Brangūs Medininkų žudynių aukų artimieji, gerbiamasis Tomai Šernai,
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke,
visi čia susirinkusieji!
Nenumaldomai tekančia laiko upe prabėgo jau dvidešimt penkeri metai nuo to ankstyvo liepos 31-osios ryto, kai čia, Medininkų pasienio kontrolės poste, iš pasalų šaltakraujiškai buvo nužudyti septyni ką tik atsikūrusios Lietuvos valstybės pareigūnai. Nepabūgę gresiančio pavojaus, dažnų sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrių išpuolių ir teroro, šie vyrai stojo į besikuriančią mūsų šalies valstybės tarnybą. Stojo ne tik dėl profesinės karjeros. Tokį sprendimą lėmė ir patriotinis nusiteikimas – meilė Tėvynei, o ypač sąmoningai suvokta atsakomybė jai tarnauti.
Šiais metais Seimas mini Laisvės gynimo 25-erių metų sukaktį. Į žuvusiųjų laisvės gynėjų gretas stoja ir Medininkų didvyriai. Dvidešimt penkeri metai nuo to skausmingo įvykio yra labai daug, jei skaičiuosime tiesos paieškos metus. Gaila, bet šiandien minėdami dvidešimt penkerių metų sukaktį, daugelio atsakymų – teisinių atsakymų – neturime ir tai pripažinti mums sunku.
Mieli žuvusiųjų artimieji, žinau, kad Jūsų netekčiai galioja kiti laiko matai. Dvidešimt penkeri metai yra taip mažai prisimenant ir apraudant tuos, kuriuos auginote dorais ir teisingais žmonėmis. Ir kuriuos palydėjote į Amžinybę. Per anksti! Iš tiesų per anksti.
Labai sunku kalbėti čia, šioje vietoje. Turbūt pati jų dvasia, pats jų prisiminimas kiekvieną iš mūsų grąžina į tą laikmetį. Grąžina į laikmetį, kurį mes, vyresnioji karta, gerai prisimename, bet labai svarbu, kad šią auką, šį skausmą suprastų jaunimas, kad suprastų jaunoji karta, kad visi – nuo mažojo, besimokančio pirmųjų gyvenimo žingsnių bendruomenėje, darželyje ar kitoje aplinkoje, iki abituriento – besąlygiškai žinotų, kad gali džiaugtis laisva Lietuva, džiaugtis savo gyvenimu, ir būtų dėkingi šiems žmonėms, paaukojusiems savo gyvybes dėl mūsų visų ateities, dėl valstybės ateities, dėl mūsų jaunų žmonių ateities.
Neišblėstantis jų atminimas tegul lieka mūsų visų širdyse. Tam pirmiausia svarbu suprasti ir pajausti, todėl turime atvežti jaunąją kartą čia, kad jie patirtų tą jausmą, kurį jaučiame dabar, kartu stovėdami šiame būryje.
Šios senos eglės mena tuos skausmingus įvykius, jos turbūt geriausiai žino, kas čia vyko. Deja, jos negali prabilti, todėl kalbėkime mes, kalbėkime garsiai ir, svarbiausia, drąsiai, nes juk sakoma, kad Lietuva – drąsi šalis. Gerbdami žuvusiųjų atminimą, tai, kad jie dėl mūsų paaukojo savo gyvybes, privalome išreikalauti tiesos.
Amžina ramybė jiems.
