Lietuvos valstybės herbas Seimo rūmai Seimo logotipas

Lietuvos valstybės simboliai

Lietuvos valstybės vėliavos istorija

 

 

       „Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos.“ Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 3:5. Iš Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo.

 

       Nacionalinės, arba tautinės, juostuotos vėliavos atsirado gana vėlai. Didžiausią impulsą jų raidai davė 1789 m. Prancūzijos revoliucija, kurios metu iki tol naudota karališkoji balta vėliava buvo pakeista į trispalvę. Trys lygios juostos reiškė visų lygybę prieš įstatymą. XIX a. dauguma Europos valstybių turėjo savo tautines trispalves vėliavas, kurių spalvos dažniausiai būdavo parenkamos iš valstybės herbo spalvų.
       Lietuvos trispalvės vėliavos atsiradimo istorija yra ilga ir sudėtinga. Inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį Lietuva ilgai negalėjo svarstyti tautinės vėliavos projekto. Nepaisant to, XIX a. antrojoje pusėje Lietuvą simbolizuojančių spalvų projektus kūrė gausios lietuvių išeivių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat ir Rusijos imperijos sudėtyje likę lietuviai. Be to, nuo XVII a. žinoma Mažosios Lietuvos vėliava – žalia, balta ir raudona. Pačioje Lietuvoje diskusijos, kokia turėtų būti tautinė vėliava, kilo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą – baltą raitelį raudoname dugne, tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas dėl neigiamų to meto asociacijų su revoliucija. Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m., kai išryškėjo perspektyva atkurti Lietuvos valstybę. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime pas J. Basanavičių nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių spalvų. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja ir buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė, kurioje vyko konferencija. Šios dvi spalvos buvo pasirinktos dėl jų dominavimo tautiniuose drabužiuose ir juostose. Tokiam vėliavos projektui pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas. Jos autorius buvo geriausiai heraldiką išmanęs archeologas Tadas Daugirdas. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos neapsisprendė, tad pavedė šį klausimą išspręsti Lietuvos Tarybos sudarytai komisijai, kurią sudarė J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona – spalva. 1918 m. balandžio 19 d. Komisija priėmė Lietuvos vėliavos projektą, kurį sudarė trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia, raudona. 1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino šį projektą kaip laikinąją Lietuvos valstybės vėliavą. Pamažu šis vėliavos projektas prigijo tautoje. Lietuvos Taryba patvirtino ir istorinę vėliavą, kurios vienoje pusėje vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Istorinę vėliavą naudojo Respublikos Prezidentas. Pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įteisinta tik viena valstybės vėliava, ji yra geltonos, žalios, raudonos spalvų  audeklas. Tik 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje trispalvė pavadinta Lietuvos tautos vėliava. Diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo, mat geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinys heraldikos požiūriu buvo netinkamas. Buvo parengti du nauji trispalvių vėliavų projektai. 1940 m. gegužės mėnesį Komisija Valstybės herbui nustatyti buvo nutarusi pateikti Respublikos Prezidentui naują – geltonos, raudonos ir baltos spalvų – vėliavos projektą (su raiteliu per vidurį iš vienos pusės ir su Gediminaičių stulpais – iš kitos), tačiau tolesnius svarstymus nutraukė 1940 m. sovietų okupacija.
       1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. 1940 m. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoj trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. – raudonos, baltos ir žalios spalvų vėliavą su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe). Tačiau nepriklausomos Lietuvos trispalvė nenugrimzdo užmarštin, ji būdavo slapčia iškeliama viešose vietose Vasario 16-osios proga, slapčia saugoma lietuvių namuose, naudota rezistencijai išreikšti.
       Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava oficialiai į viešąjį gyvenimą grįžo Sovietų Sąjungoje prasidėjus persitvarkymui, o Lietuvoje – Atgimimui. 1988 m. vasarą Lietuvos trispalvė suplevėsavo Sąjūdžio ir kituose visuomeniniuose renginiuose. 1988 m. spalio 7 d. ji pirmą kartą po karo buvo iškelta Gedimino pilies bokšte kaip svarbus tautos istorinis simbolis. 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba, spaudžiama visuomenės, buvo priversta suteikti jai valstybės vėliavos statusą. Vėliavos spalvinį etaloną ir naujas proporcijas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1989 m. sausio 25 d. Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) buvo atkurtos pagal nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir privatūs asmenys.

 

Parengta pagal:
       Lietuvos heraldika, t. 1, (sud. Rimša Edmundas), Vilnius: Baltos lankos, 1998.
       Lietuvos heraldika (sud. Rimša Edmundas), Vilnius: Baltos lankos, 2008.
       Rimša Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius: Versus aureus, 2004.