Kalbos 

Laba diena, mielieji tautiečiai,

nors trumpam sugrįžę namo į tėvynę Lietuvą. Be galo malonu jus visus čia matyti. Dar maloniau žinoti, kad jūs atstovaujate lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje ir per jus mes matome visus mūsų tautiečius, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Vienur bendruomenės yra didesnės ir stipresnės, kitur jos galbūt mažesnės, bet joms iškylantys klausimai ir problemos yra tie patys. O, svarbiausia, mes matome ir jaučiame, kad Tėvynės trauka, trauka grįžti į gimtąsias vietas yra be galo stipri ir išlikusi. Gal jauni mes dažnai to nesuprantame, bet einant metams vis labiau jaučiame, kad namo, į savo Tėvynę, norisi grįžti dažniau.

Noriu palinkėti, kad tie sugrįžimai būtų dažnesni, kad tie sugrįžimai būtų ir darbiniai, ir nedarbiniai, kad jūs savo žiniomis, savo gebėjimais, savo patirtimi, patarimais galėtumėte prisidėti ir mes visi kartu galėtume kurti mūsų brangios Tėvynės Lietuvos ateitį. Labai ačiū, kad jūs čia esate.

Jūsų darbotvarkėje daug klausimų, ji įtempta. Bet svarbiausia, kad jaustume, išgirstume vienas kitą ir rastume vienokio ar kitokio klausimo, vienokios ar kitokios problemos, su kuriomis jūs susiduriate, sprendimo būdus. Labai gerai, kad šiame XV Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo posėdyje dalyvauja Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris, nes lankydamasi užsienyje ir susitikdama su lietuvių bendruomenėmis, išgirstu, kad pagrindinis klausimas – švietimas ir pagalba lietuviškoms mokyklėlėms. To dėmesio trūksta ne tik didelėms bendruomenėms, bet ir mažesnėms.

Kalbant apie mūsų tėvynainių švietimą, valstybė turi numatyti prioritetus. Jeigu tik yra noras tėvams vesti vaikus į lietuvišką mokyklėlę ir vaikams mokytis lietuvių kalbos, mes ir vienam, ir dviem, ir trims vaikams privalome padėti ją išmokti, privalome skatinti juos tai daryti. Tai yra labai svarbu, nes Lietuvos valstybei turi būti brangus kiekvienas Lietuvos žmogus, kad ir kur jis gyventų, ar jis būtų laikinai ar ilgesniam laikui išvykęs.

Lietuvių kalba jiems pirmiausia yra ryšys su Lietuva. Per kalbą pasiekiama ir mūsų kultūra, ir mūsų tradicijos, ji padeda perteikti meilę Tėvynei. Tai kartai, kuri gimė ir augo jau ne Lietuvoje, tas pamatinių vertybių, šaknų įtvirtinimas yra labai svarbus. Todėl Švietimo ir mokslo ministerija ir nauja švietimo ir mokslo ministrė turėtų ypač atkreipti dėmesį į šių mokyklėlių stiprinimą, į pagalbą joms. Jos – užsienyje gimusių mūsų tautiečių lietuvybės kalvė. Tai yra labai svarbu, čia yra visko pradžia. Ar mūsų vaikai, mūsų anūkai dar kalbės lietuvių kalba, ar ją girdės tik retsykiais kalbančius savo tėvus, ar norės grįžti į Lietuvą, pažinti ją, bendrauti su čia gyvenančiais lietuviais. Viskas priklausys nuo to, kokius pagrindus mes padėsime. Tikiuosi naujų pokyčių, naujų postūmių ir daugiau dėmesio šio klausimo sprendimui, vienam iš pagrindinių klausimų, nuolat iškylančio bet kurios šalies lietuvių bendruomenei.

Noriu taip pat paminėti, kad Seime vyksta labai intensyvios diskusijos dėl pasirengimo referendumui dėl dvigubos pilietybės. Tas klausimas rudens sesijos darbotvarkėje bus vienas iš prioritetinių. Turime įvardyti tikrąją teisinę padėtį: Konstitucinis Teismas yra aiškiai pasakęs ir mūsų teisės aktai aiškiai nurodo, kad tuos straipsnius, susijusius su pilietybe, galima keisti tik referendumu. Kad ir ką įrodinėtume, išvedžiotume, kad ir kaip ginčytųsi teisininkai, vis dėlto turime gerbti savo Konstituciją, gerbti savo žmones ir jų atsiklausti.

Žinau, Pasaulio lietuvių bendruomenė turi nuogąstavimų, kad referendumas neįvyks ir tas klausimas bus atidėtas ilgesniam laikotarpiui. Norint, kad jis įvyktų, reikia atlikti parengiamuosius darbus ir politikams, ir visuomenininkams, ir pagaliau pačiai Pasaulio lietuvių bendruomenei. Kai mes, politikai, nuvažiavę ten gyvenančių lietuvių klausiame, ar jums aktualu, ar jums svarbu, tai ne iš visų bendruomenių išgirstame, kad tai aktualu ir kad tai svarbu. Tik bendromis pastangomis aiškinant vi­suomenei, kalbantis su visuomene, nustatant prioritetus, aš tikrai tikiu, būtų galimybė tai padaryti, bet reikia bendro sutarimo, bendro matymo, visų žiūrėjimo viena kryptimi. Žmonės ateis, balsuos, esu įsitikinusi, jie supras, kad mūsų vaikai, anūkai turi turėti galimybę įteisinti lietuviškas šaknis.

Kitas labai svarbus diskusinis klausimas – Seime daug metų diskutuojama dėl elektroninio balsavimo per rinkimus. Iš karto noriu pasakyti, kad elektroninio balsavimo šiuo metu negalime turėti, nes, pirma, nėra priimtų įstatymų, antra, techniškai nesame parengę nei programų, nei saugumą užtikrinančių programų, nei išsprendę visų kitų informacinių klausimų. Tam reikia nemažai pinigų. Čia yra Ministrą Pirmininką laikinai pavaduojantis finansų ministras, jis turbūt pritars, kad 2016 m. biudžete tokių didelių lėšų šiai sričiai nėra numatyta. Taigi mes galime diskutuoti, ir aktyviai diskutuoti, jeigu matome, kad toks poreikis tikrai yra. Pirmiausia turi būti intensyvios politinės diskusijos, politiniai sprendimai, nes investuoti, o paskui neturėti rezultato tikrai negalime. Vienintelė Estija jau turi elektroninį balsavimą. Daug kartų man teko susitikti ir su politikais, ir su specialistais, kurie tą balsavimą rengė ir pritaikė, iš tiesų, pradėjus balsuoti elektroniniu būdu, aktyvumas nebuvo smarkiai padidėjęs. Tiesiog persiskirstė tie patys rinkėjai, vieni balsuoja elektroniniu būdu, nes taip patogiau, kiti vis tiek eina į rinkimų apylinkes. Esu įsitikinusi, kad jūsų bendruomenėms balsuoti elektroniniu būdu būtų lengviau, jūs tuo esate suinteresuoti, tačiau norisi stipresnio jūsų argumentavimo, diskutuojant su mūsų politikais. Manau, tai ne 2016 m. klausimas, tai ateities klausimas, nes jam išspręsti reikia numatyti lėšas.

Šiek tiek viršijau sveikinimo kalbos laiko limitą, bet labai norėjau, kad jūs žinotumėte Seimo poziciją. Noriu palinkėti sėkmės, darbingų dienų, svarbiausia, nepamirškite apžiūrėti ir pamatyti, kaip išgražėjo mūsų Lietuva, kaip išgražėjo mūsų Vilnius ir tapo gražia europietiška sostine Europos šeimoje.

Labai ačiū. Sėkmės jums.