2015 m. gegužės 28 d. pranešimas VIR
|
Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr. |
Gerbiamasis
Lenkijos Respublikos Senato Pirmininke Bogdanai Borusevičiau, gerbiamasis
Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininke Volodymyrai Groismanai, gerbiamieji
ambasadoriai, delegacijų nariai, šios sesijos dalyviai ir svečiai!
Dar kartą
džiaugiuosi, kad Vilniuje po beveik penkerių metų pertraukos vėl vyksta
Lietuvos Respublikos Seimo, Lenkijos Respublikos Seimo bei Senato ir Ukrainos
Aukščiausiosios Rados narių asamblėjos sesija. Šiandien mes kartu prisimename
šios asamblėjos atsiradimo istoriją, nes būtent prieš dešimtmetį tuometiniai
trijų valstybių parlamentų pirmininkai Artūras Paulauskas, Vlodzimežas
Cimoševičius ir Vladimiras Litvinas išreiškė valią ją įsteigti ir 2005 metų
gegužės 13 dieną Lucko mieste, Ukrainoje, pasirašė pareiškimą dėl parlamentinės
asamblėjos įkūrimo.
Šiame
dokumente išreikšta pozicija dėl Asamblėjos įsteigimo tikslingumo, daug dėmesio
skiriama tolesniam dialogui ir pastangų koordinavimui parlamentiniu lygmeniu,
regioninio bendradarbiavimo stiprinimui, bendrų Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos
veiksmų įgyvendinant Ukrainos europinės integracijos planus suvokimui. Buvo
tikimasi jau tais pačiais metais surengti steigiamąją Asamblėjos sesiją, tačiau
dėl permainingo Ukrainos politinio gyvenimo tai gerokai užtruko. Galimybė
susirinkti į pirmąją Asamblėjos sesiją
atsirado tik 2008 metais.
Tų pačių
metų birželio 15–16 dienomis Kijeve vykusioje pirmojoje Asamblėjos sesijoje
išreikšta politinė valia plėtoti bendra istorine patirtimi, kultūrine tapatybe
ir europinėmis vertybėmis grindžiamus Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos geros
kaimynystės santykius. Jau tada sveikinta
Ukraina, padariusi pažangą įgyvendindama europinei ir euroatlantinei
integracijai reikalingas reformas. Sesijoje pažymėta, kad Europos saugumas nedalomas, o jo pagrindas – geri
kaimynystės santykiai, demokratijos plėtra, žmogaus teisių ir tarptautinių
įsipareigojimų laikymasis. Buvo reiškiama viltis, kad Asamblėja bus viena iš
tarptautinių iniciatyvų, siekiančių užtikrinti šių principų įgyvendinimą
regione. Taip pat buvo remtas Ukrainos siekis tapti visateise Europos Sąjungos nare,
išreikštas pasiryžimas padėti Ukrainai derinti įstatymus pagal Europos Sąjungos
reikalavimus. Sesijoje patvirtintas Asamblėjos statutas tapo veiklos
organizavimo pagrindu.
2009 metų birželio 25–26 dienomis Lenkijos
Respublikos Senato Pirmininkas Bogdanas Borusevičius pakvietė
Lietuvos ir Ukrainos delegacijas į Liubliną. Asamblėjos posėdžiuose buvo
aptarti klausimai, susiję su Rytų partneryste, energetinių žaliavų tiekimo
saugumu ir kultūrinės bendrijos suvokimo puoselėjimu.
Daug
dėmesio buvo skiriama būtinybei įgyvendinti Ukrainos ir Europos Sąjungos
sutartį dėl vizų lengvatų, pasisakoma už tolesnį vizų išdavimo supaprastinimą,
galiausiai už bevizį judėjimą tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos bei kitų
valstybių partnerių.
Sesijoje taip pat kalbėta apie bendros
kultūrinės tapatybės puoselėjimą, trijų tautų pilietinės bendruomenės
tarpusavio santykių plėtojimą, pažymėta,
kad bendras šalių prioritetas – Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos
sutartis ir ekonominė integracija, turint narystės Europos Sąjungoje
perspektyvą.
Tokia
svarstytų temų įvairovė buvo galima dėl sesijoje dirbusių komitetų konstruktyvios ir rezultatyvios veiklos.
Šiandien
matyti, kad Liubline suformuluoti tikslai tebėra aktualūs, o produktyvus
komitetų darbas tebėra siektinas ir atnaujinus Asamblėjos veiklą.
2010 metų
spalio 7–8 dienomis Vilnius tapo 3-iosios Asamblėjos sesijos šeimininku.
Tuometinė energetikos padėtis Europoje
reikalavo aiškių, ryžtingų ir koordinuotų veiksmų siekiant stabiliai tiekti
energijos išteklius visoms Europos valstybėms, vieningai plėtojant
santykius su trečiosiomis šalimis. Visas dėmesys buvo sutelktas energetinio
saugumo užtikrinimo klausimams nagrinėti.
Asamblėja teigė, kad esamos Europos
energetikos politikos priemonės – rinkos liberalizavimas, energetikos tinklų
sujungimas yra svarbios ir toliau plėtotinos, tačiau nėra pakankamos. Būtina
siekti, kad energetikos išteklių
šaltiniai būtų diversifikuoti ir kuo sparčiau įgyvendinami atitinkami
projektai. Sesijos dalyviai buvo
įsitikinę, kad efektyvus energetinio saugumo problemų sprendimas yra
realios valstybių nepriklausomybės garantas, o Europos Sąjungos institucijos ir
jų priimtos taisyklės – energetinio saugumo kertinis akmuo. Manyta, kad Europos
Bendrija turėtų pagelbėti Ukrainai, siekiančiai įgyvendinti su naryste Europos
energijos bendrijoje susijusius Europos Bendrijos teisės aktus.
Kiek
ilgiau apie šią sesiją kalbėjau tik dėl to, kad dar kartą atkreiptume dėmesį,
kaip tiksliai Asamblėjoje buvo formuluojamas energetinės nepriklausomybės
poreikis, būdai jai pasiekti, be to,
norėjau paskatinti pamąstyti apie dabartinę padėtį šiuo klausimu.
Ketvirtosios sesijos
šeimininke vėl tapo Ukrainos Aukščiausioji Rada, pakvietusi į Kijevą 2011
metais.
Buvo dar kartą įsitikinta, kad
tarpparlamentinio humanitarinio dialogo plėtra gali prisidėti prie dvišalio ir
daugiašalio bendradarbiavimo. Sesijos dalyviai pareiškė, jog svarbu
plėtoti bendras visuomenines
institucijas, kuriomis siekiama stiprinti draugystę ir savitarpio supratimo
atmosferą. Pabrėžta bendrų humanitarinių projektų įgyvendinimo svarba
stiprinant Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos pozicijas tarptautinėje arenoje.
Kviesta imtis priemonių, kad Ukraina
ir kitos Rytų partnerystės šalys galėtų dalyvauti bendrose švietimo ir
mokslinio bendradarbiavimo, jaunimo mainų, taip pat kultūros ir pilietinės
visuomenės ugdymo programose.
Sesijoje Kijeve kilo mintis Asamblėjos Prezidiumo
nariams nuvykti į Strasbūrą ir Europos Parlamente pristatyti šios trišalės
asamblėjos veiklą, remiančią Ukrainos eurointegracinius siekius.
2013 metų
kovo 25–26 dienomis Varšuvoje įvyko penktoji Asamblėjos sesija. Kaip ir kasmet,
Asamblėja kėlė sau vis didesnius tikslus. Reikia pasidžiaugti, kad trys
valstybės įrodė ambicingą vienybės siekį.
Dviem
trečdaliais atsinaujinusi Asamblėja pažymėjo, kad ji ir toliau įgyvendina
Europos Sąjungos regioninio bendradarbiavimo ir Europos kaimynystės politiką,
vaidina svarbų vaidmenį siekiant Rytų partnerystės tikslų. Pritarta Ukrainos
Aukščiausiosios Rados 2013 metų vasario 22 dienos pareiškimui „Dėl Ukrainos
integracijos į Europos Sąjungą siekių ir Europos Sąjungos ir Ukrainos
asociacijos sutarties sudarymo“, tikėtasi, kad jo nuostatos bus įgyvendintos.
Sesijos dalyviai neabejojo, kad Ukraina įvykdys Europos Sąjungos ir Ukrainos
asociacijos sutarčiai pasirašyti reikalingas sąlygas ir kad 2013 m. lapkričio mėnesį
Vilniuje vyksiančiame Rytų partnerystės valstybių aukščiausiojo lygio
susitikime ši sutartis bus pasirašyta. Šiuo tikslu Lietuvos Seimas ir Lenkijos
Seimas bei Senatas numatė suteikti Ukrainos Aukščiausiajai Radai ekspertų ir
organizacinę paramą.
Deja,
Asamblėjos, ir ne tik jos, viltys neišsipildė.
Vėliau
prasidėjo dramatiškas laikotarpis – įvykiai Ukrainoje, atvedę prie didelių
permainų. Kalbėdama šios dienos tema, nepriminsiu skaudžių dvejų metų Ukrainos
įvykių. Atvirkščiai, su didele viltimi paminėsiu šių metų balandžio 27 d.
Kijeve įvykusį 17-ąjį Europos Sąjungos ir Ukrainos susitikimą aukščiausiu
lygiu. Tai buvo pirmasis toks susitikimas įgyvendinant Europos Sąjungos ir
Ukrainos asociacijos sutartį. Buvo pasidžiaugta, kad pasirašytos ir pradėtos
laikinai taikyti kai kurios Asociacijos sutarties dalys, pabrėžta, kad
valstybės narės, laikydamosi vidaus procedūrų, nedelsdamos ją ratifikuotų.
Gerbiamieji,
apžvelgus
Asamblėjos veiklą nuo Lucko iki Vilniaus, matyti, kad pagrindiniai darbotvarkių
klausimai toliau svarstomi ir plėtojami visą dešimtmetį. Ne tik 2005-aisiais, bet ir šiandien keliame
tolesnio dialogo, regioninio bendradarbiavimo, energetinio saugumo, Ukrainos
europinės integracijos tikslus. Tai leidžia teigti, kad Lietuva, Lenkija ir
Ukraina kryptingai ir toliaregiškai siekia reikšmingų pokyčių.
Mūsų
susitikimas leidžia mums pakalbėti ir apie tai, kas daroma, ir apie tai, ką
galime padaryti. Tam dar daugiau laiko turėsime rytoj per komitetų posėdžius ir
bendrą sesijos posėdį.
Gerbiamieji Asamblėjos nariai,
smerkdami
Rusijos įvykdytą agresiją neturime apsiriboti politinėmis deklaracijomis.
Laikas pagalvoti apie galimus teisinius
mechanizmus, siekiant išsiaiškinti Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonę dėl
Krymo okupacijos ir aneksijos. Mes, kaip parlamentarai, pirmiausia turime
pasinaudoti turimomis parlamentinio darbo galimybėmis, veikimo priemonėmis. Tai
sakydama turiu omeny vadovų bendravimą, parlamentinių komitetų,
tarpparlamentinių ryšių grupių, delegacijų parlamentinėse asamblėjose, partijų
ir individulių parlamentarų veiklą. Noriu pabrėžti ir savarankiškas valstybių,
siekiančių realių pokyčių, pastangas. Lietuva čia vaidina itin didelį vaidmenį.
Nepaisant to, bendra valstybių pozicija yra labai svarbi.
Tiek
Lietuva, tiek Lenkija, tiek Ukraina turi delegacijas tarptautinėse
parlamentinėse organizacijose: Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje,
Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinėje Asamblėjoje,
NATO Parlamentinėje Asamblėjoje ir kitose. Manyčiau, galima darniau ruoštis
sesijoms, glaudžiau bendrauti tarpusavyje, pasinaudoti išankstinio dokumentų
projektų teikimo galimybėmis.
Sveikindama
Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių ryžtą
tęsti vykdomas reformas ir jas plėtoti, noriu pasakyti, kad
neišnaudojamos visos priemonės bendraujant su Europos Sąjungos valstybėmis ir
institucijomis, nušviečiant ir pristatant savo vykdomas reformas ir laimėjimus.
Reikėtų daugiau ir sistemingiau bendrauti su giminingomis Europos partijomis,
nes tai suteikia patirties ir įgyjama gerosios praktikos.
Kalbėdama
apie tarptautinį kontekstą, noriu paminėti Nacionalinės reformų tarybos
tinklalapį www.reforms.in.ua, kuriame informacija pateikiama ukrainiečių ir
rusų kalbomis. Aukščiausiosios Rados puslapyje nedaug informacijos anglų kalba,
nėra strateginio akcento: kovos su korupcija, vykdomų reformų, nuveiktų darbų,
rezultatų apžvalgos. Esu įsitikinusi, kad vertimas į anglų kalbą būtų
vertingas, siekiant užsienio atstovų dėmesio, vertinimo ir pagalbos
koordinuojant visas reformas. Čia Lietuvos parlamentas, turintis didelę patirtį
ir žmogiškuosius resursus, bendradarbiaudamas su partneriais gali padėti..
Gerbiamieji,
esu
įsitikinusi, kad dabar tinkamas laikas peržiūrėti pačios Asamblėjos veiklą,
apsvarstyti aktyvesnį komitetų darbą ir jo turinį. Privalome garantuoti, kad
kiekviena Asamblėja visais aptariamais klausimais būtų aiškus postūmis į
priekį. Prieš dešimtmetį iškelti tikslai ir nuolat atsinaujinantys projektai
turi likti kaip veiklos pagrindas, leidžiantis judėti pirmyn. Prioritetas turi
būti visuomeninių institucijų plėtra, reformos ir jų koordinavimas, taip pat
reali pagalba Ukrainos valstybei. Džiaugiuosi, kad Lietuva per visus šiuos
susitikimus turi tą pačią ir nekeičiamą poziciją. Svarbiausia nepasiduoti
įvairioms interpretacijoms, bauginimams ir kitoms prieš bendrą idėją
nukreiptoms priemonėms, reikia dirbti viena kryptimi, kurios pavadinimas –
Europa.
Trumpai apžvelgusi Asamblėjos veiklą nuo jos įsikūrimo,
paminėjusi kai kurias šios dienos aktualijas ir įvardijusi tolesnius darbus,
tikiuosi, kad mes kartu su Jumis po
diskusijų komitetuose ir Asamblėjos sesijoje pasirašysime bendrą deklaraciją.
Sėkmingo Asamblėjos darbo.
Dėkoju už dėmesį.
