Spaudos
konferencija
2015-05-13
8.30
val.
Švietimo įstatyme daug dėmesio skiriama ugdymo kokybei.
Edukologijos mokslinių tyrimų pagrindinis objektas taip pat yra ugdymo kokybė
ir prieinamumas. Pedagoginėje tikrovėje ugdymo kokybė susideda iš daug
veiksnių, elementų, detalių. Kad ir kiek keistųsi, modernėtų švietimas kaip
procesas, vis dėlto pamoka kol kas lieka viena iš svarbiausių ugdymo formų.
Natūralu būtų tikėtis, kad mokykloje pamokai skiriamas didžiulis dėmesys. Deja,
paskutiniu metu formaliu ir neformaliu būdu mus (Komitetą) nuolat pasiekia
skundai ar pasidejavimai, kad mokyklose esą neretai pamokos tiesiog nevyksta.
Skamba keistai, nes juk nuolat girdime, kad pedagogų neva yra perteklius.
Pasirodo, priežastis yra visiškai ne pedagoginė, o, sakyčiau, pseudoekonominė. Taip atsitinka dėl beatodairiško siekimo
taupyti net kokybiško ugdymo sąskaita. Ir tokia politika bloškia konkrečią
mokyklą į chaosą. Mokytojai skatinami, ir mes tam pritariame, dalyvauti
seminaruose, konferencijose, tarptautiniuose projektuose. O tai reiškia, kad
jie kartasi turi išvykti ir negali vesti pamokų. Ugdymo procesas turi vykti
nepertraukiamai, todėl reikėtų tikėtis, kad nesantį mokytoją vaduos kolega. Darbo
kodekso197 straipsnis numato „Darbo
apmokėjimą, kai padidinamas darbų mastas“. Taigi tokiam vaduojančiam kolegai
turi būti sumokėta už padidėjusį darbų mastą. Matyt, tai ir yra pagrindinė
priežastis, kodėl neretai pamokos nėra užimamos tuo metu turinčių galimybei tai
daryti kolegų. Tokį sprendimą priimti turi įstaigos vadovas. O jis atsiduria
tarp Scilės ir Charibdės –užtikrinti sklandų mokyklos darbą, kad vyktų pamokos,
ar sutaupyti lėšų, t.y. palikti mokinius be mokytojo.
Tai ne šiaip sau ugdymo proceso destrukcija. Tai
mokyklos, kaip svarbaus visuomenės instituto, diskreditacija. Manau, kad iš
mokytojo per daug tikimasi labdaringos veiklos – pavaduoti už dyką kolegą,
taisyti sąsiuvinius, vertinti olimpiadų ir gausių konkursų darbus visai ar beveik
už dyką, ruoštis pamokoms – taip pat beveik už dyką. Kai tai yra tik pavieniai
atvejai, padariniai nebus taip aiškiai matomi. Bet kai tai tapo visuotiniu
reiškiniu, tai negali neatsiliepti ugdymo kokybei.
Valstybė nuolat krauna naujas pareigas ir atsakomybes
mokytojui, mokyklai. Bet kartu tikimasi, kad tos pareigos ir atsakomybės bus
vykdomos už tas pačias ar, dar geriau, mažesnes lėšas. Vargu ar šiuolaikiniame
pasaulyje įmanoma siekti aukštesnės kokybės tam neskiriant reikalingų lėšų.
Artėjant valstybės ir savivaldybių biudžetų projektų formavimui būtina čia
įvardytoms problemoms skirti tinkamą dėmesį, kad netyčia nepraleistume
galimybės išlaikyti ir kelti ugdymo kokybę ir atlyginti mokytojui už jo
kasdienį darbą.
Sprendimų dėl pamokų vadavimo, atlyginimo mokytojui už
dalyvavimą nepamokinėje ugdymo veikloje gali būti
labai įvairių. Ir geros patirties yra savivaldybėse. Mūsų prašymas būtų
ministerijai, savivaldybėms, mokyklų vadovams rimtai užsiimti adekvačiu šios problemos
sprendimu, kad realiai būtų siekiama ir nemenkinti ugdymo kokybės, ir atlyginti
mokytojui už padidėjusį darbų mastą.
