Gerbiamieji, konferencijos dalyviai!
Retas žmogus gyvenime palieka tokį reikšmingą ir šiltą prisiminimą, kokį paliko Meilė Lukšienė.
Tikiu, kad ir po dešimties, ir po šimto metų kalbėsime apie jos skleistą pedagoginę šviesą ir žmogiškąjį kilnumą. Tai jautė ne tik jos mokiniai, bet ir visi tie, kurie nors trumpam atsirasdavo šalia. Pedagogės meilę žmonėms ir gyvenimui išduodavo gerumu spindinčios jos akys. Ši pedagogė atskleidė kitokį požiūrį į vaiką ir į mokyklą. Vaikas jai buvo daugiau negu mokinys. Tai mokinys, kuris vertas pagarbos. Tai mokinys, kuris kiekvienas yra individualus ir kartu skirtingas. Meilė Lukšienė teigė: „Mokinys neturi būti objektas, į kurį mokykla tiesiog prikimš žinių ir kažkuo pavers“.
Meilės Lukšienės supratimu, dauguma vaikų yra gabūs vienam ar kitam dalykui, o mokytojo pareiga – padėti šiems gabumas atsiskleisti, įskiepyti vaikui motyvacijos ir pasitikėjimo savimi, ir svarbiausia – mylėti kiekvieną vaiką, mylėti jo individualumą.
Meilės Lukšienės skleistas pozityvumas aktualus ir dabar, ir bus svarbus visada. Norėčiau, kad šiandienos mokytojai taip pat būtų pozityvūs, mylėtų mūsų vaikus ir jais rūpintųsi. Atminkite, kad esate ne tik vieno ar kito dalyko mokytojai, esate ir gyvenimo mokytojai.
Reikšdama didžiulę pagarbą šviesaus atminimo dr. Meilei Lukšienei, reiškiu dėkingumą ir pagarbą kiekvienam Lietuvoje dirbančiam Mokytojui.
