2016 m. lapkričio 10 d. pranešimas žiniasklaidai
Seimo kanceliarijos (aut. Olga Posaškova) nuotr.
Gerbiamieji kolegos ir visi čia susirinkusieji!
Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Po keleto dienų vienuoliktasis Lietuvos Respublikos Seimas baigs savo darbą ir taps istorija, užleisdamas vietą Lietuvos žmonių valia išrinktam naujajam Seimui.
O šiandien yra jaudinantis momentas mums visiems, čia susirinkusiems į paskutinį šios kadencijos Seimo posėdį. Paskutinis posėdis visada turi papildomų emocinių atspalvių – visų pirma jame sklando atsisveikinimo, išsiskyrimo jausmas. Tačiau paskutinis posėdis kartu yra ir graži galimybė peržvelgti nuveiktus darbus, pasidžiaugiant tuo, ką pavyko padaryti.
Gerbiamieji, vienuoliktasis Seimas yra išskirtinis pirmiausia todėl, kad jo kadencijos metu Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. Pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvai teko didžiulis darbas – koordinuoti net kelių šimtų Europos Sąjungos teisės aktų svarstymą ir priėmimą.
Pirmininkaudami Europos Sąjungos Tarybai, Seime surengėme ne vieną svarbų ir įsimintiną renginį. 2013 metų rugsėjo mėnesį Seime įvyko Tarpparlamentinė užsienio ir saugumo bei saugumo ir gynybos politikos konferencija, kurioje sulaukėme daugiau kaip 200 parlamentarų iš Europos Sąjungos valstybių narių, šalių kandidačių ir NATO valstybių iš Europos.
Spalio mėnesį Seime buvo surengtas inauguracinis naujosios Tarpparlamentinės Europos Sąjungos ekonomikos ir finansų valdysenos konferencijos posėdis. Tą patį mėnesį Seime įvyko Sąjungos reikalų parlamentinių komitetų konferencijos (COSAC) 50-asis posėdis, per kurį buvo įsteigtas COSAC moterų forumas, siekiant paskatinti moteris labiau įsitraukti į politinę veiklą. Per visą pirmininkavimo laikotarpį Seime buvo surengta daugybė Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų komitetų pirmininkų susitikimų, kuriuose aptarti įvairūs politiniai klausimai.
Seime įvyko ir paskutinis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginys – Europos Sąjungos parlamentų pirmininkų konferencija, surengta 2014 metų balandžio mėnesį.
Mes, šios kadencijos Seimo nariai, padarėme ne vieną darbą, kuriuo pagrįstai galime didžiuotis. Tik mums pavyko susitarti ir pakeisti Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymus, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos tiesiogiai rinkti savivaldybių tarybų merus, nors apie tiesioginius merų rinkimus buvo diskutuojama daugelį metų.
Šios kadencijos Seimas priėmė įstatymų pakeitimus, reikalingus tam, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba būtų pagrindinis piliečių rengimo valstybės gynybai būdas. Įstatymais įtvirtintos naujos karo prievolės atlikimą skatinsiančios priemonės, užtikrinsiančios tinkamą karo prievolės organizavimą ir administravimą.
Mums pavyko priimti įstatymų pakeitimus, susijusius su socialiniu modeliu, nors šie pakeitimai sukėlė didelį atgarsį visuomenėje ir yra vertinami nevienareikšmiškai.
Dirbome sklandžiai, nuosekliai ir kryptingai – nuo kasdienių rutininių darbų iki atstovavimo tarptautinėje arenoje. Daug dėmesio skyrėme glaudesnei Baltijos šalių politinei ir ekonominei integracijai, bendriems strateginiams infrastruktūros projektams ir energetinio saugumo stiprinimui. Kryptingai palaikėme Ukrainą ir kitas Rytų partnerystės šalis. Siekėme, kad nauji iššūkiai Europoje neužgožtų Rytų partnerystės svarbos. Su kolegomis iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių parlamentų siekėme optimalių sprendimų išorinėms grėsmėms atremti ir solidarumui Europos Sąjungos viduje stiprinti.
Ko padaryti nepavyko? Nepavyko pakeisti Konstitucijos 55 straipsnio, kad būtų sumažintas Seimo narių skaičius. Pagal Konstitucijos pataisų svarstymo ir priėmimo Seime procedūras šios kadencijos Seimas jau neturėjo galimybės pakeisti Konstitucijos. Sprendimą dėl Seimo narių skaičiaus turės priimti naujasis Seimas.
Šios kadencijos Seimui taip pat nepavyko priimti Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo įstatymo, kuriuo buvo siekiama įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, pripažįstantį, kad konstitucinio pobūdžio draudimas pareiškėjui visam laikui ir negrįžtamai būti renkamam Seimo nariu yra neproporcingas ir prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.
Per šią Seimo kadenciją taip pat netrūko svarbių sukakčių, suteikusių mums ne vieną progą atsigręžti atgal ir prisiminti Lietuvos nueitą atkurtos nepriklausomybės kelią.
Šiandien drąsiai ir užtikrintai sakau – ši Seimo kadencija buvo politiškai stipri, svarbiausiais Lietuvai klausimais vieningai priėmusi bendrus sprendimus. Dėkoju visiems, su kuriais dirbome kartu. Taip pat dėkoju Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui ir visam ministrų kabinetui už brandų ir kryptingą bendradarbiavimą. Parlamente ir Vyriausybėje, kuriuose tiek skirtingų asmenybių, ginančių savo nuomonę ir poziciją, manau, labiausiai mus vienijo darbas Lietuvai.
Ypač esu dėkinga visiems kolegoms, su kuriais mane sieja ištikimas ne vienos kadencijos darbas. Labai gera dirbti, kai žinai, į ką gali atsiremti, kuo pasitikėti ir kam patikėti didžiulę atsakomybę. Kai kurie iš Jūsų liks dirbti ir dvyliktajame Seime. Jums teks svarbi pareiga tęsti pradėtus gerus ir prasmingus darbus, taip pat kadencijos pradžioje pagelbėti naujiems kolegoms suprasti valstybės valdymo subtilybes.
Mieli kolegos, šiandien noriu Jums visiems padėkoti už parodytą pasitikėjimą manimi prieš trejus metus. Stovėdama priešais Jus, galiu užtikrintai sakyti, kaip ir žadėjau, kad Seimo Pirmininko pareigas atlikau tikrai taip, kaip reikalauja Konstitucija – sąžiningai, dorai, tarnaudama Lietuvos žmonėms. Politiko kelias – tarnystės kelias. Taip jį suprantu, taip deklaruoju savo gyvenimo tikslo sampratą ir asmeninį pasirinkimą.
Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Tačiau yra ir pradžių pradžia – žmogiškosios esmės, kuri mus lydi per visą gyvenimą. Apie ją poetas Justinas Marcinkevičius be galo jautriai, giliai ir įžvalgiai yra pastebėjęs: „Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.“
Tikiu Lietuva ir jos ateitimi, jei prie valstybės vairo – žmonės, atradę savyje šią pradžią.
Brangieji kolegos, atsisveikindama kiekvienam iš Jūsų linkiu naujo, įdomaus ir prasmingo etapo – kad ir kur būtumėte, kad ir kokį kelią pasirinktumėte.
