2013 m. rugpjūčio 21 d. pranešimas VIR
„Mieli Artūro tėveliai Genovaite ir Pranai,
Brangūs Lietuvos žmonės,
Prieš dvidešimt dvejus metus čia, anuometinio Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo prieigose, Pirmajame poste, nuaidėjo sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio smogikų šūviai. Jie pakirto mūsų šalies karį savanorį Artūrą Sakalauską. Dar vienuolika savanorių tą krauju aptemdytą vakarą buvo sužeisti.
Istorijos faktus ir liudytojų parodymus žinome. Jaunasis Parlamento gynėjas jau buvo baigęs budėjimą, tačiau išgirdęs šūvius nedvejodamas pasileido atgal prie posto. Jis žuvo, nes laikėsi duotos priesaikos: negailėti jėgų ir gyvybės ginant Lietuvos valstybę, jos Nepriklausomybę. Jis žuvo atlikdamas pareigą Tėvynei.
Artūro gyvenimo faktai byloja, kad kitaip pasielgti jis negalėjo. Senelis Antanas Pletkauskas, buvęs Nepriklausomybės kovų dalyvis, nuo mažens įskiepijo anūkui pagarbą kovotojams už laisvę. Jo misiją tęsė Artūro tėveliai.
Lietuvai lemtingais 1991 metais jaunasis patriotas budėjo Vilniuje, Kaune, Juragiuose, Sitkūnuose. Važiuodavo ten, kur reikėdavo. Kur grėsė bent menkiausias pavojus Nepriklausomybės nuo galingosios Sovietų Sąjungos imperijos siekiančiai valstybei.
Po Sausio 13-osios Artūras tapo aktyviu Alytaus savanorių rinktinės nariu. Vienas iš ryškiausių biografijos elementų, kurį privalome atminti ir įdiegti jaunajai mūsų kartai – Artūro atsakymas į draugo klausimą, kodėl stoja į savanorius. „Todėl, kad taip liepia Širdis“.
Ne dėl naudos. Ne dėl išskaičiavimo. Ne tikintis antpečių, medalių ar privilegijų. Dėl to, kad „taip liepia širdis“. Dėl to, kad kitaip negali. Todėl, kad suvoki, jog mylėti ir ginti Tėvynę – ne paslauga, o pareiga.
Tai – iliustracija, kaip paprastas žmogus gali nuveikti nepaprastus darbus. Ir tapti kovos už savo šalies Laisvę ir Nepriklausomybę simboliu. Visiems laikams.
Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. – Olga Posaškova)
Grįžkime į šiandieną. Ir prisiminkime, koks yra Artūro – paskutinės sovietų okupacijos aukos – kelio ir įamžinimo tikslas. Iš pirmo žvilgsnio jis – labai aiškus ir paprastas. Siekti, kad dabartinė jaunoji karta perimtų ano laikmečio dvasią, pasiaukojimą, drąsą ir atsakomybę už savo Valstybę. Jos dabartį ir ateitį.
To siekia ne tik Artūro tėveliai, sesuo, artimieji. To paties nori ir kitų už Lietuvos Nepriklausomybę kovojusių, žuvusių ar sužeistų žmonių šeimos nariai.
Ar tam lemta išsipildyti? Ar prieš du dešimtmečius skambėjusių šūvių aidas girdimas galvose tų, kurie ateityje perims valstybės vairą į savo rankas, kurie kurs jos ateitį? Taip pat ir galvose tų, kuriems bus aktyvūs ar pasyvūs šios kūrybos stebėtojai?
Klausimas, į kurį, deja, vieno ir tvirto atsakymo nėra. Yra visokių. Lygiai taip pat, kaip buvo anuomet, prieš dvidešimt dvejus metus ar dar anksčiau, kuomet Lietuvoje sparnus ėmė skleisti Persitvarkymo Sąjūdis.
Tačiau tai reiškia tik viena: mūsų misija toli gražu nėra baigta. Turime dirbti dar ryžtingiau ir atkakliau. Tai, kas tapo neatsiejama mūsų valstybės, mūsų tautos, mūsų pačių dalimi, turime perduoti tolyn.
Ne todėl, kad privalome – o todėl, kad tai yra neišdildoma mūsų savastis. Tereikia ne patosu, ne gražbylyste, ne veidmainyste dvelkiančių - o nuoširdžių, žmogiškų pastangų.
Tikiu, kad tai įmanoma. Tikiu, kad mes visi kartu tai padarysime.
Gerbiamieji Artūro tėveliai. Puikiai žinau, kad jokiais žodžiais nenumalšinsi skausmo, kuris įsivyravo netekus sūnaus. Neketinu to daryti. Tiesiog noriu iš visos širdies padėkoti Jums, kad išugdėte žmogų, kuris kartu su kitais likimo draugais tapo mūsų tautos kovos už laisvę simboliu. Padėkoti Jums už tą ryžtą, atsidavimą ir tvirtybę, kurių dėka mes ir toliau kuriame Tvirtą, Laisvą, Nepriklausomą, kitų Gerbiamą Lietuvą.
Tokią valstybę, apie kokią svajojo ir kokią gynė Artūras Sakalauskas.
Ačiū.“
