Kaip ir kasmet, minime šią Lietuvai nepaprastai svarbią datą. Sausio 13-oji – tai ne tik gyva atmintis apie tai, kaip vieningai, susitelkę, aukodamiesi kovojome už laisvę, tai kur kas daugiau – tai jausmas širdies gilumoje, meilė Lietuvai, liudijimas dar ir dar kartą, kad mes, jei reikia, galime numirti už Tėvynę. Tai priminimas ir pamoka mūsų vaikams ir vaikaičiams: ginkime savo valstybę, ginkime Lietuvą, saugokime jos laisvę ir Nepriklausomybę – už ją Sausio 13-ąją žmonės paaukojo savo gyvybę. Lenkiame galvas prieš amžiams išėjusius:

Loretą Asanavičiūtę,

Virginijų Druskį,

Darių Gerbutavičių,

Rolandą Jankauską,

Rimantą Juknevičių,

Alvydą Kanapinską,

Algimantą Petrą Kavoliuką,

Vidą Maciulevičių,

Titą Masiulį,

Alvydą Matulką,

Apolinarą Juozą Povilaitį,

Igną Šimulionį,

Vytautą Vaitkų,

Vytautą Koncevičių.

Pagerbkime žuvusiųjų už laisvę atminimą tylos minute.

Dėkoju.

Mielieji,

kasmet Sausio 13-ąją kiekvienas pasitikriname, ar mūsų širdyse vis dar vilnija meilės Lietuvai banga, ar prireikus prasiveržtų ji tarsi audra taip, kaip tada, prieš dvidešimt trejus metus? Kas mes esame savo Tėvynėje šiandien ir kas būtume dabar, jeigu tada būtų pristigę drąsos ir vienybės?

Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė. Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotrauka

Prieš trejus metus išleistoje knygoje apie Sausio 13-osios įvykius „Mes buvome ten…“ pateikti laisvės gynėjų liudijimai. Norėčiau pacituoti Jonę Balčiūnaitę:

„Aikštė užgniaužė kvapą. Žmonės tarytum suakmenėjo. Stovėjo vienas prie kito susikibę rankomis, jausdami, kad tas susikabinimas ir yra visa mūsų stiprybė. Namie prie televizijos ekrano, tikriausiai, būtų apėmęs graudumas, o čia – nieko panašaus. Čia nebuvo nei panikos, nei baimės. Mes stovėjome, buvome gyva siena prieš tankus, prieš iki dantų ginkluotus desantininkus. Iki kol mes buvom viena visuma, tol buvom didelė jėga. Juolab, kad ir visas parlamentas su mumis. Mes leidomės jo vyrų ir moterų guodžiami bei raminami ir savo buvimu guodėm juos.“

Deja, šiandien, sprendžiant įvairias valstybės gyvenimo problemas, pripažinkime, vienybės kartais pritrūksta. Mes, politikai, neretai asmenines ambicijas ir tikslus iškeliame aukščiau to, kas svarbu paprastam Lietuvos žmogui. Tačiau noriu pasidalyti graikų filosofo Platono mintimis. Jis teigė, kad darna ir harmonija valstybėje galima tik tuomet, kai kiekvienas rūpinasi tik tuo, kas naudinga valstybei.

Iš tiesų, laisvė nėra mums įteikta dovana. Esame atsakingi už savo sprendimus tiek prieš save, tiek prieš aplinkinius ir valstybę. Nuo kiekvieno iš mūsų vidinių nuostatų priklauso, kokia yra ir bus Lietuva. Mes patys formuojame savo vertybes, jas turime kiekvienas iš mūsų. Neretai norime greito sprendimo, tačiau kelias, vedantis į teisingesnę visuomenę, yra sudėtingas ir ilgas. Kad pasikeistume, gal prireiks dar ne vieno dešimtmečio. Turime susitelkti bendram tikslui, siekti geresnio, doresnio gyvenimo, gerbdami ir mylėdami vienas kitą. Mes visi norime to paties – gyventi laimingai, įgyvendinti savo troškimus, ir tam reikia vienybės. Tai pirmiausia taikytina politikams, kurie yra išrinkti tarnauti Tautai.

Valstybė gyvuoja tarsi didelė šeima. Deja, dalis mūsų šeimos narių Sausio 13-ąją mini ne Lietuvoje. Po dalelę Lietuvos yra Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Australijoje ar kitose šalyse. Tai nėra vien paprasta emigracija, tai yra Tautos išsibarstymas arba dar daugiau – jos dalies praradimas.

Šiandien ir ateityje mums neturi nustoti rūpėti, ar šis išsibarstymas yra tik laikinas reiškinys, ar mes prarasime tą Tautos dalį. Mums neturi nustoti rūpėti, ką apie Lietuvą ten išvykę tėvai pasakoja savo vaikams, kokias dainas lietuvės mamos dainuoja ten gimusiems mažyliams. Noriu pacituoti vienos 6 klasės mokinės žodžius: „Savo šalimi aš labai didžiuojuosi, nes ji yra nuostabi. Nors yra maža, tačiau labai stipri. Ji man patinka jau vien dėl to, kad ji yra mano, mano mamos, tėčio, sesės, senelio, močiutės Tėviškė.“

Nesvarbu, kur būtume, Lietuvą visada turime nešioti savo širdyje, ne mažiau svarbu palikti plačiai atvertas duris, kad savi galėtų sugrįžti.

Dauguma čia sėdinčių esate neįkainojamas gyvas istorinis šaltinis. Per dvidešimt trejus metus išaugusi nauja karta dar iš jūsų lūpų, o ne iš vadovėlių gali išgirsti, kokia yra tikroji Lietuvos valstybingumo atkūrimo istorija ir kiek dėl to buvo paaukota. Jaunajai kartai tai ypač svarbu.

Privalome kalbėti, pasakoti apie tuos žiaurius, skausmingus, bet mums labai brangius, Lietuvos likimą pakeitusius Sausio 13-osios įvykius. Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą turime perduoti iš kartos į kartą. Atmintyje yra mūsų Tautos stiprybė.

Norėtųsi, kad ir po daugelio metų mūsų vaikai ir vaikaičiai niekieno neverčiami su jauduliu širdyje aplankytų skaudžią istoriją menančias vietas ir uždegtų ten po žvakelę. Kiekvieno mūsų tikslas – išsaugoti tautiškumą.

Mes nežinome, ką mums pasakytų šiandien žuvusieji Sausio 13-ąją. Kalbėdami apie tai, galime tik spėlioti. Tačiau neabejoju, kad jie sutiktų su šiais poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais:

„Ko jūs taip garsiai kalbate, gyvieji?

Ko jūs taip šaukiat?

Mes viską girdime. Tačiau, deja,

suprantame ne viską.“

Ačiū už dėmesį.