2016 m. kovo 9 d. pranešimas VIR
Mūsų valstybėje žiniasklaidos persekiojimas už pagrįstą kritiką yra draudžiamas. Tokie veiksmai nesuderinami ne tik su šalies Konstitucija, garantuojančia informacijos sklaidos laisvę, bet ir su Visuomenės informavimo įstatymu, kuriame sakoma: „Draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai.“ (11 straipsnis).
Dienraščio „Lietuvos rytas“ vadovas Gedvydas Vainauskas, kuriam neseniai pateikti įtarimai dėl kyšio, yra viešosios informacijos rengėjas bei skleidėjas. Jo vadovaujame leidinyje nebe pirmi metai skelbiamos skandalingos publikacijos apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiąjį prokurorą Irmantą Mikelionį – apie tai, kaip PVM grobstymo byloje, kurioje vienu pagrindinių įtariamųjų buvo jo brolis, pavyko išvengti teisingumo, taip pat apie prokuroro manipuliacijas su nekilnojamuoju turtu ir mokestinėmis prievolėmis valstybei. Po tokių publikacijų bet kurioje demokratinėje ir teisinėje valstybėje būtų neišvengiamai iškeltas prokuroro atsakomybės klausimas. Tačiau jis ir toliau liko eiti pareigas, išlaukė ir, atėjus metui, ėmėsi vadovauti ikiteisminiam tyrimui, kuriame jį demaskavusio dienraščio vadovas jau figūruoja kaip vienas įtariamųjų. Ir nors formaliai už tyrimą atsakingas I. Mikelioniui pavaldus prokuroras, kas yra pagrindinis, galima spręsti iš fakto, kad būtent I. Mikelionis surengė spaudos konferenciją ir pats komentavo bei vertino G. Vainausko veiksmus.
Akivaizdu, kad tai – precedento neturintis naudojimasis savo tarnybine padėtimi bei suteiktomis galiomis, siekiant suvesti sąskaitas su itin neparankiu ir pavojingu žiniasklaidos atstovu.
Prokuratūros įstatymas bei prokuroro priesaika įpareigoja prokurorus, atliekant savo funkcijas, būti nešališkus. Kokio nešališkumo gali tikėtis „Lietuvos ryto“ vadovas, patekęs į I. Mikelionio rankas? Tai – klausimas, į kurį turėtų atsakyti naujoji prokuratūros vadovybė, žadėjusi esmines permainas jai patikėtoje sistemoje.
Niekas nekvestionuoja konstitucinės prokurorų teisės nepriklausomai organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti. Jei G. Vainauskas iš tiesų nusikalto, jis turi atsakyti pagal įstatymą kaip ir bet kuris kitas pilietis. Tačiau konstitucinis prokurorų nepriklausomumas neturi ir toliau būti priedanga savivalei ir teisiniam nihilizmui, kai net įstatymo sergėtojai, privalantys užtikrinti teisingumą valstybėje, patys jį trypia.
Be viso kito tai, kuo užsiima tokie prokuratūros vadovai, kaip I. Mikelionis, atneša ne tik moralinius nuostolius. Net jei G. Vainauskas ir būtų nuteistas, galime neabejoti, kad viskas pasibaigtų Strasbūre. Ir ten teisėjams ant stalo būtų padėti visi „Lietuvos ryto“ straipsniai apie I. Mikelionio veiklą ir tai, kaip jis po šitų straipsnių vadovavo ikiteisminiam tyrimui. Kompensaciją už patirtą žalą ir persekiojimą, žinoma, tektų mokėti valstybei.
Seimo narys
Vytautas Antanas Matulevičius
