2013 m. sausio 13 d. pranešimas
VIR
„Gerbiamieji Sausio 13-osios aukų tėvai, vaikai, artimieji, Jūsų
Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, gerbiamasis
Prezidente Valdai Adamkau, Ekscelencija Ministre Pirmininke Algirdai
Butkevičiau, Ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai, Religinių konfesijų
vadovai ir atstovai, gerbiamieji šios ir praeitų kadencijų Seimo ir Europos
Parlamento nariai,
Tradiciškai šią Sausio 13-ąją, esame kartu. Esame kartu, kad
prisimintume kruvinuosius 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, kad dar kartą
apmąstytume jų vietą ir reikšmę mūsų istorijai, mūsų dabarčiai ir ateičiai.
Kasmet, kai minime Lietuvos laisvės gynėjų dieną, daugelio mūsų širdyse
dar gyvi ir ryškūs prisiminimai, kraują stingdantys šūviai, kraupios akimirkos,
ilgai trunkančios nežinios valandos ir dienos.
Sausio 13-oji – tai bandymas ne tik sušaudyti Lietuvos nepriklausomybę,
bet ir sustabdyti laisvėjančių tautų veržimąsi, norą kurti savarankišką
gyvenimą, atgauti laisvę, atgauti nepriklausomybę.
Tikrąjį lietuvių tautos ryžtą ir pasiaukojimą parodė Sausio 13-osios
įvykiai. Jie pareikalavo nemažai aukų: apie 700 žmonių buvo sužeisti, 14 žuvo.
Dauguma jų – tremtiniai ir iš tremtinių šeimos, likę gyvi po sibirų, daug jaunų. Visi jie – iš pačių tautos gelmių. Lietuvos
laisvė ir ateitis žuvusiems buvo brangesnė už jų pačių laisvę, už jų gyvenimą.
Ir visi jie – jau amžini, amžiams mūsų, mūsų tautos atminty. Jiems
– gili mūsų pagarba.
Pagerbkime visus žuvusiuosius už Tėvynės laisvę tylos minute.
Ačiū.
Minėdami šią dieną mes su gilia pagarba prisimename visus Sausio
13-osios žmones.
Prisimename tuos, kurie dieną ir naktį kasė prieštankinius griovius,
statė barikadas sostinės gatvėse, prie Parlamento, Radijo ir televizijos rūmų,
Televizijos bokšto ir Vilniaus tiltų.
Prisimename tuos, kurie maitino dešimtis tūkstančių Parlamento gynėjų,
ir tuos, kurie prie laužų dalijosi karšta arbata, sumuštiniais, atsineštais iš
namų, atvežtais iš tolimiausių miestelių ir kaimų.
Prisimename tuos, kurie ištisomis paromis budėjo ir saugojo mus nuo
priešo.
Prieš dvidešimt dvejus metus mes
buvome vieningi kaip niekados, rūpestingi, geri ir paslaugūs. Tada mes buvome
kaip vieninga, didelė ir darni šeima, kurioje vienas kitą supranta iš pusės
žodžio, gesto, mimikos. Tuomet mes ėjome, bėgome, važiavome ten, kur mūsų
labiausiai reikėjo.
Kur labiausiai buvo reikalingas mūsų idealizmas, noras išsaugoti tai, ką
taip neseniai susigrąžinome.
Mieli, sausio 13-osios žmonės,
Prieš 22-us metus, tuomet, mes tikrai buvome kitokie, mes turėjome tiek
daug ryžto, tikėjimo ir vilties, kad turime gyventi kitaip – laisvai,
savarankiškai valdyti savo kraštą, rūpintis žmonėmis. Mūsų tikslas buvo vienas
– laisva Lietuva – ir tuomet jokie tankai mums nebuvo baisūs. Vienybę mes
pajutome Sąjūdžio mitinguose ir Baltijos kely, kai rankomis susikibę, tarsi
gyva grandine, nutiesėme kelią iš Vilniaus į Taliną.
Vilties, tikėjimo ir vienybės buvo tiek daug, kad nepabūgome priešo
tankų. Tėvynės ginti susirinko visa Lietuva – vaikai, moterys, vyrai, seneliai.
Tada visi – ir inžinieriai, ir artistai, ir statybininkai, ir medikai,
ir žurnalistai, studentai ir mokinukai dirbo tą patį darbą – jie buvo laisvės
gynėjai.
Net tie, bent jau dauguma jų, kas į tą didįjį įvykių sūkurį pateko
atsitiktinai ar atlėkė tik iš smalsumo, pasirodžius tankams, pasigirdus jų
šūviams ir mūsų dainai, virto Sausio 13-osios žmonėmis, o Nepriklausomybės,
Laisvės ir Lietuvos idealai – jų idealais.
Apie Lietuvos Sausio 13-ąją
išgirdo tuomet ir pasaulis.
Mieli užsienio šalių ambasadoriai, nuoširdžiausiai dėkojame visoms jūsų
atstovaujamoms valstybėms, kurios prieš 22-us metus buvo su mumis. Buvo tomis
dienomis, kai mums labiausiai to buvimo reikėjo.
Be jūsų, vien savo orumu ir vienybe, mes gal ir nebūtume tada sustabdę
tankų.
Nebūtume. Net su pergalei paaukotomis gyvybėmis, net su sužeistaisiais,
kurie dar šiandien jaučia skausmą. Ir ne vien nuo įvairių fizinių negalių.
Neretai ir nuo mūsų dėmesio stokos.
Dėkojame jūsų žurnalistams, tada pasaulį informavusiems apie įvykius
Lietuvoje.
Dėkojame jūsų piliečiams, atvykusiems ginti Lietuvos laisvės ir Seime
kartu su mūsų šalies piliečiais davusiems Lietuvos kario-savanorio priesaiką.
Nepaprastos svarbos turėjo tai, kad su mumis tada buvo demokratinės
Rusijos jėgos. Demokratiškai mąstantys politikai, žurnalistai, kūrybinė
inteligentija.
Per tuos 22-dvejus metus užaugo dar viena karta. Daug kas pasikeitė,
pasikeitėme visi.
Lietuva, atkūrusi ir išsaugojusi nepriklausomybę, pasuko demokratijos
stiprinimo, pilietinės visuomenės kūrimo, kultūros, paveldo puoselėjimo bei
Euroatlantinių organizacijų integracijos keliu.
Lietuvos Respublikos piliečių referendume priimtas pagrindinis šalies
įstatymas – Konstitucija. Dvidešimt pirmąjį amžių Lietuva pradėjo atkūrusi savo
valstybingumą, integruodamasi į tarptautines organizacijas, taip garantuodama
saugios valstybės ateities ir stabilaus visuomenės gyvenimo viltį. Lietuva tapo
Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Europos Sąjungos nare. Taip pat
iškilmingai paminėjo savo permainingo ir sudėtingo pirmojo tūkstantmečio
jubiliejų. Simboliška, tais pačiais metais Vilnius tapo Europos kultūros
sostine. Dar šiemet Lietuva rengiasi pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai.
Taigi, mes – nepaisydami įvairių problemų ir trukdžių, iškilusių sunkumų
ir krizių – ryžtingai ir su viltimi žvelgiame į trečiojo tūkstantmečio galimus
iššūkius. Tik būdami vieningi, susitelkę įveiksime visas kliūtis bei tiesime
kelius į ateitį.
Kviečiu visus tęsti ir puoselėti mums visiems labai reikšmingos ir
brangios istorinės Laisvės gynėjų dienos tradicijas, didžiuotis savo Tėvyne,
savo krašto pasiekimais, mylėti ir branginti ją. Su meile atsiras ir rūpestis,
o su rūpesčiu – dar didesnė atsakomybė
už savo kraštą, žmones, jų ateitį.
Gerbdami mūsų žuvusiųjų atminimą, priminkime visiems ir pareigą – savo Tėvynei ir jos laisvei.
Pareigą žinoti, atminti ir saugoti.
Ir neparaginti tų, kurių tėvai ar seneliai 1991 m. sausio 13-ąją buvo
išėję ginti laisvės, kiekvieną sausio 13-ąją ateikime prie Parlamento, į tą
pačią vietą, kur stovėjo, dainavo, skandavo tauta. Atsiveskime vaikus, anūkus,
gimines. Pabūkime kartu ir prisiminkime tuos istorinius sausio įvykius. Kad
visada žinotume, kodėl Sausio 13-osios išvakarėse uždegami atminimo laužai.
Galbūt prasidėtų graži tradicija ir tuomet kiekvienas Lietuvos
gyventojas be atskiro raginimo tądien jaustų būtinybę ateiti čia.
Ir galbūt ta tradicija virstų savotišku dvasiniu kamertonu, kuris duotų
toną Lietuvai.
Visa širdimi norėčiau tuo tikėti.
Ačiū“.
