2016 m. rugsėjo 9 d. pranešimas žiniasklaidai
Kasmet vis tas pats. Nurimus rugsėjo 1-osios euforijai tėvai susiduria su žiauria ir absurdiška realybe: visai nejuokingomis išlaidomis pačioms įvairiausioms pratybų knygoms.
Visiškai suprantamas ir pagrįstas tėvų pasipiktinimas dėl to, kad pratyboms tenka išleisti kelias dešimtis ar net dar daugiau eurų. Ką į tai Švietimo ir mokslo ministerijos klerkai? Oi, sako jie, taigi visai nebūtina, pratybos juk nėra privalomos.
Tik nesekite mums čia pasakų, gerai? Gal ir neprivalomos – bet mokyklose labai primygtinai ir įkyriai siūlomos bei rekomenduojamos. Na, iš serijos – galite ir nepirkti, bet tada jūsų vaikas turės viską užsirašinėti. Arba – nebūtina pirkti, bet, žinokite, vaikui paskui gali būti sunku, to ir ano neišmoks, nuo bendraamžių atsiliks.
Ką tokiu atveju daro tėvai? Perka. Puikiai juos suprantu. Dėl vaiko gerovės ir galimybių jie geriau kažko patys atsisakys. Kaip nepirksi, kai žinai, kad aplink visi kiti perka? Irgi sukandę dantis – bet juk dėl vaiko...
Prieš pasukdamas į politiką dirbau būtent švietimo srityje. Direktoriaus pavaduotoju, o paskui – tuometinės Gytarių vidurinės mokyklos direktoriumi. Tad žinau, apie ką kalbu. Žinau, kuo gyvena švietimo sistema ir jos žmonės. Žinau, ko jai ir jiems reikia šiandien. Todėl sakau: kasmetinės išlaidos pratyboms yra absurdas, kuris turi būti panaikintas. Viskuo, ko reikia mūsų vaikams – nuo infrastruktūros iki pratybų bei kitų priemonių – privalo pasirūpinti valstybė. Ne tėvai. Taškas.
Mes vis kalbame ir kalbame apie apgailėtiną švietimo situaciją. Baikime kalbas – imkimės konkrečių darbų. Ne kartą sakiau ir pasikartosiu: švietimas privalo tapti vienu iš svarbiausių valstybės raidos prioritetų.
Nuo to, kokie bus paruošti piliečiai mokykloje, priklauso tai, kokioje valstybėje mes visi gyvensime. Kuo labiau išsilavinę, mąstantys, mokantys rasti sprendimus bus mūsų žmonės, tuo sunkiau bus jais manipuliuoti. Daliai politikierių, vaidinančių, kad jiems labai rūpi jaunimas, juos skatinančių žeminančiomis premijomis, matyt, visai nereikia išsilavinusių, kritiškai mąstančių piliečių, jiems labiau norisi fanatiškai nusiteikusių simpatikų, tačiau aš – ne iš tokių.
Jei švietimas taps prioritetu – šiai sričiai bus privaloma skirti tiek lėšų, kiek reikia. Kad užtektų viskam. Kad pratybas tėvai pirktų tik tokiu atveju, jei norėtų sustiprinti vaiko gebėjimus vienoje ar kitoje srityje. Vietos taupymui – į valias.
Seniai kalbu apie tai, kad reikia naikinti brandos egzaminus ir moksleivių žinias stojant į aukštąsias mokyklas vertinti pagal kelių paskutinių pusmečių rezultatus. Be viso kito tai palengvinimas tėvų piniginei dėl to, kad nebereikėtų samdyti brangiai kainuojančių korepetitorių. Ir, aišku, egzaminų atsisakymas leistų sutaupyti nemažai lėšų pačiai valstybei.
Lietuva yra ne tik Vilnius, bet ir regionai, kuriuose gyvena daugiau nei du trečdaliai piliečių. Todėl laikausi tokios pozicijos: stiprūs regionai – stipri valstybė. Regioninė švietimo politika turi stiprinti švietimą regionuose, jos paskirtis – ir regioninių mokslo, švietimo centrų stiprinimas bei plėtra.
Tai – tik keletas reikalingų didelės ir sudėtingos švietimo sistemos peržiūros bei keitimo elementų. Laukia atsakingas ir kruopštus darbas profesionaliai ir racionaliai keičiant esamą situaciją. Jei norime gyventi oriai – privalome tai padaryti. Orus gyvenimas be viso kito reiškia ir tėvų išvadavimą nuo kasmetinio streso blaškantis po parduotuves ir leidžiant dideles sumas įvairiausioms priemonėms.
Daugiau informacijos:
Seimo narys Valerijus Simulik
Tel. (8 5) 239 6687, el. p. [email protected]
