2014 m.
rugpjūčio 21 d. pranešimas VIR
„Mielieji
Genovaite ir Pranai, Artūro bendražygiai, signatarai ir visi susirinkusieji,
širdies skausmą,
kurį atnešė prieš 23-ejus metus per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykius
kario savanorio Artūro Sakalausko žūtis ir kurį jaus visą gyvenimą Artūro tėvai
ir artimieji, geriausiai suprasti gali tik jie, išgyvenę vaiko netektį.
Tačiau šalia visą
gyvenimą lydinčio skausmo, tėvai pelnytai gali jausti ir pasididžiavimą savo
sūnumi. Artūras, tuomet dar būdamas jaunas žmogus, tik 28-erių, nuo klastingos
okupantų kulkos žuvo ištikimai laikydamasis priesaikos – negailint jėgų ir
gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę.
Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Ilona Šilenkova)
Meilę Lietuvai
Artūrui įskiepijo šeima. Artūro senelis buvo 1919 metų Lietuvos savanoris. Mano
atmintyje iškyla Artūro mamos, gerbiamos Genovaitės, žiniasklaidoje pateiktas
pasakojimas apie tai, kad dar besimokydamas šeštoje ar septintoje klasėje per Vasario
16-ąją Artūras su dviem klasės draugais buvo pastebėtas mokykloje klijuojantis
trispalves vėliavėles „Už laisvą Lietuvą“ ant klasių durų. O kokie tuomet buvo
laikai ir kas už tai grėsė, visi gerai prisimename.
Kasmet
prisimindami Lietuvos Laisvės gynėjus ir skaudžiuose įvykiuose paaukotas
gyvybes, ne tik pagerbiame šių didvyrių atminimą, bet ir nukreipiame žvilgsnius
į savo Tautos ateitį. Šis trumpas epizodas iš Genovaitės prisiminimų rodo, kad
ir šiandien, gyvendami laisvoje Lietuvoje, esmines vertybes – meilę Lietuvai ir
pasiryžimą atiduoti gyvybę už savo šalį – šeimose vaikams turime skiepyti nuo
mažumės. Tik tada užauginsime didvyrius tokius, kaip amžiną atilsį Artūras Sakalauskas.“
