, elekciniai seimeliai. Pabrėžtina, kad net ir po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų seimeliai, kaip bajoriškosios savivaldos organizacija, veikė iki XIX amžiaus.
       1795 m. įvykęs trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas panaikino Lietuvos ir Lenkijos valstybę iš Europos politinio žemėlapio, kartu nutraukdamas ir unikalią Europos parlamentarizmo istorijoje parlamentarizmo praktiką, grindžiamą konsensusu tarp valdovo ir to meto politinės tautos – bajorijos luomo.

 

Istoriniai šaltiniai ir literatūra:
Avižonis Konstantinas. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas, 1940, p.109–122.
Frost Robert I. Lietuvos indėlis formuojant parlamentinę kultūrą Lietuvos – Lenkijos unijoje 1500–1668 m. Parlamentarizmo genezė Europoje ir Lietuvos atvejis, Vilnius, 2008, p. 16–23.
Jučas Mečislovas. Seimai ir seimeliai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra, Vilnius, 1998, p. 623–634.
Jurgaitis Robertas. Vilniaus seimelio pasiuntiniai Abiejų Tautų Respublikos Seime 1717–1793 m.: statusas ir parlamentinio aktyvumo formos. Parlamento studijos, 2010, t. 10, p. 8–27.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių instrukcijos (1788–1790). Parengė Robertas Jurgaitis, Adam Stankevič, Asta Verbickienė, Vilnius, 2015.
Moderniosios administracijos tapsmas Lietuvoje: valstybės institucijų raida 17641794 metais. Kolektyvinės monografijos autoriai R. Šmigelskytė - Stukienė, L. Glemža, V. Rakutis, R. Jurgaitis, E. Brusokas, Vilnius, 2014.
Rachuba Andrzej. Uczestnicy sejmików litewskich w latach 1565–1764. Po unii – sejmiki szlacheckie w Rzeczypospolitej XVI–XVIII wieku, pod red. H. Lulewicza i M. Wagnera, Siedlce, 2013, s. 15–30.
Rachuba Andrzej. Wielkie Księstwo Litewskie w systemie parlamentarnym Rzeczypospolitej w latach 1569–1763. Warszawa, 2002, s. 72–143 (seimeliai), 152–162 (generaliniai seimeliai), 243–284 (Lietuvos konvokacijos).
Zakrzewski Andrzej B. Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI-XVIII w. Ustrój i funkcjonowanie - sejmik trocki. Warszawa, 2000, s. 24–60, 131–186.

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas