2014 m. vasario 17 d. Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariai lankėsi Daugpilio regiono (Latvija) savivaldybėje, kur su šios savivaldybės, Užimtumo tarnybos bei Socialinės tarnybos atstovais aptarė socialinių paslaugų organizavimo ir bedarbių aktyvinimo veiklą šiame regione.
Nedarbo lygis Latvijoje laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2014 m. palaipsniui mažėjo ir 2014 m. sausio mėn. sudarė 9,8 proc., bet dar nepasiekė iki krizės buvusio nedarbo lygio (2008 m. – 4,9 proc.).
Siekiant aktyvinti bedarbius, 2013 m. Latvijoje įvestas profiliavimas. Tai metodas, kai bedarbiai suskirstomi į funkcines grupes, kurioms taikomos tam tikros paslaugos ir bendradarbiavimo mechanizmas. Pirmiausia įvertinamas bedarbių pasirengimas integruotis į darbo rinką ir siūlomos priemonės, stiprinančios esamą pasirengimą (trumpalaikiai kursai ir pan.). Nepavykus įsidarbinti po šių priemonių, taikomos ilgesnės trukmės ir didesnio finansavimo reikalaujančios priemonės.
Nuotraukoje: Socialinių reikalų ir darbo komiteto vizitas Daugpilio regiono savivaldybėje (Komiteto biuro nuotr.)
Latvijoje daugiau pareigų darbo paieškų procese nustatyta patiems bedarbiams: jie turi reguliariai informuoti Užimtumo tarnybą apie darbo paieškas ir rezultatus; negali daugiau kaip 2 kartus atsisakyti siūlomo darbo, atitinkančio jų pasirengimą ir išsilavinimą.
Latvijoje bedarbių gretas papildo vis daugiau grįžtančių iš kitų šalių asmenų, kurie išvyko dirbti neįgiję vidurinio išsilavinimo.
Bedarbio pašalpos dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į asmens paskutinių vienų metų pajamas. Būtina sąlyga bedarbio pašalpai gauti – per paskutinius metus ne mažiau kaip 9 mėnesius turi būti mokėti socialiniai mokesčiai. Bedarbio pašalpos maksimali mokėjimo trukmė – 9 mėn.
Latvijoje stiprus tarpinstitucinis bendradarbiavimas sprendžiant tiek bedarbių, tiek ir socialinės paramos gavėjų problemas. Bedarbių mokymo programos sudaromos sutarus Švietimo, Gerovės ministerijoms ir darbdavių konfederacijai.
Regiono Socialinė įstaiga tampriai bendradarbiauja su Užimtumo tarnyba ir su daugeliu kitų įstaigų ir organizacijų. Socialinis darbuotojas turi galimybę naudotis daugelio įstaigų ir registrų (Žemės tarnybos, Užimtumo tarnybos, Gyventojų registro, Kelių direkcijos, Įmonių registro) duomenimis apie asmens turtą ir pajamas, taip pat bedarbio statusą. Šie duomenys svarbūs ne tik skiriant socialinę pašalpą, bet ir siekiant pagerinti asmens gyvenimo kokybę iš esmės.
Latvijoje pradėtas taikyti naujas metodas (pagal Vokietijos pavyzdį) siekiant disciplinuoti socialinės paramos gavėjus, t.y. šeimos gaunančios socialinę pašalpą turi vesti dienyną ir jame nurodyti kam išleido paramos pinigus. Socialinis darbuotojas gali bet kada patikrinti, ar tikrai paramos gavėjas patyrė dienyne nurodytas išlaidas.
Globos įstaigose gyvenantys asmenys Latvijoje turi prisidėti didesne savo pajamų dalimi (90 proc. gaunamos išmokos) negu Lietuvoje (80 proc.).
Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, yra per mažai socialinių darbuotojų (Latvijoje 1 socialinis darbuotojas tenka 1000 gyventojų). Kokybiškam darbui atlikti reikėtų, kad 1 socialiniam darbuotojui tektų bent 500 gyventojų.
Latvijoje visi pirmos ir antros klasių moksleiviai maitinami mokyklose nemokamai, o vyresni – atsižvelgiant į pajamas ir finansuojant savivaldybei.
Daugiau informacijos:
Socialinių reikalų ir darbo komiteto
biuro patarėja Diana Jonėnienė
Tel. (8 5) 239 6775, [email protected]
