2016 m. gegužės 2 d. pranešimas žiniasklaidai
Gerbiamieji šios iškilmingos šventės dalyviai ir svečiai,
pirmiausia noriu pasidžiaugti susiklosčiusia gražia tradicija Lietuvoje ir Lenkijoje kartu minėti 1791 metais priimtą Gegužės trečiosios Konstituciją, kaip abiem tautoms svarbų valstybės istorijos dokumentą. Prieš du šimtus dvidešimt penkerius metus priimta Konstitucija kartu su tų pačių metų spalio 20 dieną priimtu Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymu yra Abiejų Tautų Respublikoje gyvavusios politinės ir teisinės minties kūrinys, kuriuo pagrįstai didžiuojamės kaip pirmąja rašytine konstitucija Europoje ir antrąja pasaulyje, todėl bendrai minėdami šio dokumento metines, kartu išreiškiame pagarbą jo autoriams – abiejų mūsų tautų atstovams.
Gegužės trečiosios Konstitucijos istorinė reikšmė yra ta, kad ji apvainikavo politines, teisines, socialines ir ūkines reformas, kurių beveik trisdešimt metų kryptingai siekė paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas. Buvo pakeista karalių renkamumo tvarka, kėlusi anarchiją šalyje, ir valstybė paskelbta paveldima monarchija. Panaikinta liberum veto – bajorų teisė protestuoti prieš Seimo nutarimus ir taip žlugdyti jo darbą. Padaryta socialinė reforma – pirmąkart bandyta miestiečių luomui suteikti lygias teises su bajorais ir užsiminta apie tai, kad valstybė teikia globą valstiečiams sprendžiant jų santykius su bajorais.
Deja, Gegužės trečiosios Konstitucija veikė vos 14 mėnesių. Nemaža dalis bajorijos buvo prieš bandymus reformuoti valstybės gyvenimą. Šiuos reformų priešininkus aktyviai palaikė tuometė Rusijos imperija, kuri nebuvo suinteresuota Abiejų Tautų Respublikos stiprėjimu, todėl net pasiuntė savo kariuomenę ir okupavo visą Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritoriją. Istorija, kaip matome, kartojasi – šiuolaikinė Rusija nenori leisti Ukrainai reformuotis ir tapti europietiškas vertybes išpažįstančia šalimi.
Taip, Gegužės trečiosios Konstitucijos šalininkai pralaimėjo, o šis pralaimėjimas virto ir visos valstybės pralaimėjimu – po kelerių metų ją galutinai pasidalijo Rusija, Austrija ir Prūsija. Tačiau ši Konstitucija buvo ne tik bandymas reformuoti į anarchiją grimztančią valstybę. Joje surašytos visuomenės ir valstybės pertvarkos gairės tapo kelrodžiu vėlesnėms kartoms – visi devynioliktajame amžiuje vykę Lietuvos ir Lenkijos visuomenių sukilimai prieš Rusiją vyko su Gegužės trečiosios Konstitucijos idėjų vėliava. Konstitucija atvėrė naują Lietuvos ir Lenkijos valstybių raidos perspektyvą, puoselėjamą daugiau kaip šimtą metų ir atvedusią mūsų tautas į 1918 metų vasario 16-ąją ir lapkričio 11-ąją.
Ko galime pasimokyti iš šios bendros mūsų praeities? Atsakydama į šį klausimą, pasiremsiu mūsų istoriku profesoriumi Alfredu Bumblausku. Jo nuomone, mūsų protėviai – Konstitucijos autoriai – mums paliko puikų gebėjimo kurti kompromisus pavyzdį. Konstitucijos priėmimo byla rodo, kad nors Lietuvos teisės joje nebuvo užtikrintos, didelė dalis Lietuvos atstovų ėjo į kompromisą – priimti Konstituciją, taip stiprinant valstybę, buvo svarbiau nei tęsti tarpusavio ginčus, kurie buvo atidėti vėlesniam laikui.
Tų pačių metų spalio 20 dieną priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas parodė, kad ir lenkų tauta sugebėjo suprasti lietuvius – į Kazimiero Sapiegos reikalavimus Hugo Kolontajus atsakė nuolaidomis.
Tegu šis mūsų protėvių gebėjimas susitarti visada lydi mūsų tautų ir valstybių tarpusavio santykius ir bendrus darbus!
