Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadove, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininke, profesoriau Vytautai Landsbergi,
Jūsų Ekscelencija Prezidente Valdai Adamkau,
Valstybinės derybų su Rusijos Federacija delegacijos vadove ir nariai,
Nepriklausomybės Akto signatarai,
Ponios ir ponai,
Man didelė garbė pasveikinti Jus, reikšmingiausių mūsų valstybės įvykių, dalyvius ir liudininkus, šiandien susirinkusius Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
Lygiai prieš dvidešimt metų paskutinis Rusijos karinio traukinio sąstatas su desantinio pulko kariais atvyko į Kenos geležinkelio stotį. Tada nesustojęs kirto sieną ir paliko Lietuvos teritoriją. Visiems laikams.
Rusijos kariuomenės išvedimas iš mūsų valstybės buvo baigtas. Tapome pirmąja Baltijos šalimi, kurią paliko svetima kariuomenė. Lietuva buvo galutinai išvalyta ne tik nuo karių, tačiau ir ilgus metus bruktos svetimos ideologijos.
Dar Sąjūdžio metais išreikšta, 1992-ųjų birželį įvykusiu referendumu patvirtina, mūsų šalies žmonių valia buvo įvykdyta. Nepaisant delsimo, įvairių provokacijų ir trukdžių. Pasauliui parodėme, jog visiškai kontroliuojame savo teritoriją. Atsikratėme paskutinės piktžaizdės, trukdžiusios kalbėti apie absoliučią ir neginčijamą Lietuvos Nepriklausomybę.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų kai kam gali atrodyti, jog kariuomenės išvedimas buvo natūrali ir logiška tąsa. Tarsi savaime turėjusi sekti po Nepriklausomybės paskelbimo bei Lietuvos pripažinimo pasauliniu mastu. Tačiau ir Jūs, ir mes puikiai žinome, jog pirmieji Nepriklausomybės metai buvo nepaprastai sunkūs.
Kelias buvo ilgas, vingiuotas ir duobėtas. Tik sudėtingų politinių ir diplomatinių pastangų dėka mūsų šalies derybų delegacijai pavyko pasirašyti Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafiką. Tai – didžiulis jaunos, ką tik atkurtos valstybės laimėjimas.
Vardai ir pavardės žmonių, kurie jį pasiekė, nebus pamiršti nei šiandien, nei rytoj, nei bet kada ateityje. Dalis šių žmonių šiandien yra čia. Gerbiamieji, Jums ir Jūsų bendražygiams, kurių nėra šioje salėje, leiskite tarti paprastą ir nuoširdų „Ačiū“.
Būtų neteisinga šiandien nepaminėti ir kitos pusės. Tuometinio Rusijos Prezidento Boriso Jelcino bei kitų demokratinės Rusijos atstovų. Tų, kurie davė žodį ir jo laikėsi. Tų, kurie buvo palankiai ir draugiškai nusiteikę Lietuvos Nepriklausomybės atžvilgiu. Tų, kurie suprato ir palaikė mūsų siekį atsikratyti svetimos kariuomenės. Padėkos žodžio bei ir pagarbos nusipelno ir jie.
Gerbiamieji,
Prieš daugiau kaip dvidešimt metų sėkmingai įvykdėte užduotį atlaisvinti mūsų šalį nuo svetimos kariuomenės. Šiandieninė Jūsų užduotis ne mažiau svarbi ir reikšminga. Tik tiek, kad šiandien lengviau. Nes turite daugiau norinčių, o svarbiausia – galinčių Jums padėti.
Kalbu apie istorinės atminties išsaugojimą. Kalbu apie tai, jog tai, kas buvo nuveikta vardan Lietuvos, jos Nepriklausomybės, turi būti ne tik išsaugota, bet ir perduota. Tiems, kurie jau primiršo anų laikų įvykius – ir tiems, kurie anais laikais dar nebuvo gimę.
Kas geriau gali perduoti istorinę atmintį, laikmetį, dvasią, atmosferą ir jausmus, nei gyvieji liudininkai? Niekas kitas. Jūs esate tie, kurie kovojote, dirbote, kūrėte. Tie, kurie prisilietė prie reikšmingiausių įvykių, kurie žino ir atmena geriausiai. Iki menkiausių smulkmenų, net ir šiandien. Tad prašau, būkite tais, kurie neleis šiems įvykiams nugrimzti užmarštin.
Tai, ką padarėte, niekuomet nebus pamiršta. Šiandien mes vis labiau atsikratome abejingumo. O dabartiniai jauni žmonės, galbūt anksčiau ir stebinę nenoru žinoti ar netgi priešprieša tam, kas vyko brėkštant Nepriklausomybei – jau kitokie. Aktyvūs, veržlūs, energingi – ir besidomintys tuo, kas, kodėl bei kaip buvo daroma. Suvokiantys, jog nepažinęs praeities negali kurti ateities. Pasistenkime visi kartu vardan jų. Vardan Lietuvos ir mūsų visų ateities.
Ačiū.
© Seimo kanceliarija |
|