Lietuvių kultūros draugija "Aidas" Kazachstane

Kazachstano lietuvių bendrija susibūrė tik 1998 m. Pagal šios šalies įstatymus bendrija savo pavadinime galės vartoti žodį “Kazachstano”, tik kai lietuvių bendrijos bus įregistruotos bent trijose srityse ar miestuose. Todėl formaliai bendruomenė vadinasi Almatos, tačiau stengiasi palaikyti ryšius ir su kituose regionuose gyvenančiais lietuviais. Pasaulio lietuvių bendruomenės požiūriu ši bendrija yra lygiateisė jos narė, nežiūrint pavadinimo niuansų.

Įvairūs gyvenimo keliai atvedė lietuvius į Kazachstaną. Tai ir Stalino laikų represijų aukos, ir jauni žmonės savo laiku suvilioti gigantiškų sovietinių laikų statybų Kazachstano stepėse ar plėšinių, kiti likę po karinės tarnybos Centrinėje Azijoje, po karo Afganistane, taip pat yra asmeninės laimės ieškotojų, “meilės tremtinių”, verslininkų.

Pagal 1999 m. gyventojų surašymo duomenis Kazachstane gyveno apie 7 tūkstančius lietuvių. Lietuviai gyvena išsibarstę po visą didžiulę Kazachstano teritoriją, tačiau daugiausia jų gyvena Karagandoje, Astanoje (dabartinėje sostinėje, buvusiame Celinograde), Kokčetave, Kustanajuje ir Almatoje.

Sovietiniais laikais Kazachstano ryšiai su Lietuva, nežiūrint didelio atstumo ir ganėtinai skirtingų kultūrų, buvo gana stiprūs - vykdavo Lietuvos kultūros dienos Kazachstane, stovyklos prie Baltijos jūros dailininkams, kompozitoriams, kinematografininkams, aktoriams, žurnalistams. Tai labai gerai prisimena kazachų inteligentija.

1988 - 1991 metai daug ką pakeitė tiek Lietuvos, tiek Kazachstano gyvenime. Lietuva, o po kelių metų ir Kazachstanas, tapo nepriklausomomis valstybėmis. Lietuviai Kazachstane tapo išeiviais Lietuvos požiūriu ir užsieniečiais - Kazachstano. Prasidėjo kitas etapas dviejų šalių santykiuose. Labai svarbiu įvykiu Kazachstano lietuviams tapo Lietuvos ambasados atidarymas Kazachstane. 1996 metai tapo ir Kazachstano lietuvių pakilimo metais - daug lietuvių pradėjo tvarkytis grįžimo į Lietuvą dokumentus. 1998 metais naujas Lietuvos ambasadorius Virgilijus Bulovas su savo komanda Vasario 16-osios proga pirmą kartą pakvietė lietuvių atstovus iš visų Kazachstano sričių. Tai padaryti buvo gana sudėtinga, nes atstumai Kazachstane dideli, o kelionė labai brangi. Į ambasadą susirinko 55 lietuviai iš įvairių miestų ir gyvenviečių, kur didesni lietuvių telkiniai. Šiame suvažiavime ir buvo nutarta kurti Lietuvių bendriją, pradžioje nors tik Almatoje. Buvo išrinkta 7 asmenų Bendrijos taryba. Bendrijos pirmininke išrinkta televizijos žurnalistė Danutė Smagulova. Buvo nutarta sukurti Bendrijos įstatus ir užregistruoti bendriją “Aido” vardu. Tų pačių metų vasarą Lietuvių bendrija “Aidas” buvo užregistruota Almatoje.

Prasidėjo naujas lietuvių bendravimo etapas. Lietuvių ieškota ne tik Almatoje ir jos apylinkėse, bet ir kituose Kazachstano regionuose, bendrai švęstos Kalėdos bei Velykos ambasadoje. Suorganizuotas ne vienas susitikimas prie lietuviško alaus bokalo, cepelinų balius, dar neužmiršusių lietuvių kalbos susitikimas ambasados sodelyje, moterų bei vyrų klubų susirinkimai.

Savo patalpų bendrija susitikimams neturi, bet ambasados kolektyvas jos narius visada maloniai priima po ambasados stogu. Čia prieglobstį surado ir šeštadieninė lietuvių kalbos mokyklėlė, įsteigta ambasadoriaus žmonos Onutės Bulovienės pastangomis. Ji surado lietuvių verslininkų, atvažiavusių dirbti į Almatą, žmonas, kurios sutiko be atlyginimo mokyti lietuvių kalbos tuos, kurie to nori, tuos, kurie gal kada ir mokėjo ją, bet jau seniai pamiršo, ir tuos, kurie tikisi grįžti į Lietuvą, taip pat ir tuos, kurie niekada negirdėjo lietuvių kalbos. Pirmoji mokytoja buvo belgo verslininko žmona Rūta Knizikevičiūtė - Desterk. Šią lituanistinę mokyklėlę 2001 metų pradžioje lankė 6 vaikai ir 6 suaugusieji. Vaikams pažadėta lietuvių kalbos stovykla prie Baltijos jūros Giruliuose, apmokamoje Lietuvos Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, tampa stimulu kuo kruopščiau mokytis lietuvių kalbos. Lietuvišką mokyklą lanko ir paties įvairiausio amžiaus suaugusieji; jų tarpe yra ir dvidešimtmečių, ir penkiasdešimtmečių.

Pokario laikotarpiu į Kazachstaną buvo ištremta daugybė įvairių tautybių žmonių: lenkų, vokiečių, vengrų, latvių, estų bei kitų. Pačių kazachų yra apie 50 procentų. Tokiomis sąlygomis labai sunku išsaugoti tautiškumą. Beveik visose mišriose šeimose lietuviškai namuose niekas nebešneka, jaunoji karta beveik nieko nežino apie Lietuvą. Prisiminus ilgus sovietinius dešimtmečius, kada buvo stengiamasi kuo mažiau kalbėti apie atskiras sovietų okupuotas tautas, kai bet koks lietuviškas švietimas Kazachstane buvo neprieinamas, tampa suprantama, kad laisvojo pasaulio šalyse galimybės išlaikyti savo kalbą ir identitetą buvo kur kas didesnės.

Almatos Lietuvių bendrijoje yra apie 50 šeimų su vaikais, marčiomis, žentais, anūkais. Susirinkę per šventes, lietuvių bendrijos nariai, mokantys kalbėti lietuviškai, prisimena lietuviškas tradicijas, padainuoja lietuviškų dainų. Bendrijos gyvenime labai svarbiu įvykiu tapo susitikimas su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi ir ponia Alma Adamkiene 2000 metų gegužės mėnesį. Tai visiems bendrijos nariams sukėlė pasididžiavimą savo toli likusia tėvyne, kurios vadovas nepamiršta svetur gyvenančių tautiečių.

Lietuvių bendrija Almatoje daug dėmesio skiria Lietuvos įvaizdžio formavimui. Bendrijos pirmininkė Danutė Smagulova ruošia laidas apie Lietuvą Kazachstano pirmuoju valstybinės televizijos kanalu. Vasario 16-osios, Kovo 11-osios proga kasmet rodomos laidos apie Lietuvą, Lietuvos menininkus, apie žymiausius Lietuvos žmones, Kazachstano lietuvius, apie lietuviškas šventes, tradicijas, demonstruojami lietuviški kino filmai. Įdomūs Kazachstano auditorijai yra Europos Sąjungos ir asocijuotų šalių kino filmų festivaliai Almatos kino namuose, kuriuose rodomi ir lietuviški filmai.

Labai įdomus buvo ambasadoje suorganizuotas cepelinų balius, kuriame buvo demonstruojama kaip juos pagaminti. Kiekviena moteris turėjo galimybę suformuoti cepeliną savo rankomis, nemokančios turėjo galimybę išmokti.

Gyvenimas diktuoja savo taisykles. Dalis lietuvių jau išvažiavo į Lietuvą. Kiti tvarko pilietybės dokumentus ir dar tik ruošiasi išvažiuoti į Lietuvą. Dar kiti jau yra Lietuvos piliečiai, bet Lietuvoje jų jau niekas nelaukia, o važiuoti į nežinią nedrįsta, nors Lietuvą myli ir turi lietuvišką pasą (Kazachstano įstatymai draudžia turėti antrą pilietybę). Džiugu, kad į bendrijos veiklą įsitraukia jaunoji karta. Jie lanko mokyklą, bendrijos susibūrimus, bažnyčią.

Atsiranda lietuvių, tik dabar atvykstančių į Kazachstaną ieškoti laimės, bandančių čia užsiimti verslu. Bendrija jiems tampa taip pat reikalinga, norint neprarasti ryšio su Lietuva. Lietuvių bendrija stengiasi padėti surasti savo tautiečiams darbą. Tuo ypatingai rūpinasi valdybos narys Juozas Galbogis. Atsiranda lietuvių verslininkų, padedančių bendrijai finansiškai, įdarbinančių vieną kitą lietuvį, suteikiančių savo patalpas lietuvių susirinkimams ar šventėms. Tokios pagalbos bendrija yra gavusi iš Audriaus Jozėno, Eligijaus Seričenkos, Juozo Galbogio.

Be abejo, bendrijai būtų labai sunku išgyventi, jei jos nepasiektų parama iš Lietuvos bei išeivijos institucijų. Kaip ir daugelį kitų Rytų kraštų bendruomenių, Kazachstano bendriją remia Lietuvos Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, aprūpinantis lietuvišką mokyklą knygomis, metodine medžiaga, spauda ir kitomis priemonėmis, organizuojantis vasaros lietuvių kalbos stovyklas. Pasaulio lietuvių bendruomenė taip pat visokeriopai stengiasi palengvinti jauniausios savo šeimos narės gyvenimą.

Lietuvių kultūros draugija “Aidas” pirmininkas Audrius Jozėnas

El.p. audrius@intelsoft.kz