Pastabų ir pasiūlymų laukiame iki 2016-04-15
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo Nr. IX-816 7, 15, 17 straipsnių, V skyriaus pavadinimo pakeitimo ir 16, 18 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Nr. XIIP-4064
Policijos rėmėjų įstatymo Nr. VIII-800 2 ir 17 straipsnių, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas Nr. XIIP-4065
Policijos įstatymo Nr. VIII-2048 2, 6, 26, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-4066
Vadovybės apsaugos įstatymo Nr. IX-1183 2, 12, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir 24, 25, 26 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Nr. XIIP-4067
Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo Nr. VIII-1996 11, 2, 5, 22 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-4068
Viešojo saugumo tarnybos įstatymo Nr. X-813 2, 7, 12, 14 straipsnių pakeitimo ir 13, 15 ir 16 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Nr. XIIP-4069
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnyje („Teisė į gyvybę“) nustatyta, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas. Gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma panaudojant ne daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina: a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto; b) siekiant teisėtai sulaikyti arba sutrukdyti teisėtai kalinamam asmeniui pabėgti; c) imantis teisėtų veiksmų siekiant numalšinti riaušes ar sukilimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje nustatytas žmogaus teisės į gyvybę apsaugos principas; 21 straipsnyje garantuojamas žmogaus asmens neliečiamumas. Šių vertybių gynimas susijęs ir su Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pagal Konvenciją įgyvendinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pagal Konvencijos 2 straipsnį (pvz., Giuliani and Gaggio v. Italy, no. 23458/02, judgment of 24 March 2011) nustatyta, kad pagal šią nuostatą valstybėms kyla tiek negatyvioji, tiek pozityvioji pareiga. Negatyvioji pareiga draudžia valstybės pareigūnams neteisėtai atimti gyvybę. Pozityvioji pareiga pagal Konvencijos 2 straipsnį reikalauja, kad valstybės ne tik susilaikytų nuo neteisėto gyvybės atėmimo, bet ir imtųsi reikiamų priemonių apsaugoti jų jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybes: nustatytų tinkamą teisinę ir administracinę bazę apibrėžiant ribotas aplinkybes, kuriomis teisėsaugos pareigūnai gali panaudoti jėgą ir šaunamąjį ginklą, taip pat tinkamų ir veiksmingų garantijų nuo savivalės bei piktnaudžiavimo jėga ir net nuo išvengiamų atsitiktinumų sistemą.
EŽTT sprendimuose (Giuliani and Gaggio v. Italy, no. 23458/02, judgment of 24 March 2011) nustatyta, kad Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies nuostatos rodo, jog tam tikromis aplinkybėmis pareigūnų mirtiną grėsmę keliančios jėgos panaudojimas gali būti pateisinamas, tačiau turi būti panaudota ne daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina siekiant vieno iš a, b ar c punktuose nustatytų tikslų. Jėgos panaudojimas turi būti griežtai proporcingas šiems tikslams. Aplinkybės, kuriomis gyvybės atėmimas gali būti pateisinamas, turi būti aiškinamos griežtai (siaurai). Valstybės pareigūnų jėgos panaudojimas siekiant vieno Konvencijos 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų gali būti pateisinamas tuo atveju, kai remiasi sąžiningu įsitikinimu, kuris, esant svarių priežasčių, laikomas priimtinu įvykių metu, bet vėliau pasirodo buvęs klaidingas. Priešingu atveju kiltų nereali našta valstybei ir jos teisėsaugos pareigūnams, vykdantiems pareigas, galbūt pakenkiant jų ar kitų asmenų gyvybėms.
Potencialiai mirtinų ginklų panaudojimas neišvengiamai sukelia pavojų žmogaus gyvybei, net kai yra taisyklės šiam pavojui sumažinti. Dėl to aiškindamas principą, kad policijos pareigūnų mirtiną grėsmę keliančią jėgą panaudoti galima tik tuo atveju, kai tai „neišvengiamai būtina“, EŽTT laikosi pozicijos, kad iš esmės tokios būtinybės negali būti, jeigu yra žinoma, jog sulaikomas asmuo nekelia pavojaus gyvybei arba sveikatai ir nėra įtariamas padaręs smurtinį nusikaltimą, netgi jeigu nepanaudojus mirtiną grėsmę keliančios jėgos bus prarasta galimybė jį sulaikyti (McCann and Others, no. 18984/91, judgment of 27 September 1995; Makaratzis v. Greece; Nachova and Others v. Bulgaria [GC], nos. 43577/98 and 43579/98, judgment of 6 July 2005; Tzekov c. Bulgarie, no 45500/99, arrt du 23 février 2006; Juozaitienė ir Bikulčius v. Lithuania, nos. 70659/01 ir 74371/01, 24 April 2008; Wasilewska and Kałucka v. Poland, nos. 28975/04 and 33406/04, judgment of 23 February 2010; Vlaevi c. Bulgarie, nos 272/05 et 890/05, arrêt du 2 septembre 2010; Heikkinen v. Finland, no. 22102/09, decision of 22 March 2011). EŽTT nuomone, teisėto sulaikymo tikslas atsižvelgiant į imperatyviąją būtinybę išsaugoti gyvybę kaip pagrindinę vertybę negali pateisinti pavojaus žmogaus gyvybei sukėlimo tuo atveju, kai sulaikomas asmuo padarė nesmurtinę veiką ir nekelia niekam grėsmės. Bet koks kitas požiūris būtų nesuderinamas su visuotinai pripažįstamais pagrindiniais demokratinės visuomenės principais (Nachova and Others v. Bulgaria, nos. 43577/98 and 43579/98, judgment of 26 February 2004). Nors smurtas tiesiogiai nurodomas kaip potencialiai mirtinos jėgos panaudojimo sąlyga tik Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies a ir c punktuose (juose nustatytas jėgos panaudojimas atitinkamai ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto ir siekiant numalšinti riaušes ar sukilimą), griežto proporcingumo principas, nustatytas Konvencijos 2 straipsnyje, negali būti aiškinamas atsietai nuo šios nuostatos tikslo – gyvybės apsaugos. Tai suponuoja, kad analogiška sąlyga taikoma ir Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punkte išvardytiems atvejams (ibid).
Įvertinus Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų, Lietuvos Respublikos policijos veiklos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos, Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos, Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymų nuostatas, reglamentuojančias galimos prievartos panaudojimo pagrindus ir sąlygas, darytina išvada, kad pirmiau nurodytuose teisės aktuose nedetalizuotos prievartos rūšys (fizinė, psichinė), ne visuose teisės aktuose yra specialiųjų priemonių sąvokos, nėra baigtinio specialiųjų priemonių sąrašo, visuose šiuose įstatymuose nustatyti nevienodi specialiųjų priemonių, šaunamojo ginklo ir sprogstamųjų medžiagų panaudojimo pagrindai.
Dėl pirmiau nurodytų teisės aktų reguliavimo nevienodumo ir netikslumo teisėsaugos pareigūnams atsiranda prielaidos ir sąlygos netinkamai pasirinkti naudojamos prievartos rūšį ir laipsnį (pavojingumą), nenaudoti alternatyvių, proporcingų, ginant panašios svarbos vertybes, priemonių, kurios gali būti naudojamos vietoj šaunamojo ginklo.
Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo Nr. IX-816 7, 15, 17 straipsnių, V skyriaus pavadinimo pakeitimo ir 16, 18 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo Nr. VIII-800 2 ir 17 straipsnių, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Nr. VIII-2048 2, 6, 26, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo Nr. IX-1183 2, 12, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir 24, 25, 26 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo Nr. VIII-1996 11, 2, 5, 22, 23 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo Nr. X-813 2, 7, 12, 14 straipsnių pakeitimo ir 13, 15 ir 16 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektais (toliau − Įstatymų projektai) siekiama, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Lietuvos Respublikos policijos veiklos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos, Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos, Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos pareigūnų vykdomas funkcijas ir teisėsaugos institucijų uždavinius, nustatyti galimų prievartos rūšių (fizinės, psichinės) ir specialiųjų priemonių sąvokas, suvienodinti specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindus, kad būtų užtikrintas prievartos priemonių (šaunamųjų ginklų, sprogmenų) naudojimo teisėtumo sąlygos.
Pasiūlymus ir pastabas siųskite
Lietuvos Respublikos Seimui
adresu: Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius
el. paštu [email protected]
