2013 08 04
Telšiai nuo seno tituluojami Žemaitijos sostine, o šiandien Jūsų miestas tapo visos Lietuvos sostine.
Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejaus minėjimo proga lietuvių žvilgsnis nukreiptas būtent į Telšius. Šis nuostabus miestas man yra gimtasis, todėl – puikiai suprantama ir pažįstama šventinė, pakili nuotaika ir nepaprastas jausmas, kuris dabar yra užvaldęs visus telšiškius.
Didžiuokitės ir džiaukitės. Jūs to nusipelnėte. Ir pasidalinkite tuo džiaugsmu su tais, kurie šiandien atvyko pas Jus į svečius. Kaip tikri žemaičiai, kuriuos mūsų šalies istorija nuo neatmenamų amžių identifikuoja ne tik kaip nepalenkiamus, išdidžius, kovingus, nepasiduodančius, tačiau ir labai nuoširdžius bei svetingus žmones.
Šiandien, minėdami neeilinę sukaktį, trumpai perverskime tos istorijos puslapius. Nusikelkime praeitin, lygiai šešis šimtus metų atgal. Į tuos tūkstantis keturi šimtai tryliktuosius, kada Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, pasikvietęs karalių Jogailą, iš Kauno plaukė Nemunu, o paskui – Dubysa. Iki pat Žemaitijos gilumos.
Valdovai atvyko ne kariauti. Ne bauginti ar veidmainiauti. Jie atvyko tam, kad patys, žemaičių kalba, paaiškintų krikščioniškąsias tiesas bei vertybes – ir paragintų žemaičius krikštytis. Ir žemaičiai, vedini savo valdovų, atsivėrė į krikščionybę. Padarė tai, ko ilgus metus jų niekas neprivertė padaryti.
Akivaizdu, jog Lietuvai, perėmusiai krikščioniškąsias vertybes, atsivėrė didžiulės galimybės siekti – ir pasiekti – svarių laimėjimų švietimo, ekonomikos, mokslo, kultūros, kitose srityse. Katalikų bažnyčia buvo viena iš svarbiausių institucijų, per kurią į Žemaitiją, į Lietuvą, ėmė skverbtis Europos kultūra.
Ne mažiau svarbu ir tai, jog krikščioniškosios tiesos, jų suvokimas ir ilgametis puoselėjimas padėjo lietuviams atsilaikyti prieš daugkartinius tautos pavergėjus, okupantus ir engėjus. Ko vertas vien faktas, jog carinės Rusijos priespaudos metu, tūkstantis aštuoni šimtųjų pabaigoje, ne kas kitas, o būtent vieninteliai žemaičiai išdrįso pasipriešinti valdžios pradėtam katalikų bažnyčių uždarymui.
Tokie yra istoriniai faktai. Turime juos žinoti tam, kad eitume teisingu keliu kurdami savo ateitį.
Grįždamas į dabartį noriu pasveikinti ir padėkoti tiems, kurių dėka Žemaitijos krikšto šešių šimtų metų jubiliejaus minėjimas jau nuskambėjo per visą Lietuvą ir pasiekė Šventąjį miestą Romą. Į ją nukeliavę 600 piligrimų iš Žemaitijos susibūrė bendrai maldai.
Tai įrodymas, koks svarbus šis istorinis įvykis yra tiek Bažnyčiai, tiek ir mūsų valstybei.
Už tai – ir už visus kitus įspūdingus, reikšmingus bei prasmingus sukakties renginius – visų pirma turime būti dėkingi Jo Ekscelencijai Telšių vyskupui Jonui Borutai, Telšių miesto savivaldybei.
Nuoširdžiai dėkoju gausiai ar bent jau mažomis kruopelytėmis prisidėjusiems prie Žemaitijos krikšto jubiliejaus renginių. Gal nė patys neįsivaizduojate, koks svarbus kiekvieno iš Jūsų indėlis. Net ir mažiausia dalelytė atgulė į daugialypę, žėrinčią ir kerinčią mozaiką, kuria belieka tik žavėtis.
Baigdamas norėčiau palinkėti visiems – tegul ši krikšto sukaktis tampa indu, iš kurio pasisemsime dar šiek tiek kuklumo. Kantrybės. Tolerancijos. Išminties. Ir meilės savo artimui.
Savybių, kurias mums teikia krikščioniškasis tikėjimas. Savybių, kurių galia patikrinta per ilgus šimtmečius. Savybių, kurių savyje vis dar pernelyg dažnai pristingame ar pasigendame.
Ir telaimina Jus Dievas.
