2015
m. rugsėjo 22 d. pranešimas VIR
Seimo kanceliarijos (aut. – O. Posaškova) nuotrauka
Gerbiamieji minėjimo dalyviai,
minimų tragiškų įvykių liudininkai,
nukentėjusiųjų artimieji,
virš mūsų galvų šiandien oriai ošia pušys. Kaip
ir kiekvieną rudenį liudijančios mūsų gyvąją atmintį. Atmintį, kurį neslopsta.
Atmintį, kuri amžinai liks skausmingu randu ne tik žydų, bet ir lietuvių tautos
istorijoje. Nes Lietuvos žydų istorija ir Lietuvos žydų atmintis yra dalis
Lietuvos istorijos. Žydų kartų kartos, kaip tos pušys, buvo tvirtai šaknimis
įaugusios į Lietuvos žemę. O sostinę Vilnių jie pagarbiai vadino savąja Šiaurės
Jeruzale.
Pamiršti, išbraukti ar ignoruoti šiuos
išgyvenimus būtų tas pats, kas pateisinti įvykdytus nusikaltimus. Todėl mes
skiriame daug dėmesio, kad šį istorijos puslapį pažintų jaunoji Lietuvos karta.
Žydų tautos holokausto kančios turi būti žinomos, suvoktos ir priimtos kaip
neatskiriama mūsų praeities dalis, o išlikusių gyvųjų stiprybė turi tapti
žmogiškojo orumo pamoka kiekvienam.
Būdami čia, jaučiame jūsų didelį skausmą ir
netektį. Mes, lietuviai, žinome, ką reiškia prarasti namus, visus, kuriuos
mylėjai, tapti svetimu, niekinamu, persekiojamu, pasmerktuoju tremčiai ir
mirčiai...
Šiandien su liūdesiu prisimename Lietuvos
žydų holokausto aukas. Be kaltės pasmerktus. Be gailesčio naikintus. Tačiau ši
diena taip pat yra įpareigojimas mums visiems, kurie pergyveno savo skriaudikus
ir šiandien gyvena laisvės bei demokratijos principais valdomoje valstybėje.
Mes turime atsakingai žvelgti į ateitį ir padaryti viską, kad siaubo ir mirties
siautėjimas daugiau nepaliestų nė vienos taikios tautos.
Tai bus vilties, tikėjimo ir gyvenimo
pergalė. Ir prasmingiausia Atmintis vardan tų, kurių netekome.
Dėkoju Jums.
