2015 m. balandžio 9 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji
Velionio artimieji, kolegos ir visi susirinkusieji,
šiandien į
paskutinę kelionę palydime brangų tėvą, vyrą, senelį, brolį, ištikimą bičiulį
ir gerbiamą bendražygį ROMUALDĄ OZOLĄ.
Filosofas,
pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas Romualdas Ozolas pagrįstai
vadinamas vienu ryškiausių Lietuvos Atgimimo istorijos asmenybių ir politinių
lyderių. Jis buvo vienas iš tų, kuriuose pati prigimtis užkoduoja laisvės geną.
Geną, kuris atmeta melą ir savanaudiškumą. Tokie žmonės tampa tikraisiais
istorijos kūrėjais, o jų išmintis ir įžvalgos neretai pralenkia savo laikmetį.
Romualdas
Ozolas buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo Tarybos
vicepirmininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Šeštojo ir
Septintojo Seimų narys. Tapo pirmosios atkurtos nepriklausomos valstybės
Vyriausybės vicepremjeru.
Kaip labai
svarbų politinės asmenybės bruožą Romualdas Ozolas kėlė tikėjimą idėja. O
tikėti, pasak jo, – reiškia mylėti ir aukotis. Šią tiesą jis begalę kartų
patvirtino savo asmeniniu pavyzdžiu. Ir visais savo žingsniais bei sprendimais
buvo Tautos atstovas, jos tapatybės saugotojas, Tautos savasties, būties ir
orumo puoselėtojas.
Reikšminga
Romualdo Ozolo dar jaunystėje pradėta redaktoriaus veikla. Atsakingos pareigos
žurnalo „Kultūros barai“ redakcijoje, vėliau – darbas „Minties“ leidykloje. O
didžiausias jo indėlis į visuomenės tautinės dvasios kėlimą – jo įsteigtas
laikraštis „Atgimimas“, kurio vyriausiuoju redaktoriumi pats ir tapo.
Romualdas
Ozolas sakė, kad „per gyvenimą žmogus padaro vieną tikrą darbą“. Jo VIENAS
TIKRAS darbas buvo tarnystė LIETUVAI. O giluminis Tautos – savo šaknų – svarbos
suvokimas ir įprasminimas buvo jo kryptingos ir nuoseklios veiklos pagrindas.
Gyvenimą
Romualdas Ozolas suprato ir išnaudojo kaip unikalią duotybę. Duotybę kurti tai,
kas padeda pamatą kitiems, ateinantiems kurti mūsų valstybės ateitį.
Pats savąjį
gyvenimo kelią jis vertino kukliai, santūriai, kartais netgi kritiškai. Jis
rašė:
„Aš daug kur
klydau. Daug kur buvau nenuoseklus. Kai kur per kategoriškas. Ir panašiai. Bet
visada gyvenau kartu su jumis, valgiau tą pačią duoną ir kvėpavau tą patį orą,
o svarbiausia – dirbau kartu su jumis darbą, tokį pat kaip ir visi, juodą
darbą, diena iš dienos, netgi dažnai be atostogų, ir į užsienius beveik
neišvažiuodamas. Ir nieko, kaip ir visi, iš to darbo kolei kas neužgyvendamas,
tik išgyvendamas. Bet buvau kartu. Ir tai yra nepakeičiama, kaip ir be skyrybų
nugyventas gyvenimas. GYVENIMAS KARTU SU SAVO TAUTA.“
Tikiu, kad
laikui nepavaldi Romualdo Ozolo išmintis ir jo darbai taps vertingu palikimu
ateities kartoms. Jis buvo ir visada išliks žmogus autoritetas, vedlys,
Gyvenimo Mokytojas iš didžiosios raidės. Mokytojas tikrosios žmogaus esmės ir
vietos šiame pasaulyje.
Tegul mūsų
visų nuoširdi paguoda lydi Velionio artimuosius šią sunkią netekties valandą, o
stiprybės suteikia begalinė pagarba Išėjusiajam ir jo palikimas mums ir
Lietuvai.
Noriu
prisiminti Romualdo dienoraščiuose rastą trumpą mintį apie Nebūtį: „Ko tikrai
ilgėsiuosi Ten – tai saulėtų ąžuolų.“
Šiandien mes
visi, lenkdami galvas, žodžiais ir su jausmu širdyse, TAU sakome:
PATS ESI
ĄŽUOLAS AMŽINYBĖS ŠVIESOJE IR MŪSŲ ATMINTYJE.
