2014 m. rugsėjo 16 d. pranešimas VIR
„Gerbiamasis Europos Audito Rūmų Pirmininke, gerbiamieji Europos Audito Rūmų nariai, ponios ir ponai,
man labai malonu šiandien Seime priimti tokią garbingą delegaciją – svečius iš Europos Audito Rūmų. Nors ši konferencija yra tik viena iš Jūsų delegacijos vizito Lietuvoje darbotvarkės dalių, tačiau neabejotinai labai svarbi. Esu labai dėkinga Europos Audito Rūmų narei Rasai Budbergytei už iniciatyvą organizuoti Seime konferenciją „Iššūkiai atskaitingumui ir viešajam auditui“. Šis klausimas, nors ir labai specifinis, yra aktualus ne tik Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos Respublikos institucijoms. Tai rodo gausus konferencijos dalyvių būrys. Tikiu, kad Europos Audito Rūmų įžvalgos ir patirtis kartu su Lietuvos institucijų gerąja patirtimi sudarys prielaidas racionaliau investuoti Europos Sąjungos lėšas ir skatinti Europos Sąjungos gyventojų gerovės lygio augimą.
|
|
|
Seimo kanceliarijos (aut. Olga Posaškova) nuotr. |
Nors Europos Sąjunga yra palyginti jauna, besivystanti bendrija, eidami integracijos keliu jau gana toli pažengėme nuo bendrijos kūrėjų iškeltų pradinių tikslų. Laikui bėgant valstybės narės turėjo daugybę progų įsitikinti, kad iššūkius įveikti lengviau drauge, todėl vis daugiau kompetencijos sričių jos perleidžia Europos Sąjungos kompetencijai. Kita vertus, valstybės narės tampa vis labiau viena nuo kitos priklausomos. Tai ypač tapo akivaizdu per pastarąją krizę, kai susitelkus teko priimti sprendimus dėl recesiją patiriančių valstybių narių gelbėjimo. Politikams teko sudėtinga užduotis paaiškinti savo piliečiams, kodėl, pavyzdžiui, Vokietija turi skirti didelę lėšų dalį Graikijai gelbėti. Net neabejojame, kad Vokietija turi spręstinų klausimų ir savo šalies viduje, todėl, Vokietijos piliečių nuomone, tos lėšos galėtų būti panaudotos taip, kad didesnę naudą gautų šios valstybės gyventojai. Tokiais atvejais atskaitomybės institutas tampa itin svarbus. Jis turi užtikrinti, kad visų suneštos lėšos būtų naudojamos skaidriai, pagal paskirtį ir padėtų spęsti iškilusias problemas. Būtina, kad Europos Sąjungos paramos gavėjai tinkamai atsiskaitytų už gautų lėšų naudojimą ir, dar svarbiau, kad būtų pasiekti planuoti tikslai.
Vertinant rezultatus, savo indėlį turi įnešti ir auditoriai – jie yra tas nešališkas ir profesionalus arbitras, atliekantis išsamią analizę ir pateikiantis apibendrintas išvadas. Tinkamam auditorių darbui užtikrinti turi būti tenkinamos bent dvi sąlygos – pirma, įgaliojimų pakankamumas, antra – informacijos išsamumas. Tai itin svarbu viešajame sektoriuje, kur audito institucijos gali tikrinti ir vertinti tik tokia apimtimi, kokią joms suteikia teisės aktai. Todėl jeigu norime turėti išsamų vaizdą, turime suteikti auditoriams atitinkamus įgaliojimus, o visa atskaitomybės sistema turi būti vientisa ir leisti vertinti padėtį atsižvelgus į bendrą kontekstą, o ne fragmentiškai. Labai svarbu suderinti Europos Sąjungos ir valstybių narių audito institucijų įgaliojimus, kad jos papildytų vienos kitų darbą, tačiau jo nedubliuotų, kad iš atskirų detalių būtų sudedama visa dėlionė ir joje netrūktų detalių, tačiau nebūtų ir jų pertekliaus – būtent toks, mano nuomone, yra didžiausias šio laikotarpio iššūkis atskaitingumui ir viešajam auditui.
Sveikindama šios konferencijos dalyvius, tikiu, kad, išklausę įvairių institucijų nuomones ir pasidaliję gerąja patirtimi, tęsime darbus kupini naujų idėjų ir geresnio supratimo, kokių priemonių reikia imtis, kad visi Europos Sąjungos piliečiai patikėtų, kad jų suneštos lėšos yra investuojamos racionaliai ir skaidriai, o kuriama gerovė yra naudinga visiems nuo Kipro iki Suomijos.
Linkiu visiems konstruktyvios diskusijos, naujų idėjų ir drąsaus požiūrio!“
