2015 m. spalio 14 d. Seimo Antikorupcijos komisija (toliau – komisija) nagrinėjo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – KD) vykdomus viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektus, susijusius su įkalinimo įstaigų infrastruktūros pokyčiais.

Komisija uždavė atsakingų institucijų atstovams klausimus, susijusius su projekto „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo iškėlimo iš Vilniaus miesto centrinės dalies I etapas“ (toliau – projektas) svarstymu Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų komisijoje (toliau – VPSPP komisija), kokio dydžio turtinius įsipareigojimus prisiims Lietuvos Respublika vykdant projektą, kokie kiti projekto finansavimo šaltiniai, finansavimo šaltinių parinkimo kriterijai, pajamų ir išlaidų (investicijų) paskirstymas (proporcijos) valstybei ir privatiems investuotojams, projekto poveikis viešiesiems finansams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kancleris ir VPSPP komisijos pirmininkas Alminas Mačiulis, informavo, kad paskutinio posėdžio metu, VPSPP komisija, atsižvelgdama į viešojo pirkimo metu gautus dalyvių pasiūlymus ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą maksimalią projekto vertę, nusprendė nepritarti tolesnei projekto įgyvendinimo eigai. Viešojo pirkimo dalyvių pasiūlytos kainos 2,3 karto viršijo maksimalią projekto vertę.

Viešojo pirkimo procedūros užsitęsė. Vykdant konkursą visi pasiūlymai buvo atmesti, dalis jų dėl per didelės kainos. Gavus Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – VPT) sutikimą pereita į neskelbiamas derybas. Derybų metu dalyviai siūlė atsisakyti dalies paslaugų, tačiau VPT paaiškino, kad toks pirkimo sąlygų keitimas pirkimo metu prieštarautų šiuo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Viešojo pirkimo komisija priėmė sprendimą nutraukti pirkimo procedūras.

Komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius atkreipė dėmesį, kad teisės aktai numato 58 mln. eurų ribą, kurią viršijus turi būti gautas Lietuvos Respublikos Seimo sutikimas valstybės investicijoms. Komisijai kilo abejonių, ar bandant atsisakyti dalies paslaugų nebuvo siekiama išvengti teisės aktuose nustatytų saugiklių.

Projekto užuomazgos siekia dar 2009 metus, parengtos galimybių studijos ir pan., todėl kilo klausimas, kokie šio projekto viešieji kaštai, kodėl nesuveikė valstybės mechanizmai, užtikrinantys viešųjų išteklių panaudojimo efektyvumą, kokios pamokos išmoktos iš šio projekto įgyvendinimo proceso.

Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – CPVA) nuomone, privataus sektoriaus atstovai taip pat yra visiški naujokai viešosios ir privačios partnerystės srityje, todėl sudėtinga apskaičiuoti kainą, nes jie kuria naują produktą. Jei būtų aiški programa ir aiškūs ilgalaikiai valstybės įsipareigojimai dėl projektų, tai verslo teikiami pasiūlymai galėtų atpigti. Nuo 2012 m. Europa pakeitė požiūrį į viešosios ir privačios partnerystės projektų apimtį ir minkštosios paslaugos, dėl kurių pabrangsta projektai (pvz., skalbimas, valymas, socialinė reabilitacija), išimamos iš projektų. Šių paslaugų kainos svyruoja, priklauso nuo rinkos sąlygų. Investicijos į nekilnojamąjį turtą ir pastatų priežiūra perkama atskirai nuo minkštųjų paslaugų. CPVA siūlo šiuo metu vykdomiems projektams atsisakyti paslaugų, kurių kainas sudėtinga apibrėžti ir pamatuoti. Projektuose palikti tik statybą ir techninę eksploataciją.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė apskaičiavo mažesnę projekto vertę už pinigus, t. y. mažesnį galimą valstybės lėšų sutaupymą atidavus veiklą privačiam sektoriui.

Komisijos nariai bendru sutarimu nutarė atkreipti Audito komiteto dėmesį į šį projektą ir į Valstybės kontrolės ataskaitoje pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą.

Komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius, tel. (8 5) 239 6640.