Ar Lietuvos Respublika, pasiekusi savo tikslus Europos  Sąjungoje ir NATO, turi dar ko nors siekti?

Taip! Mes turim dar daug ko siekti.

Kad Lietuvos ūkininkų sunkus darbas neštų pelną vaikams ir artimiesiems, kad geriausi Lietuvos gydytojai, menininkai,  muzikai liktų Lietuvoje, kad geriausi Lietuvos mokslininkai

neprarastų savo aukštos kvalifikacijos, keisdami savo specialybes į pelningesnes, kad žmogus Lietuvoje nesijaustų ujamas valdininkų, kad kiekvienas žmogus nebūtų varomas iš savo krašto.

Mano abu tėveliai, gimę Kaune, dažnai sakydavo – štai iki karo Lietuvoje Mokytojas buvo Mokytoju, Daktaras – Daktaru, o visuomenėje vyravo orumas ir pagarba vienas kitam. Kodėl, pervažiavę Lietuvos valstybės jau nebesaugomą Europos Sąjungos vidinę sieną į Lenkiją, matome ten likusius stiprius “neišbuožintus” ūkininkus, grožimės jų prižiūrėtomis iš senolių paveldėtomis sodybomis, kuriose šventųjų paveikslai dešimtmečiais kabo tose pačiose vietose ir jų nuosavi išpuoselėti laukai ir neiškirsti miškai žaliuoja? Kodėl žmogus Lietuvoje net savo namuose, kurie turėtų būti šeimos tvirtove, nesijaučia visiškai saugus? Kodėl 18-aisiais Nepriklausomybės metais vis dar jaučiamės užguiti ir ne visai laisvi?

Todėl, kad daugelio mūsų žodžiai skirasi nuo darbų. Todėl, kad negerbiamas įstatymas. Vidaus gyvenimo taisyklės neveikia vienodai visiems. Prisiminkime fotografo Jono Buračo nuotraukas. Jose – Lietuvos ūkininkas dažnai tvirtai stovintis ant savo nuosavos žemės rėžio, tikrai vargingesnis, nei šių laikų žmogus. Bet jų veiduose matome orumą ir tiesą.

Mumyse vis dar gyvos abejonės dėl tikėjimo, ištikimybės, padorumo. Deja, mes dar nepraėjome 40-ties metų biblijinio išsivadavimo iš vergijos kelio. Tad turėtume rinkti bent esmines padorumo nuostatas turinčius žmones, turėtume atpažinti juos.

Kiekvienas naujas išrinktas Seimas turėtų būti geresnis, bet ne blogesnis. Bent pačia paprasčiausia moraline prasme.

Negaliu užmiršti savo bendraklasės Kauno IV-osios vidurinės mokyklos mokinės Kristinos. Vieną dieną, į IV klasę atėjęs ateizmo mokytojas gudriai paklausė – “vaikai, aš tikiuosi, niekas iš jūsų nelanko bažnyčios?” Klasė nudelbė akis. (1968 metais Kaune vaikai per šventes ir sekmadieniais eidavo su tėveliais į bažnyčias.) Bet juk tada mokytojui reikėjo ne tikro, o melagingo atsakymo. Tai buvo gudrus suokalbis tarp mokytojo-svetimos komunistinės valdžios atstovo ir vaikų – pameluoti. Tai buvo Melo mokyklos pradžia. Bet Kristina netikėtai pakėlė savo vaikišką tirtančią ranką ir pasakė – “tamsta mokytojau, prašau įrašyti į jūsų didelę raudonąją knygą, kad Aš su savo senele sekmadieniais lankau Katedrą”.

Atsimenu, tada berniukas iš už nugaros timptelėjo Kristinos prijuostę, išgąstingai šnibždėdamas – “Kristina, sėsk, juk tavęs niekas neprašo sakyti tiesos”. Ateizmo mokytojas, dramatiškai skėstelėjęs rankomis, sušuko – “dabar dėl jos visa klasė kentės, jūs patys turite su ja išsiaiškinti”. Ir išėjo, palikęs spengiančią tylą.
Per pertrauką mokiniai mušė Kristiną…

Visą gyvenimą nešiojau tada kilusį kartėlį ir kylantį pasipriešinimą savyje tada matytai melo ir veidmainystės mokyklai. Vėliau mačiau sovietų valdžios padarytų ir daug baisesnių nusikaltimų. Pakilus Sąjūdžiui, parašiau “Šiaurės Atėnuose” straipsnį – “Kristina, atsiliepk!” Deja, ji neatsiliepė. Po to įvykio Kristina buvo perkelta į kitą mokyklą, ir jos likimas man nežinomas.

Mes visi savyje turėtumėme vėl sukaupti jėgas kaip Nepriklausomoje Lietuvoje tapti laisvais žmonėmis, sugebėti mylėti savo artimus, išrinkti mus vertus žmones, atkurti savo ūkius ir išmokti kasdien sakyti tiesą. Pakumpusi nuo daužymo, įbrukto melo ir išmokto gudravimo Lietuva pagaliau turi atsitiesti – tikėkime tuo.

Būdami Europoje tarp laisvų ir nesugniuždytų tautų, mes galime pasiekti ne mažiau, nei jos.

Emanuelis Zingeris
Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras