2015 m. liepos 31 d. pranešimas VIR
|
Seimo kanceliarijos (aut. A. Petrulevičius) nuotr. |
Brangūs Medininkų žudynių aukų artimieji,
gerbiamas Tomai Šernai, visi čia susirinkusieji,
septyni balti kryžiai mums primena Medininkų
tragediją. Tragediją, kurią lyg atvirą žaizdą laikas užtraukė nenykstančiu
randu.
Tačiau vis dar labai skauda. Ypač tada, kai
kalendorius pažymi dar vienus praėjusius metus, dar vieną liepos 31-ąją.
Prieš dvidešimt ketverius metus, ankstyvą rytmetį,
čia, šiame Medininkų pasienio kontrolės poste, žiauriai nužudyti septyni
pirmuosius nepriklausomybės žingsnius žengiančios Lietuvos pareigūnai.
Visi šie jauni vyrai norėjo gyventi, kurti laisvą
Lietuvą, auginti laimingus vaikus, tapti pirmųjų nepriklausomos Lietuvos
žingsnių liudininkais ir gynėjais. Jie visi buvo pasirengę stoti į akistatą su
priešu ir kovoti tėvynės vardan.
Tačiau be galo skaudu, kad jie net neturėjo
galimybės stoti į lygią ir garbingą kovą – sovietų omonininkai
tą naktį ėjo ne kovoti. Jie ėjo žudyti.
Medininkų tragedija buvo paskutinis bandymas
įbauginti Lietuvą, pasityčioti, palikti po savęs kraujo ir mirties šleifą. Tai
buvo paskutinis smūgis. Smogtas iš pasalų. Smogtas nežiūrint į akis.
Pažvelgti į akis savo aukoms budeliai neišdrįso. O
gal tiesiog patys žudikai buvo akli, kurti, be širdies, be sąžinės, be garbės.
|
Seimo kanceliarijos (aut. A. Petrulevičius) nuotr. |
Brangūs žuvusiųjų artimieji,
jūsų mylimų žmonių širdys nustojo plakti. Tačiau
girdėti skambūs dūžiai – tai plaka laisvos ir nepriklausomos Lietuvos širdis.
Lietuva gyva, kaip ir Medininkuose žuvusių pasienio
pareigūnų atminimas. Visi jie lygia greta stoja šalia kitų Lietuvos laisvės kovotojų.
Šiandien aš kviečiu Jus prisiminti jų gražų ir
prasmingą gyvenimą iki tragedijos. Prisiminti jų džiaugsmus, svajones,
lūkesčius. Prisiminti jų šypsenas, žvilgsnius, balsą. Prisiminti jų drąsą,
atsakomybę, didelę meilę savo šeimoms ir tėvynei.
Tokius juos saugokite savo atmintyje, apie tai
pasakokite jų vaikams ir Lietuvai.
Dėkoju.
