Pastabų ir pasiūlymų laukiame iki 2016-06-20
Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr. XIIP-4241
Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) ir Jungtinių tautų gyventojų fondas 1997 m. apibrėžė kas yra moters lytinių organų žalojimas (toliau MLOŽ) arba dar vadinama moters lytinių organų apipjaustymu. Tai yra dalinis ar visiškas išorinių moters lytinių organų pašalinimas, arba lyties organų sužalojimas dėl su medicina nesusijusių priežasčių[1].
Tokie apipjaustymo būdai praktikuojami daugiau nei 30 šalių, daugiausia Afrikoje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis šiuo metu pasaulyje patyrė tokius apipjaustymus nuo 100 iki 140 mln. mergaičių ir moterų, kasmet apie 3 milijonams gręsia patirti šias procedūras[2]. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl moterų lyties organų žalojimo nutraukimo ir šios institucijos publikacijoje „nulis tolerancijos moterų apipjaustymui“ skaičiuojama, kad Europos Sąjungoje šiuo metu gyvena daugiau nei pusė milijono mergaičių ir moterų, kurios patyrė šias egzekucijas, o 180 tūkst. yra potencialioje rizikoje[3].
Absoliučioje daugumoje kultūrų apipjaustymas siejamas su religijos išpažinimu, socialinėmis bei kultūrinėmis reikmėmis. Tokios tradicijos, neatsižvelgiant į tai, kad žaloja moterų sveikatą, perduodamos iš kartos į kartą. Šios problemos aktualumą ne kartą pabrėžė ir Lietuvos nevyriausybinės organizacijos. Tarp potencialių aukų patenka ir Lietuvos pilietės, kurios susituokusios su iš užsienio atvykusiais svečiais jiems pareikalavus iš meilės ar baimės pasiduoda tokioms procedūroms. Šiuo metu Lietuvoje medikai su šia problema susiduria ne dažnai. Kartais tenka gydyti į Lietuvą atvykusias moteris, kurios patyrė apipjaustymą kitose (dažniausiai Afrikos, Azijos) šalyse. Tačiau augant imigrantų skaičiui iškils moterų lytinių organų apipjaustymo grėsmė. Pavyzdžiui, numatyta, kad Lietuva priims pabėgėlius iš Eritrėjos, o Eritrėjoje UNICEF duomenimis MLOŽ procedūras 15-49 metų amžiaus tarpsnyje patiria 83% moterų ir mergaičių[4] (tarp jų 98 % musulmonių, 89% katalikių ir 83% kitų krikščionių[5]).
Dėl emigracijos srautų į Europos Sąjungą didėjimo iš tų regionų, kuriose tokios procedūros atliekamos atitinkamai išauga rizika, kad jos bus dar plačiau atliekamos, tame tarpe ir Lietuvoje. Tarp į Lietuvą atvyksiančių pabėgėlių tikėtina bus apipjaustytų moterų ir/ar mergaičių, tačiau didžiausia grėsmė ta, kad neužkirtus kelio tikrai praktikai, gali atsirasti asmenų, kurie atlikinės MLOŽ procedūras.
Europos Sąjunga daug metų aktyviai dalyvavo tarptautiniame bendradarbiavime dėl MLOŽ atsisakymo. ES indėlis pasauliniu mastu buvo tvirtas visų šalių įsipareigojimas uždrausti MLOŽ, taikyti bausmes už jo atlikimą ir imtis tinkamų veiksmų socialinėms normoms, kuriomis jis grindžiamas, pakeisti. ES taip pat parėmė ir Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje rezoliuciją dėl MLOŽ atsisakymo[6], o 2012 m. palaikė Afrikos grupę JT Žmogaus Teisių Taryboje, dar tvirčiau užtikrindama rezoliucijos įsipareigojimų vykdymą. ES skiria ir finansinę paramą iniciatyvoms, kurios padėtų užkirsti kelią tokioms MLOŽ praktikoms.
Europos Sąjungoje specifines normas dėl baudžiamosios atsakomybės už MLOŽ yra priėmusios: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kroatija, Kipras, Švedija[7].
Ši Baudžiamojo Kodekso pataisa taip pat atitinka Europos Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai siekiant atsisakyti moters lytinių organų žalojimo Nr. COM/2013/0833 vieną iš tikslų: remti valstybių narių teisės aktų, kuriais draudžiamas MLOŽ, vykdymą[8].
Pasiūlymus ir pastabas siųskite
Lietuvos Respublikos Seimui
adresu: Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius
el. paštu [email protected]
