Pranešimai žiniasklaidai 

EN

Seimo nario Povilo Gylio pranešimas: „Atsisveikinimas su tvarkiečiais. Kodėl?“


2016 m. gegužės 31 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Kai prieš 2000-ųjų rinkimus savo noru pasitraukiau iš politinės erdvės, buvau tikras, kad  į šią veiklos sritį niekada negrįšiu. Nes labai magėjo grįžti prie knygų, pasimokyti modernios ekonomikos ir pabūti politinėje laisvėje – be partinių retežių, t.y. be įstatų, partinės subordinacijos ir panašiai.

Tačiau 2012 metais įvyko netikėti pokyčiai. Kaip nepartinis pilietis įsijungiau į įvykius Klonio gatvėje. Jie mane kaip žmogų ir senelį, prisipažinsiu, sukrėtė. Todėl netylėjau, nestovėjau „po medžiu“, protestavau. Dėl to man Sauliaus Skvernelio kontora „užtaisė“ bylą. Už tai, ko nedariau. Bet po teismus teko pavaikščioti. Teismas išteisino, nes, kaip sakiau, nedariau to, kuo mane policija apkaltino. Tada iš karto supratau, ko buvo siekiama fabrikuojant bylą – išgąsdinti ir pažeminti.

Nemanau, kad pats tuometinis generalinis komisaras S. Skvernelis sugalvojo šią bylą. Kaip ir ne savo iniciatyva jis organizavo taikių Klonio gatvės namų šturmą ir prievartos naudojimą prieš dabar kažkur slapstomą mažą vaiką. Kam jam viso to reikėtų? Matyt, gavo „zadaniją“ iš aukščiau – sukurpk ką nors prieš Povilą Gylį. Gavo ir įvykdė.

Eidamas per teismo Golgotą apsisprendžiau priešingai, nei tikėjosi mūsų realūs šalies valdytojai, t.y. partinė ir kita nomenklatūra. Jie tikėjosi, kad išsigąsiu, o aš grįžau – žmonės išrinko – į Seimą. Supratau, kad yra prasmė pakovoti už teisingumą, už valstybę kaip bendrojo gėrio kūrėją. Tai dariau žinodamas, kad vėl tapsiu jei ne totalaus, tai labai stipraus puolimo taikiniu, kad teks dirbti informacinės blokados sąlygomis. Bet tai man nebuvo naujiena – tą buvau patyręs ir anksčiau. Ypač 1992–1996 metais.

Puolimas prieš Drąsos kelią buvo galingas, naikinantis, amoralus ir antiteisiškas. Netekusi lyderės, Drąsos kelio partija susilpnėjo, frakcija iširo... Natūralu, kad tokioje situacijoje ieškai, kur galėtum atnešti daugiau viešosios naudos, geriau pasitarnauti bendrajam gėriui. Mišri Seimo narių grupė, į kurią patenka visi nefrakcijiniai, t.y., nepriklausantys jokiai politinei frakcijai Seimo nariai, yra partinė „mišrainė“. Čia kiekvienas turi savų interesų. Komandinio darbo čia būti negali.

Tuo metu atrodė, kad kita „bloga“ politinė jėga ir politinio susidorojimo taikinys – partija „Tvarka ir teisingumas“ (PTT) yra „nepaskiepyta“ ir pasisako už krikščioniškas, tautines bei šeimos vertybes. Matėsi, kad sistema tą darinį metodiškai naikina „dusindama“.

Instinktyviai norėjosi tą partiją ginti. Taip ir atsiradau frakcijoje „Tvarka ir teisingumas“. Pripažįstu, mane paveikė ir frakcijos seniūno Petro Gražulio argumentai. Atėjau į frakciją neprašydamas nieko – nei aukštos vietos rinkimų sąraše, nei posto. Beje, kandidatavimas į Vidaus reikalų ministrus buvo politinis ekspromtas, kurį reiktų traktuoti daugiau kaip mano asmeninę auką partijos labui. Juk buvo iš anksto aišku, kad nomenklatūra darys viską – pils purvą ir pan., kad į ministrus nebūčiau paskirtas. Nes esu nepatogus ir daug kas to galimo paskyrimo labai išsigando. Taip ir atsitiko – gavau dar vieną dezinformacinių pamazgų dozę ir į Vyriausybę nepatekau. Manau, kad ta mano auka partijai galėjo būti išnaudota geriau. Bet politikoje nutinka visaip...

Taigi, norėjosi padėti puolamai partinei jėgai ir jos lyderiui Rolandui Paksui. Beje, visada maniau ir dabar taip manau – prieš jį 2004 metais buvo įvykdytas perversmas. Tačiau atėjimas į pagalbą pasirodė komplikuotas. Didžiausia komplikacija – nuožmus Remigijaus Žemaitaičio priešinimasis mano ir dar dviejų drąsiečių – Valdo Vasiliausko ir Stasio Brunzos – atėjimui į PTT frakciją daliai senbuvių pasyviai stebint, o gal ir džiūgaujant. Jo pasisakymai PTT taryboje ir vėliau partijos kongrese bei vieši pareiškimai žiniasklaidoje peržengė bet kokias padorumo ribas. Tas jaunas žmogus, sako – krikščionis, mus nuolat kaltino dalyvavimu keturių žmonių nužudymu. Matyt, turėdamas galvoje Klonio gatvės įvykius... Mano duomenimis, Klonio gatvės istorija nusinešė daugiau – arti dešimties gyvybių. Kas dėl to kaltas, anksčiau ar vėliau, žinoma, paaiškės.

Į tuos chamiškus pareiškimus partijos vadovybė deramai nereagavo, nors tas akivaizdus šmeižtas prašėsi teismo (S. Brunza, rodos, rengiasi kreiptis į teismą dėl šmeižto). Tuomet įspėjau, kad taip elgtis gali arba sveikatos problemų turintis žmogus, arba provokatorius. Tokiomis sąlygomis bendras darbas frakcijoje ir partijoje ėmė strigti dar jam rimtai neprasidėjus. Negali atiduoti visos dūšios partijai, kuri griežtai nesudrausmina taip ir neatsiprašiusio už baisų šmeižtą politinio chuligano ir negina atėjusių partijai padėti žmonių. Situacija darėsi vis drumzlinesnė. Atomazga atėjo partijos vadovui nusprendus, kad jo vietininku Lietuvoje tampa R. Žemaitaitis... Po to teko informuoti partijos tarybą, kad rinkimuose su partija nedalyvausiu. Juk negali dirbti vadovaujamas žmogaus, kuris tave metodiškai vadina nusikaltėliu. Be to, yra jei ne provokatorius, tai balamūtas.

Manau, kad priimant šį partijos vadovo sprendimą turėjo būti suvokiama, kad po jo mano ir V. Vasiliausko buvimas toje partinėje struktūroje yra neįmanomas ir kad mes pasitrauksime (S. Brunza po grubių įžeidimų pasitraukė anksčiau). Politinis išskaičiavimas, jeigu toks buvo, pasiteisino – „kruvinų“ drąsiečių PTT neliko. Liko senoji gvardija.

Išeiti teko dar ir todėl, kad R. Pakso vietininkas Lietuvoje R. Žemaitaitis yra liberalių pažiūrų politikas. O aš esu nuoseklus liberalizmo kritikas, oponentas, nes, mano manymu, liberalizmas nėra suderinamas nei su tautiškumu, nei su krikščionybe, nei su tikru valstybiniu mąstymu – vertybėmis, kuriomis aš tikiu ir kurias galiu argumentuotai ginti. Tai suvokus, kyla klausimas: kokias vertybes ši partija deklaruos rinkimų metu. Oficialiai šis darinys kurį laiką deklaravo protautines, prošeimines ir krikščioniškas nuostatas. Bet R. Žemaitaičio pažiūros kitokios... Tiesa, tai jau vidiniai partijos reikalai, kurių sprendime man dalyvauti neteks.

Pabaigai savo sprendimą pasitraukti noriu paaiškinti R. Paksui, kuris sakosi nesuprantąs mano politinio žingsnio motyvų. Jis viešai pareiškė, kad, esą, kalti mūsų, pasitraukusiųjų, charakteriai, ambicijos. Esu viešojo gyvenimo veteranas ir esu patyręs įvairių situacijų. Moku išgyventi ir pažeminimus – jie politikoje neišvengiami. Tiesa, žmogžudžiu išvadintas iki šiol nebuvau. Tačiau, pirma, nereikėtų į vieną gretą statyti politinio chamo, kuris svaidosi baisiais kaltinimais, ir žmonių, kurie bandė kad ir tvirtai, bet taktiškai reaguoti į padėtį. Tėvynės labui.

Būtume daugmaž vienodoje padėtyje, jei būtume R. Žemaitaitį išvadinę bent pedofilu (pripažinkime – pedofilija mažesnis nusikaltimas nei žmonių žudymas). Bet neišvadinome. Kita vertus, ir pažeminimams yra ribos. Nes jeigu visai neturi savigarbos, negali tikėtis ir kitų pagarbos. O be piliečių pagarbos sunku tikėtis, kad jie parems tavo atstovaujamas ir propaguojamas idėjas bei vertybes – tarkim, bendrąjį gėrį. Trečia, viešojoje erdvėje sklando kalbos, kad R. Paksas žinojo, ką daro. Žinojo, ką reikia padaryti, kad pasitraukčiau. Taip jis, esą, tris drąsiečius iškeitė į R. Žemaitaitį. Jei tai tiesa, tuomet  palauksim rinkimų ir sužinosime, ar mainai pasiteisino. O juk išmintingai elgiantis politinėje rikiuotėje galėjo užtekti vietos visiems.

 

Prof. Povilas Gylys

Tel. (8 5)  239 6737





© Seimo kanceliarija
Į PRADŽIĄ