2016 m. birželio 15 d. pranešimas žiniasklaidai
Aš dar nebuvau „Lidl‘e“. Nesiryžtu. Priklausau tai kategorijai žmonių, kurie viliasi, kad po savaitės kitos – na, po mėnesio kito – eilių, bent jau lauke, nebeliks ir tada bus galima ten užsukti.
Eiles mačiau – ir ne kartą. Tiek Vilniuje, tiek ir Šiauliuose. Ryte, per pietus, vakare. Nesistebiu. Be to, priklausau tai kategorijai žmonių, kurie sako, kad juoktis iš stovinčiųjų tose eilėse – prasto tono požymis. Šaipytis – juo labiau.
Ne iš gero gyvenimo jie ten stovi. Bent jau dauguma. Dėl paprastos priežasties: tikisi sutaupyti. Išleisti mažiau. Nusipirkti pigiau. Pagaliau už tiek pat, kiek išleisdavo kitur, šį kartą parnešti kur kas daugiau maisto į namus. Savo šeimai. Vaikams.
Kas čia juokingo? Ko čia krizenti: ehehe, maniau, kad sovietmetis pasibaigė, pasirodo, klydau. Manote, tiems žmonėms didelis džiaugsmas ir laimė stovėti po valandą ar daugiau? Manote, jog jie tai daro todėl, kad neturi ką veikti?
Juoktis ir šaipytis iš stovinčių prie „Lidl‘o“ tiesiog ciniška. Tokių, stovinčiųjų, Lietuvoje gyvena labai daug. Sudėjus juos su tais, kurie taip pat stovėtų, tačiau neturi laiko, galimybių ar jiems tiesiog gėda, gautume daugiau nei pusę Lietuvos. Ko gero, net ir didžiąją dalį. Ar iš jų juokiatės, mielos ponios ir ponai?
Pats „Lidl‘e“ nebuvau, tačiau apie tai, ką ten pamatė, pasakojo ir draugai, ir giminaičiai, ir kolegos. Jei tai, ką jie sako, yra tiesa, galima padaryti kelias labai konkrečias ir tvirtas išvadas.
Pirmoji – tikiuosi, kad perpus ar net trigubai mažesnės produktų kainos (taip man sakė) šiose parduotuvėse išsilaikys visą laiką. Jog tai nėra marketinginis ir rinkodarinis triukas, siekiant ilgainiui pasiglemžti kuo didesnę rinkos dalį kainų nesumažinusių konkurentų sąskaita, o tai padarius – jas staiga pakelti ir nebenuleisti.
Antroji – dabar akivaizdžiau nei akivaizdu, kokie prekybininkų apetitai. Kalbu apie kitus prekybos centrus.
Jei tiesa, ką man pasakojo, tai reiškia, kad prekybininkai deda šimtą ar net daugiau procentų siekiančius antkainius! Nesu ekonomistas – bet kaip kitaip paaiškinti kainų skirtumą, siekiantį du ar net tris kartus? Paaiškinkite tai žmonėms, kurie mato akivaizdų skaičių skirtumą. Kaip kitaip, jei ne žvėrišku, reikėtų vadinti tokį apetitą?
Tuomet natūraliai peršasi trečioji išvada. Lietuvai ir jos žmonėms reikia ne tik Vokietijos prekybos centro. Ne ką mažiau jiems reikia Vokietijos vaistinių tinklo. Kokio nors „ANZAG“, „Alliance Healthcare Deutchland“ ar kito. Čia, pas mus. Nesvarbu, kaip jis besivadintų.
Vaistai – prekė, kuri reikalinga kone visiems be išimties. Žinoma, dažniau – vyresnio amžiaus žmonėms, pensininkams, tačiau ne ką mažiau ir vidutinio amžiaus atstovams ar jaunimui. Ypač kalbant apie kasdienius vaistus: nuo skausmo, peršalimo, persivalgymo ir t.t.
Nė kiek neabejoju, kad Lietuvos vaistinių tinklų apetitas – ne ką mažesnis, nei prekybininkų. Ir kad į rinką atėjęs koks nors Vokietijos vaistinių tinklas sugebėtų pasiūlyti produkciją kur kas pigiau. Gal ne trigubai ar dvigubai, tačiau vis tiek gerokai pigiau. Taip būtų palaikomas ir smulkusis verslas. Juk dabar mažos vaistinės neatsilaiko prieš didžiuosius vaistinių tinklus.
Žinau, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje vaistai tikrai kur kas pigesni nei Lietuvoje. Jei grubiai – tai, kas pas mus kainuoja eurais, pas juos lygia tiek pat kainuoja zlotais. Tarkime, pas mus 10 eurų – ten 10 zlotų. Taigi apie keturis kartus pigiau.
Žmonės, kuriems vaistai – antroji prekė po maisto, tokio giganto atėjimą pasitiktų su ne mažesniu džiaugsmu. Prireikus pastovėtų ir eilėse – o kur dėsies. Iškęstų „esančių aukščiau“ juoką ar patyčias. Juk svarbiausia – būti įgaliam nusipirkti tai, be ko negali gyventi. Už tokią kainą, kad liktų dar šiek tiek pinigėlių kitoms reikmėms. Apie kurias dažnas lietuvis šiandien drįsta tik pasvajoti.
Kai atlyginimais ir pensijomis susilyginsime su Vokietija ar kitomis didžiosiomis Vakarų Europos valstybėmis, tada ir rinksimės ne tai, kas pigiau, o tai, kas patogiau ir arčiau. Šiandien renkamės tai, kas atitinka galimybes ir poreikius.
Daugiau informacijos:
Seimo narys Valerijus Simulik
Tel. (8 5) 239 6687, el. p. [email protected]
