2013 m. liepos 31 d. pranešimas VIR
Seimo Pirmininko Vydo Gedvilo kalba Medininkų tragedijos
22-ųjų metinių minėjime
„Mieli žuvusiųjų artimieji, Mieli Lietuvos
žmonės,
liepos 31-oji žymi vieną iš skaudžiausių
Nepriklausomos Lietuvos tragedijų. Prieš 22-ejus metus čia, Medininkuose,
pasienio poste, įvykdytos kraupios žudynės, nukreiptos prieš mūsų tautą bei
valstybę.
Mindaugas Balavakas.
Juozas Janonis. Algimantas Juozakas. Algirdas
Kazlauskas. Antanas Musteikis. Stanislovas Orlavičius.
Ričardas Rubavičius. Šiuos septynis Lietuvos
pareigūnus ankstų rytą iš pasalų užklupo sovietų ypatingosios paskirties
milicijos būrio „Omon“ smogikai.
Šaltakraujiškų žudikų šūviai buvo mirtini.
Tik per stebuklą liko gyvas Tomas Šernas – vienintelis brutalaus nusikaltimo
liudytojas.
Visi šie vyrai žinojo, kur eina ir ką daro.
Suvokė, kaip tai pavojinga ir kuo gali baigtis. Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą „Omon“ smogikai sistemingai puldinėjo mūsų šalies
pasieniečius ir muitininkus. Tokiais savo veiksmais norėjo parodyti, esą
Lietuvoje situacija – nekontroliuojama. Suskaldyti ir įbauginti visuomenę.
Išprovokuoti konfliktus ir žmonių nepasitikėjimą pačia valstybe.
Tačiau teroras ir išpuoliai nesugniuždė
Medininkų pareigūnų pasiryžimo ir atsidavimo Lietuvai. Nepalaužė jų tikėjimo
savo valstybe – ir noro tarnauti jos labui. Tą dieną, kaip ir daugelį dienų iki
tol, pareigūnai buvo savo poste. Atliko pareigą Tėvynei.
Tai jiems – lygiai kaip daugybei kitų
tuometinių Lietuvos pasienio ir muitinės darbuotojų – buvo svarbiausias
tikslas. Nugalintis bet kokias abejones ar baimes. Net ir suvokiant, kad kažkur
visai šalia sukiojasi galingiausios pasaulio imperijos išmuštruoti ir nuo
grandinės paleisti smogikai. Apsikarstę ginklais ir bet kurią akimirką
pasirengę žudyti.
Šiandien, prabėgus 22-ejiems metams, turime
konstatuoti, jog atpildo kol kas sulaukė tik vienas iš jų. Visi kiti – laisvi
bei mums nepasiekiami. Gali būti, jog ir nebus pasiekti. Niekuomet neatsakys už
atimtas gyvybes ir jaunos,
Nepriklausomos valstybės bauginimą.
Tačiau net jei ir taip – mes neturime teisės
nuleisti rankų. Privalome eiti pirmyn ir visomis išgalėmis siekti, kad
teisingumas būtų įvykdytas. Neturime teisės sustoti, negalime nurimti, mums
nevalia nustoti tikėti bausmės neišvengiamumu: vyrai, kurie čia žuvo, yra
neatsiejama mūsų visų savastis. Jų žūtis – vienas iš ryškiausių kovos už
Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimą simbolių.
Ne veltui restauruotame pareigūnų vagonėlyje
palikta atvira, krauju paženklinta senųjų grindų vieta. Šis kraujas neleis
pamiršti, iš kur mes atėjome, ko siekiame – bei ką privalome padaryti. Kito
pasirinkimo tiesiog nėra.
Mielieji, 22-eji metai – ilgas laiko tarpas.
Pripažinkime tai. O laikas turi savybę blukinti net pačius skaudžiausius prisiminimus. Taigi, Medininkų
tragedija, kaip ir kitos kertinės kovos už Nepriklausomą Lietuvą žymės, negali
išblukti.
Tai – simboliai, nepaveikūs užmarščiai. Tai
– diena, kuri paliko mūsų širdyse baisius išgyvenimus, skausmą,
netektį. Šios Lietuvai padarytos žaizdos niekuomet neužgis.
Tikiu, kad tai suprantame ne tik mes,
vyresnės kartos žmonės. Ne tik žuvusių ar sužalotų pareigūnų šeimos nariai,
artimieji, giminės, draugai. Tai suvokia ir jauni žmonės, kurių tada dar nebuvo
tarp mūsų. Jaunimas, kuris anksčiau ar vėliau, su derama pagarba ir pajauta,
perims minėtų simbolių puoselėjimą ir globą. Tam, kad vėliau perduotų ją savo
vaikams.
Mieli žmonės,
Dar kartą atiduokime pagarbą tiems, kurie
atidavė savo gyvybes. Už savo Tėvynę. Už Lietuvą, kurioje gyvename šiandien.
Tiek čia, Medininkuose – tiek ir kituose mūsų valstybės postuose ar už šalies
ribų.
Telaimina juos Dievas“.
