Žiniasklaida

GYDYTOJŲ ŽINIOS

2017-01-31

Valentina Jakimavičienė

Interviu su Seimo nariu

Asta Kubilienė: „Regionų „atstatymas", bent jau sveikatos priežiūros paslaugų prasme, bus didelis iššūkis šiai Vyriausybei, kuri tai yra numačiusi savo programoje"

Naujai išrinktieji Seimo nariai nuo pirmųjų darbo dienų susidūrė su nelengvomis ir per trumpą laiką neišsprendžiamomis problemomis: senėjančios visuomenės didėjantys poreikiai sveikatos apsaugai, sveikatos paslaugų prieinamumas provincijos gyventojams, grėsmingi priklausomybių, psichikos ligų, blogėjančios vaikų sveikatos rodikliai, brangūs vaistai, o iš kitos pusės - ekonominio sveikatos paslaugų struktūros pagrįstumo dilema. Kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti gerinamas sveikatos apsaugos sistemos finansavimas, kad Lietuvos visuomenės sveikatos situacija pagerėtų? Ar tik geresnis finansavimas galėtų išspręsti daugelį problemų, ar esmės tektų ieškoti ir kituose dalykuose?

Šįkart kalbamės su Seimo sveikatos reikalų komiteto nare gydytoja Asta Kubiliene.

Pastaraisiais metais išgirdome apie skandalingus neūkiškumo, viešųjų pirkimų atvejus, į kuriuos pateko Šiaulių, Panevėžio ir kitų miestų ligoninių vadovai. Jų netinkamos veiklos pavyzdžiai rodo, kad iš tikrųjų yra daug problemų, ir ne tik šiose gydymo įstaigose. Tai atsispindi ir Valstybės kontroles ataskaitų medžiagoje. Kaip pažymėjo Valstybės kontrolės įstaigos vadovas, valstybes resursai yra tikrai labai dideli, tačiau su jais tvarkomasi neūkiškai ir netinkamai. Šiuo metu Vyriausybe ir, žinoma, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, audituoja esamą situaciją ir randa daugybę netvarkos. Tokia situacija susiklostė dėl neatsakingo kai kurių specialistų elgesio ar nepakankamos jų kompetencijos. Esu įsitikinusi, kad mūsų šalies sveikatos apsaugos situacija keisis, tačiau tai yra kompleksinė problema ir jai reikia sisteminių sprendimų. Mūsų laukia labai daug darbų.

Akivaizdu, kad gydymo įstaigų vadovams nepakanka būti vien tik siauros srities mokslininkais ar žinomais gydytojais. Norint sėkmingai vadovauti sveikatos paslaugas teikiančiai įstaigai, reikia teorinių ir praktinių šiuolaikinės vadybos žinių. Daug pavyzdžių rodo, kad šiose pareigose esama nemažai atsitiktinių žmonių, todėl ne visiems pavyksta tinkamai tvarkytis. Dėl to kenčia tiek vidurinės grandies personalas, tiek eiliniai gydytojai, kurie yra nusivylę, praradę motyvaciją, nes jų darbas ne tik menkai apmokamas, bet ir nuvertinamas, nėra nustatytų darbo krūvių. Tiek gydytojams, tiek slaugytojoms ir kitiems darbuotojams tenka dirbti tiek, „kiek reikia", tai yra, kiek nurodo administracija.

Neūkiškumo pavyzdžių yra ir daugiau: pristeigta įvairiausių pareigybių, nesusijusių su gydymo veikla, kabinetų vien tik moksliniam darbui atlikti ir panašiai. Visus tuos dalykus reikia išsiaiškinti ir tinkamai sutvarkyti. Žinoma, mūsų valstybė sveikatos apsaugai turėtų skirti didesnį procentą lėšų nuo bendrojo vidaus produkto. Tikiuosi, kad, gerėjant gyvenimui, BVP augs, o ir tas procentas didės. Netinkamas lėšų paskirstymas taip pat yra didžiulė problema, kadangi regionai bene 26 metus buvo užmiršti. Todėl visiškai suprantamos ir jų ištuštėjimo priežastys. Regionų „atstatymas", bent jau sveikatos priežiūros paslaugų prasme, bus didelis iššūkis šiai Vyriausybei, kuri tai yra numačiusi savo programoje.

Medikai išvyksta iš Lietuvos dėl didesnio darbo užmokesčio bei geresnių darbo sąlygų. Tuo tarpu Lietuvoje nuo 2004 metų PSDF skiriama tik 3,8 -4 proc. nuo BVP. Lyginant su kitomis ES šalimis, tai yra labai mažai. Ypač, atsižvelgiant į išaugusį paslaugų kiekį ir brangias medicinos technologijų naujoves. Kaip turėtų kisti medikų darbo užmokestis, kad būtų stabdoma medikų emigracija iš Lietuvos?

Medikai išvyksta tikrai ne vien tik dėl mažo darbo užmokesčio. Noriu pabrėžti, kad tai platesne ir kompleksine problema. Savo išvykimo priežastį daugelis medikų įvardija kaip perspektyvos nebuvimą: mažas darbo užmokestis, didelis ir nenormuotas darbo krūvis, pagarbos jų profesijai stoka, korupcija, menkos kvalifikacijos kėlimo ir karjeros galimybes bei kita. Visos tos priežastys, kurias paminėjau, ir yra tai, ką turime keisti. Gal iš tikrųjų vertėtų kartais rimtai pasvarstyti, ar ligoninei reikia papildomų korpusų, pačios naujausios aparatūros ir kitų dalykų, jei nebeliks, kas su ja dirbtų - mediko.

Kvalifikacijos kėlimas medikams privalomas pagal įstatymą, tačiau jau nuo 2010 metų SAM šiam tikslui pinigų neskiria. Kaip Jūs tą situaciją vertinate?

Vertinu neigiamai. Šį klausimą būtina nedelsiant spręsti. Čia sutelkti jėgas turėtų Sveikatos apsaugos ministerija, ligoninių administracijos, universitetai. Administracijai turi labiau rūpėti, kokio lygio specialistai dirba jų ligoninėje, kokios kvalifikacijos jiems reikia. Jau dabar esami pavyzdžiai rodo, kad gydymo įstaigų administracija gali labai daug. Kai tai yra prioritetas, tuomet dedama daug pastangų, pasiekiama ir rezultatų. Aš prisimenu, kai Kauno klinikose buvo ruošiamasi neplakančios širdies donorystes modelio įvedimui, administracijos dėka buvo surengti aukšto lygio tarptautiniai kursai, rastas reikalingas finansavimas ir gydytojai gavo reikiamą kvalifikaciją. Problema - ne vien tik pinigai. Reikėtų aiškiau reglamentuoti, kas, kada, kur ir pan. vyks) stažuotes, konferencijas, kvalifikacijos kėlimo kursus, rengiamus Lietuvoje ir ypač - užsienyje. Vienodas galimybes turėtų turėti visi gydytojai. Čia taip pat esama daug neskaidrių dalykų.

Tarp medikų ir visuomenės yra nemažai priešiškumo. Gydytojų teisinis saugumas (o šiuo metu - nesaugumas) - rimta problema. Žalos atlyginimo be kaltės modelis neveikia, kasmet gydytojams iškeliama apie 20 baudžiamųjų bylų, o didžiulės lėšos keliauja draudikams, ne pacientams. Kaip turėtų keistis ši situacija, nuo kurios didele dalimi priklauso ir medikų santykiai su visuomene?

Lietuvoje ilgą laiką buvo formuojama nuomonė, kad, jei žmogus susirgo, jis visiškai nekaltas, nesvarbu, kad turėjo žalingų įpročių, nesportavo, netinkamai maitinosi ir panašiai. Pati visuomene po truputėlį turėtų keisti požiūrį - kiekvienas žmogus privalėtų jausti atsakomybę už savo problemas ir rodyti daugiau pagarbos medikams, kurie padeda, noriu tai pabrėžti, spręsti jų sveikatos problemas. Kalbėdama apie visuomenę plačiąja prasme, turiu galvoje ir žiniasklaidą, kaip nuomonės formuotoją.

Tenka pripažinti, kad pasitaiko gydytojų, kurie, kaip ir bet kokios kitos profesijos atstovai, yra pakliuvę ne ten, kur turėtų gyvenime būti. Jie yra atsitiktiniai žmonės, tačiau už savo netinkamą veikimą ar neveikimą privalo atsakyti. Nieko stebėtino - tokių žmonių yra visose profesijose.

Jeigu pacientai nukentėjo, jiems turi būti atlyginta, tačiau kai kuriose šalyse yra paplitusi, mano nuomone, ydinga praktika: advokatai gyvena iš to, kad dirba medicinos srityje, padėdami pacientams visokiais būdais prisiteisti daugiau pinigų iš gydymo įstaigų. Gydytojai turi turėti draudimą. Šis klausimas nėra toks paprastas, nes, pirmiausia, Lietuvoje nėra sureguliuoti medikų darbo krūviai. Jeigu gydytojas nespėjo apžiūrėti visų pacientų savo darbo laiku, nes dažniausiai tai fiziškai yra neįmanoma, jam tenka likti darbo vietoje ir dirbti po savo darbo valandų. O juk turėtų būti suprantama, kad pervargęs žmogus neapsaugotas ir nuo klaidų. Daugelyje užsienio šalių tokiu atveju jis negautų draudimo.

Mūsų žiniasklaida paprastai linkusi palaikyti pacientus kaip „silpnesniąją grandį", tačiau kiekvieną situaciją reikėtų aiškintis atskirai, ir vertinti objektyviai. Ligoninės administracija turėtų mokyti personalą, kaip komunikuoti su pacientais. Kartais pacientai supyksta jau vien dėl to, kad su jais nebendraujama. Aš pati dirbau transplantacijos srityje ir pamenu, kaip mes patys ieškojome psichologijos ir bendravimo kursų gydytojams, kad galėtume lavinti savo bendravimo įgūdžius su pacientais ar jų artimaisiais. Tiesą sakant, daktarai dažniausia neturi laiko bendrauti su pacientais, nes turi rašyti, fiksuodami kiekvieną savo veiksmą, spausdinti ir panašiai. Tačiau vėl grįžtame prie to paties, ką jau minėjau - prie darbo krūvio nustatymo, gerų darbo sąlygų sudarymo, oraus atlyginimo.

Ilgus metus vadovavote Nacionaliniam organų transplantacijos biurui, esate labai daug prisidėjusi prie šios sistemos kūrimo ir sėkmingos jos veiklos. Ko, jūsų nuomone, reikėtų, kad didėtų visuomenės sąmoningumas, būtų daugiau žmonių, sutinkančių paaukoti artimojo, kurį ištiko nelaimė, organus tiems, kam jie gali išgelbėti gyvybę? Ar gydytojai, apie tai kalbėdamiesi su pacientų artimaisiais, visada jaučiasi saugomi teisės aktų? Ar, remdamasi savo ankstesne patirtimi, sieksite, kad teisės aktais būtų įteisinta daugiau saugumo?

Mes labai daug nuveikėme, kad donorystė ir transplantacija šiuo metu būtų labiausiai reglamentuota medicinos sritis Lietuvoje. Aišku, dar galima ir reikia daug ką tobulinti, bet teisės aktų šiuo metu jau nebereikia priskirti prie problemų. Būtina ugdyti visuomenės sąmoningumą, daugiau apie tai kalbėti, informuoti, pateikti teigiamus pavyzdžius, didinti pasitikėjimą gydytojais, kelti jų prestižą visuomenės akyse. Dalis žmonių nesutinka aukoti savo artimųjų organų po mirties, nes nepasitiki medikais, jų kompetencija ir tikisi stebuklo, viliasi, jog diagnozė nustatyta neteisingai. Gydytojų reanimatologų-anesteziologų darbas yra labai sunkus. Tai tik legenda, kad prie mirties priprantama. Tai netiesa. Šie gydytojai nuolat patiria didžiulį neigiamą psichologinį krūvį. Reikia naudotis užsienio šalių patirtimi - ten jie turi psichologus, į kuriuos gali kreiptis ir kurie padeda gydytojams susidoroti su patirtomis emocijomis. Be to, dirbantiesiems transplantacijos srityje nuolat skiriami specialūs mokymai. Lietuvoje to nėra. Anketose užsienyje, kurias teko ne kartą pildyti, yra užduodami klausimai, pavyzdžiui, „ar jūs gaunate psichologų pagalbą, ar kolegų palaikymą po donorystės pokalbių?" Ką į juos gali atsakyti Lietuvos gydytojai? Gydytojams reikia psichologų pagalbos, nes žmonės, kurie sužino apie artimojo mirtį, išgyvena gedėjimo procesą, kurio stadijos yra šokas/ neigimas, pyktis ir galiausiai - susitaikymas. Gydytojams reikia specialių mokymų, kad jie galėtų suprasti šiuos procesus bei pacientų reakciją į skausmingus įvykius. Ne vienkartinių. Tokie mokymai turi būti nuolat atnaujinami.