2016 m. rugsėjo 14 d. pranešimas žiniasklaidai
Perskaičiau pranešimą – atradimą. Rasti vaistai nuo emigracijos – tai naujų darbo vietų kūrimas ir investicijų nukreipimas į regionus. Tikrai?
Ką gi, pagirtina, kad aukščiausieji šalies vadovai, panašu, jau suprato, kad esame nepavydėtinoje padėtyje.
Emigracijos tragediją nulėmė daug veikų ar neveikimo. Tiesa, norint tai bent kiek išsamiau aptarti, būtų galima parašyti keliolika rimtų mokslinių darbų. Nes veiksnių, vienaip ar kitaip susijusių su emigracijos procesu, yra labai daug. Pradedant skurdžia socialine aplinka, kuriai jau eilę metų neskiriamas deramas dėmesys. O žmonės gauna apverktinus atlyginimus ir dar liūdnesnes pensijas. Nepagarba žmogui, patyčios, vartotojiškas požiūris ir elgesys, neatsakingas verslas, alkoholizmas, savižudybės ir taip toliau.
Stebėtina (?) – Lietuvos Vyriausybės išlaidos socialinei apsaugai yra bene mažiausios Europos Sąjungoje. Štai, pavyzdžiui, 2014 m. Lietuva tam skyrė vos 0,1 proc. daugiau negu Rumunija... O viso to padarinys vienas – Lietuvoje emigracija šiandien nevaldoma.
Europos institucijos, o neseniai ir Europos Komisija, mus įspėja (!), kad esame sparčiausiai mažėjanti valstybė Europos Sąjungoje ir iki 2040 m. prarasime dar 35 proc. gyventojų – mūsų liks mažiau nei 2 milijonai.
Esu įsitikinęs, kad visai kitokio „svorio“ ir masto sprendimai būtų priimami, jeigu pagaliau išdrįstumėme pripažinti, kad demografijos ir migracijos klausimas yra svarbiausias ir esminis nacionalinio saugumo klausimas. Tam, kad taip atsitiktų, emigracijos tragediją ir jos mastą turi suprasti, matyti, įsisąmoninti ir vykdomoji valdžia. Tada galime tikėtis pajudėti iš mirties taško.
Krašto apsaugai negailime (kitų sričių sąskaita) lėšų iš biudžeto ir iš paskutiniųjų stengiamės vykdyti įsipareigojimus NATO, kad gynybai būtų skiriami mistiniai 2 proc. nuo BVP. Ir ta suma, kurią skiriame jau dabar, atrodo dar įspūdingiau, kai supranti, kad mūsų valstybės biudžetas be Europos Sąjungos paramos yra vienas mažiausių ES ir į jį surenkame mažiausią lėšų dalį. O tai lemia jau kitus skaičius – krašto apsaugai skiriama per 10 proc. Lietuvos biudžeto. Tiesa, šiandien taip išreklamuotų „auksinių“ peilių, šaukštų ir „duršliokų“ istorijos fone skirti milžiniškus pinigus krašto apsaugai neatrodo gera mintis...
Saugi šalis ir ramūs jos gyventojai nebūtinai yra tie, kurių nepuola priešas iš už sienų. Saugumo Lietuvos žmonėms reikia ir iš valdžios. Nes jau kurį laiką jie yra palikti likimo valiai amžino gąsdinimo aplinkoje, tad nenuostabu, kad nieko nelaukdami kraunasi lagaminus.
Keista, kai pagalvoji – jeigu NATO ar kokia ES institucija pirštu nebaksnoja ir primygtinai nerodo, kur yra problema, patys to nematome?
Negalime nematyti, kai vien pernai Lietuva neteko viso Mažeikių miesto...
O aš vis bandau ir bandau pramušti tą abejingumo ir „nematymo“ sieną, teikiu ir teikiu vieną po kito pasiūlymus, o jie vienas po kito vis atmetami ir atmetami...
Dabar turime, ką turime. O turime situaciją, kai 10 auklių, o vaikas be galvos. Juk Lietuvoje vyriausybiniu lygmeniu migracijos klausimus sprendžia ir kuruoja ne viena institucija, o net 5 ministerijos. O parlamentinės valstybės lygiu yra komiteto teisėmis veikianti Lietuvos Respublikos Seimo Migracijos komisija...
Tokioje beviltiškoje padėtyje dar labiau šokiravo buvusio vidaus reikalų ministro siekis panaikinti Migracijos departamentą, kam, beje, pritarė ir Vyriausybė. Vyriausybės pastangos atsisakyti atskiros migraciją koordinuojančios struktūros yra stebėtinas dabartinio ir tarptautinio konteksto nesuvokimas. Tik po ilgų ir atkaklių mano pastangų atkreipti dėmesį į šią problemą ir ne tik nenaikinti Migracijos departamento, o paversti jį centrine migracijos klausimus kuruojančia nacionaline institucija, buvo atsikvošėta, kad Migracijos departamento naikinti negalima. O tai jau sveiko proto blyksnis Vyriausybėje, tačiau išsaugoti departamento neužtenka. Reikia visai naujo turinio. Naujo, šiuolaikinio supratimo.
Įvertinant sunkiai suvokiamą emigracijos mastą – Lietuvos piliečių perkėlimą (evakuaciją) – būtina suprasti, kad spendžiame ne šiaip problemą, sprendžiame Tautos išlikimo klausimą. O sprendžiant išlikimo klausimą, ar gali būti per mažai ryžto, per mažai noro, per mažai pastangų?
Iškėlę migracijos klausimą į nacionalinio saugumo lygmenį, nedelsdami privalome keisti valdymo schemą vykdomojoje valdžioje ir skubiai įkurti ar suteikti jau sukurtai įstaigai išskirtines teises bei atsakomybę centralizuotai spręsti visus su migracija ir demografija susijusius klausimus. Tai turi būti valstybės įstaiga, kuri perimtų, apjungtų visų ministerijų pastangas ir būtų atsakinga už galutinį migracijos politikos nustatymą ir įgyvendinimą. Juo labiau, kad užsienio valstybių, kurios net taip aštriai nesusiduria su emigracijos tragedija, praktika liudija, jog nemažoje dalyje valstybių funkcionuoja išimtinai migracijos proceso valdymui skirtos centrinės institucijos, pavyzdžiui, Vokietijoje veikia Migracijos ir pabėgėlių ministerija, Danijoje po 2015 m. birželį įvykusių rinkimų pasikeitus vyriausybei, buvo sukurta Imigracijos, integracijos ir būsto ministerija, Švedijoje yra teisingumo ir migracijos ministras, Migracijos departamentai įsteigti Slovakijoje ir Slovėnijoje, Federalinė imigracijos ir prieglobsčio agentūra veikia Austrijoje, Šveicarijoje, panašios institucijos yra ir kitose Europos šalyse.
Tam, kad išsaugotumėme ir grąžintumėme žmones, Tautą ir valstybę net didelių papildomų resursų nereikia. Viskas yra, tik reikia ne skaldyti, o konsoliduoti į vienas rankas. Optimizuosis kokybė, kai kiekviena struktūra dirbs tik savo darbą.
Juk turime pavyzdžių, kad kai tikrai reikia ir yra politinė valia – svarbius klausimus galima išspręsti. Kai buvo momentinis strateginis poreikis užtikrinti Lietuvos energetikos stabilumą, naktinės reformos metu skubiai rastas sprendimas. Jis buvo iškeltas į nacionalinį lygmenį ir įgyvendintas – įsteigta Energetikos ministerija. Nekvestionuoju šios ministerijos reikalingumo ir vienų ar kitų poelgių, bet vadybinis sprendimas – teisingas. Lygiai taip pat – suvokus – profesionalus sprendimas reikalingas ir šiandien.
O kol kas Vyriausybės sprendimai, kalbėjimas apie ištisinius prioritetus, tik dar labiau skatina emigraciją.
Natūraliai kyla mintys, gal kažkas nenori ir net bijo, kad žmonės liktų Lietuvoje, o išvykę apsispręstų sugrįžti? Juk grįžusieji bus pasikeitę – drąsūs, ryžtingi, atsakingi už savo šalį ir net gali įsigeisti tapti jos šeimininkais. O tada reiks atsižvelgti į jų nuomonę ir išgirsti jų balsą.
Jeigu laikomasi tokio plano – evakuacijos – ką gi, jis puikiai veikia – jau netekome didelės dalies Lietuvos, ne už ilgo neteksime jos visos.
Ar to norime? Ne! Nes TIKIU LIETUVA.
Kontaktams:
Ingrida Karpuškaitė
Seimo nario Mečislovo Zasčiurinsko padėjėja-sekretorė
Tel.: (8 5) 239 6657, mob. 8 624 51477
El. p. [email protected]
