Darbo ataskaitos 

Eil. Nr.

Pareiškėjo vardas, pavardė

Kreipimosi (peticijos) pavadinimas

Komisijos sprendimai

Seimo sprendimai

1.

Rimantas Astrauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymo“.

Pareiškėjas siūlo papildyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą nauju skyriumi:

„XXXVI skyrius

Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu

462 straipsnis. Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, pagrindai ir tvarka, atnaujintos baudžiamosios bylos nagrinėjimas, teismo, išnagrinėjusio atnaujintą baudžiamąją bylą, nutartys

Baudžiamosios bylos dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, atnaujinamos, nagrinėjamos ir sprendimai priimami Lietuvos Respublikos civilinio proceso

kodekso XVIII skyriaus „Proceso atnaujinimas“ proceso atnaujinimo pagrindais ir tvarka.“

Komisija 2015-01-13 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-04-22 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad teisės aktų pakeitimai atliekami tik tada, kai dėl vienų ar kitų jų nuostatų taikymo kyla ar gali kilti teorinių ar praktinių problemų, kai tos problemos identifikuojamos, remiantis konkrečiais praktiniais pavyzdžiais ir pagrįstais teoriniais argumentais.

Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Vadovaujantis šia nuostata, manytina, kad būtų galimas bylos atnaujinimas, kuris yra susijęs išimtinai su civiliniu ieškiniu.

Seimas 2015-05-05

priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

2.

Ignas Meškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio papildymo“.

Pareiškėjas siūlo „Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnį papildyti žodžiais „padeda populiarinti Lietuvos šaulių sąjungos veiklą“.

Komisija 2015-01-13, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, nusprendė kreipimosi  nenagrinėti Peticijų įstatymo nustatytais pagrindais, kadangi nepraėjo vieneri metai, nuo to laiko, kai buvo priimtas sprendimas atmesti pareiškėjo peticijoje pateiktą pasiūlymą.

            2014 m. pareiškėjas teikė Komisijai kreipimąsi „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo“, kuriame siūlė papildyti Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnį 38 punktu: „dalyvavimas plėtojant Lietuvos šaulių organizacijos veiklą“.

Komisija 2014 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą. Seimas pritarė šiai Komisijos išvadai ir 2014 m. liepos 8 d. priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti pasiūlymą.

Pagal Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį pareiškėjas, nesutinkantis su peticijų komisijos ar Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimu dėl peticijoje iškeltų reikalavimų ir siūlymų, turi teisę po vienerių metų nuo šio įstatymo 15 straipsnyje numatyto pranešimo gavimo dienos šio įstatymo nustatyta tvarka pakartotinai pateikti kreipimąsi.

Taigi pareiškėjas turi teisę teikti naują kreipimąsi šiuo klausimu ne anksčiau kaip 2015 m. liepos 10 d. – 2014 m. liepos 10 d. jam buvo išsiųstas pranešimas apie Seimo priimtą sprendimą.

3.

Filomena Žilionienė

„Dėl privačių teisių atstatymo į nekilnojamąjį gyventojų turtą.“

Pareiškėja reikalauja, kad teisės į nuosavybę, t. y. butą, būtų nesuvaržytos, o atkurtos pagal Konstituciją, nors jau nuo 70-75 procentų.“

Komisija 2015-03-18 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-05-06 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Seimo Aplinkos Apsaugos komiteto, Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuomonę, išanalizavusi kitą informaciją ir manydama, kad dabar galiojantys bendrosios dalinės nuosavybės valdymo principai nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo, priešingai, užtikrina butų ir kitų patalpų savininkų lygias teises dalyvauti bendrosios nuosavybės valdyme priimant sprendimus, susijusius su įstatymuose numatytų pareigų vykdymu. Nustačius griežtesnę sprendimų priėmimo tvarką, būtų apsunkintas bendrosios, nuosavybės valdymas, o tai ilgainiui lemtų prastėjančią pastatų būklę, pažeistų butų ir kitų patalpų savininkų teises ir teisėtus interesus, susijusius su bendrosios nuosavybės valdymu ir priežiūra.

Nuosavybė skirstoma į viešąją ir privačiąją. Nuosavybės teisę apibrėžia, jos valdymą, naudojimą ir disponavimą ja nustato įstatymai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Pagal daiktinės teisės sampratą – absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. Civilinių santykių teisė grindžiama šių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje. Šiais pagrindais įgyta nuosavybė laikoma teisėtu nuosavybės valdymu. Daugiabučiuose namuose nuosavybės teisės objektas yra butas ar kita patalpa, kuri vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija yra neliečiama ir saugoma įstatymų. Tačiau šie nuosavybės teisės objektai yra susiję su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, kurių valdymą reglamentuoja Civilinio kodekso Ketvirtosios knygos II dalies ketvirtasis skirsnis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog nuosavybė įpareigoja. Šis įpareigojimas pasireiškia savininko pareiga valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti nuosavybę ir su ja susijusius objektus, proporcingai daliai bendrojoje nuosavybėje apmokėti išlaidas nuosavybei išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 7 dalį buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos (t. y. patalpos daugiabučiame gyvenamajame, kurios nekilnojamojo turto registre neįregistruotos kaip kito asmens nuosavybė), pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga laikomi bendrosios nuosavybės teisės objektais.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyvendinama vadovaujantis Civilinio kodekso 4.85 straipsniu, kuriame nustatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Kiekvieno buto ir kitų patalpų savininkas turi vieną balsą. Jeigu butas ar kita patalpa nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jiems jų sutarimu atstovauja vienas asmuo, kuris turi vieną balsą. Šie sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime, kuris Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka šaukiamas iš anksto arba butų ir kitų patalpų savininkams balsuojant raštu. Jeigu susirinkime ar balsavime raštu nedalyvauja pakankamas butų ir kitų patalpų savininkų skaičius sprendimui priimti, šaukiamas pakartotinis susirinkimas ar organizuojamas pakartotinis balsavimas raštu, kuriame sprendimai priimami susirinkime ar balsavime raštu dalyvaujančių savininkų balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų butų ir kitų patalpų savininkų. Ši pakartotinio sprendimo priėmimo tvarka netaikoma priimant sprendimus dėl lėšų skolinimosi, naujų objektų sukūrimo ar disponavimo jais klausimų bei kitus įstatymuose nustatytus sprendimus, kuriems priimti reikalinga butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma.

Sprendimai dėl daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo, lėšų šiam tikslui skolinimosi ir kredito sutarties sudarymo taip pat priima balsų dauguma Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka, tačiau šiuos projektus finansuojantys finansiniai tarpininkai paprastai reikalauja, kad tokie sprendimai būtų priimami ne mažesne kaip 60 procentų balsų dauguma.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad skirtingai nei kitas savininko teisių turinį sudarančias teises (valdymo, naudojimo), kurios įgyvendinamos šių bendraturčių balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis), disponavimo teisę bendraturčiai gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Bendrosios taisyklės, kad bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, išimtis nustatyta daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams, nes tokiais atvejais paprastai būna daug bendraturčių, o tai apsunkina bendro sutarimo pasiekimą. Šiems bendraturčiams, atsižvelgiant į savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimo padarinius, nustatytas skirtingas sprendimų, kuriais įgyvendinama nuosavybės teisė į bendrą turtą, priėmimo būdas. Dėl kitų teisių (valdymo, naudojimo) įgyvendinimo sprendimai gali būti priimami ir nepasiekus vieningo bendraturčių sutarimo, esant balsų daugumai. Toks sprendimų priėmimų būdas grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Pažymėtina, kad užsienio valstybių teisėje svarbiausi sprendimai valdant bendrąją dalinę nuosavybę daugiausia priimami kvalifikuota balsų dauguma.

Seimas 2015-05-12

Priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

4.

Aušrys Gedvilas ir Rimantas Astrauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies pakeitimo“.

Pareiškėjai siūlo Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje išbraukti du paskutinius sakinius: „Šiuo atveju vartotojas, gamintojas ar kitas asmuo, kurio prašymu energetikos objektas yra rekonstruojamas ar perkeliamas, apmoka energetikos įmonei energetikos objekto rekonstravimo ar perkėlimo išlaidas. Perkeltų ar rekonstruotų energetiko objektų nuosavybė nekeičiama.“

Komisija 2015-03-18 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-06-10 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad energetikos (elektros ar gamtinių dujų) tinklai yra skirti viešojo intereso labui, todėl atsižvelgus į šių objektų reikšmingumą, o taip pat ir į ribotus energetikos išteklius bei materialinius, finansinius ir kitus svarbius veiksnius, kurie įstatymų leidėjo turi būti užtikrinami kaip tarnaujantys bendrai visuomenės gerovei, pavienių asmenų nuosavybės teisė nėra absoliuti – jos ribojimai yra galimi ir pateisinami.

Projektuojant energetikos tinklus, yra laikomasi ekonominio tikslingumo ir ekonomiškumo principų, t.y., jie projektuojami ir tiesiami trumpiausiomis įmanomomis trasomis ir kaip įmanoma už mažesnes sąnaudas. Pradėjus eksploatuoti energetikos objektus, iškyla poreikis juos perkelti dėl vienokių ar kitokių priežasčių: investuotojų ketinimas statyti verslo objektus jau veikiančių energetikos objektų (įrenginių ar linijų) vietoje, vizualinė tarša – asmens nepasitenkinimas dėl šalia esančių ir veikiančių energetikos objektų ir kt.  Be to, dauguma šiuo metu eksploatuojamų energetikos objektų yra įrengti pakankamai seniai, šiems objektams įstatymu, sutartimis ar teismo sprendimais yra nustatyti servitutai, taip pat energetikos įmonėms priklausantiems energetikos objektams teisės aktais nustatytos apsaugos zonos. Todėl įsigydami nuosavybės teise žemės sklypus ar norėdami perkelti energetikos objektus, asmenys žino ir turi iš anksto įvertinti tuose žemės sklypuose nustatytus servitutus ar objektų apsaugos zonas.

Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punktą, taip pat pagal Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 34 straipsnio 1 dalį įmonės, valdančios skirstomuosius (elektros ir gamtinių dujų) tinklus, yra įpareigotos ekonomiškai eksploatuoti, prižiūrėti, valdyti joms priklausančius skirstomuosius tinklus ir plėtoti saugią, patikimą skirstymo sistemą, atsižvelgiant į aplinkosaugos ir kitus reikalavimus. Pažymėtina, kad sistemiškai taikant energetikos sektorių reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis iš esmės reiškia, jog vartotojas, gamintojas ar kitas asmuo, kurio prašymu energetikos objektas yra rekonstruojamas, iškeliamas ar perkeliamas į kitą vietą, sumoka energetikos įmonėms ne už naujų energetikos objektų įrengimą, tačiau už šių energetikos objektų perkėlimą iš vienos vietos į kitą esant paties vartotojo, gamintojo ar kito asmens išreikštai valiai perkelti tokius energetikos objektus.

Patenkinus peticijoje pateiktą pasiūlymą, tinklų perkėlimo išlaidos galimai butų priskirtos visiems vartotojams, t.y. išbraukus iš Energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies paskutiniuosius du sakinius, iškiltų sąlygos atsirasti neapibrėžtumui dėl to, kas turi pareigą apmokėti išlaidas, kylančias iškeliant ar perkeliant energetikos objektus. Darant prielaidą, kad išlaidas turėtų padengti energetikos objektus eksploatuojančios energetikos įmonės, manytina, kad toks išlaidų priskyrimas energetikos įmonėms turėtų reikšmingą poveikį energetikos įmonių kaštams bei darytų įtaką galutinės energijos kainos didėjimui, įtraukiant patirtas energetikos objektų iškėlimo išlaidas į energijos tarifą. Be to, manoma, kad patenkinus peticijoje pateiktą pasiūlymą ir atsisakius nurodytos Energetikos įstatymo straipsnio nuostatos, atsirastų nepagrįstų prašymų Bendrovėms, reikalaujant iškelti energetikos objektus ar perkelti juos iš vienos vietos į kitą Bendrovių lėšomis, nors tai dažnu atveju gali būti techniškai ir ekonomiškai neįmanoma.

Seimas 2015-06-16 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

5.

Rolandas Čiapas

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 ir 85 straipsnių pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo pakeisti Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 85 straipsnius taip, kad nuteistieji turėtų teisę skambinti „kiekvieną dieną neribotą kartų kiekį, laiką.“

Komisija 2015-03-18 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-05-06 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad siūlant koreguoti atskiroms nuteistųjų kategorijoms suteikiamas tam tikras teises ir lengvatas, tai turi būti daroma nuosekliai ir sistemiškai, nepažeidžiant teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principo.

Teisinis reguliavimas, nustatantis skirtingą nuteistajam suteikiamų lengvatų, apribojimų, specialių teisių ir pareigų apimtį, grindžiamas BVK 9 straipsnyje įtvirtintu teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principu, pagal kurį nuteistojo teisinė padėtis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip nuteistasis elgiasi bausmės atlikimo metu, ar vykdo nustatytus draudimus ir pareigas, koks yra jo požiūris į darbą bei mokymąsi, kaip jis reaguoja į psichologinj poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo teisinė padėtis švelninama suteikiant papildomas teises ar lengvatas, atsisakant tam tikrų apribojimų ir specialių pareigų, arba griežtinama, atimant tam tikras specialias teises ar lengvatas, taip pat nustatant papildomas pareigas ar apribojimus.

Teisės paskambinti telefonu skaičius šiuo metu reguliuojamas taip, kad pataisos namų drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji (kurie perkelti už šiurkščius vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus) turi teisę vieną kartą per mėnesį, laikomi paprastojoje grupėje – kartą per savaitę, o už pavyzdingą elgesį, stropų darbą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose perkelti į lengvąją grupę nuteistieji – kasdien paskambinti telefonu. Teisę į tokį pat skambučių kiekį turi ir analogiškoms grupėms priskirti nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę kalėjime. Pareiškėjo siūlymo įgyvendinimas visiškai išbalansuotų galiojančią nuteistųjų teisių ir pareigų sistemą, kiltų pagrįstas klausimas ir dėl kitų paprastojoje grupėje laikomų nuteistųjų teisių apimties suvienodinimo su lengvojoje grupėje laikomų nuteistųjų teisių apimtimi, dėl ko nuteistųjų skirstymas į minėtas grupes prarastų savo prasmę. Tokiu būdu nuteistieji laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nebūtų motyvuojami pavyzdingai elgtis, siekti realios pataisos, kadangi toks jų pozityvus elgesys nebūtų skatinamas papildomų teisių ir lengvatų suteikimu.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinę priemonę Nr. 365, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1R-223 sudaryta darbo grupė išanalizavo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, teisių, laisvių ir pareigų sistemą ir parengė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo projektą, kuris 2015 m. kovo 31 d. buvo pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Artimiausiu metu minėtas įstatymo projektas turėtų būti pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui. Minėtame įstatymo projekte, siūloma didinti ir atskiroms nuteistųjų grupėms priskirtiems asmenims šiuo metu nustatytą skambučių telefonu skaičių, taip pat siūloma neriboti vieno skambinimo metu galimų atlikti skambučių skaičiaus (šiuo metu – tik 1 skambutis).

Pareiškėjo peticijoje pateikto siūlymo įgyvendinimas pilna apimtimi sukeltų didelių logistikos problemų pataisos įstaigose, kadangi tokiai nuteistųjų teisei įgyvendinti (laisvės atėmimo bausmę lengvojoje ir paprastojoje grupėse vidutiniškai atlieka apie 7300 nuteistųjų) tektų skirti nemažai papildomų patalpų ir juose įrengti naujus taksofono aparatus, būtų itin sudėtinga užtikrinti skambinimo kontrolę (registruoti skambučius specialiame žurnale, kontroliuoti, kad nuteistasis skambina asmeniui, kurį nurodė pareigūnui ir kt.), tokia tvarka pareikalautų papildomų lėšų ir žmogiškųjų išteklių.

Seimas 2015-05-12 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

6.

Rolandas Čiapas

„Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „švelninti Lietuvos baudžiamąją politiką ir BK 260 straipsnį: 1 dalį padaryti nuo 0 iki 7 metų nelaisvės, 2 dalį – nuo 3 iki 12 metų nelaisvės, palikti tik dvi dalis, trečią dalį – iš vis panaikinti.“

Komisija 2015-03-18, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, priėmė sprendimą  kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatymo nustatytais pagrindais, kadangi nepraėjo vieneri metai, nuo to laiko, kai buvo priimtas sprendimas dėl tų pačių to paties pareiškėjo iškeltų reikalavimų ir siūlymų, t. y. kai buvo priimtas sprendimas atmesti pareiškėjo peticijoje „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio pakeitimo“ pateiktą pasiūlymą „ženkliai švelninti“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnyje nustatytas bausmes.

Komisija 2014 m. lapkričio 19 d., iš esmės išnagrinėjusi šio pareiškėjo peticijoje pateiktą pasiūlymą „ženkliai švelninti“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnyje nustatytas bausmes, priėmė sprendimą atmesti šį pasiūlymą. Seimas pritarė Komisijos išvadai ir 2014 m. gruodžio 2 d priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti pasiūlymą.

Pagal Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį pareiškėjas, nesutinkantis su peticijų komisijos ar Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimu dėl peticijoje iškeltų reikalavimų ir siūlymų, turi teisę po vienerių metų nuo Peticijų įstatymo 15 straipsnyje numatyto pranešimo gavimo dienos Peticijų įstatymo nustatyta tvarka pakartotinai pateikti kreipimąsi.

2014 m. gruodžio 9 d. pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas apie Seimo priimtą sprendimą, todėl jis gali teikti naują kreipimąsi šiuo klausimu ne anksčiau kaip 2015 m. gruodžio 10 d.

7.

Bronis Ropė

„Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų bazinės mėnesinės algos grąžinimo“.

Pareiškėjas reikalauja skubiai atkurti bazinės mėnesinės algos dydį į prieškrizinį lygį.

Komisija 2015-03-18, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi,  priėmė sprendimą kreipimąsi persiųsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisijai.

Peticijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jei kreipimasis yra pateiktas institucijai, kurios kompetencijai nepriklauso nagrinėti ir iškelti reikalavimus ir siūlymus, peticijų komisija ne vėliau kaip per 4 darbo dienas nuo išsiaiškinimo, ar kreipimesi iškeltų reikalavimų ir siūlymų nagrinėjimas priklauso įregistravusios institucijos kompetencijai, dienos persiunčia kreipimąsi Peticijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytai kompetentingai institucijai ir apie tai praneša pareiškėjui ar jo atstovui.

Atsižvelgusi į tai, kad biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų bazinės mėnesinės algos dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu, Komisija priėmė sprendimą šį kreipimąsi persiųsti Vyriausybės Peticijų komisijai.

8.

Pranciškus Zinkevičius

„Dėl nykstančios Lietuvos tautos“.

Pareiškėjas siūlo:

1. Sudaryti nuolat kintantį alkoholizmo liga sergančių ligonių registrą.

2. Uždrausti alkoholio bet kokios formos tiesioginę ar netiesioginę reklamą.

3. Vesti nuolatinę blaivumo propagandą;

4. Draudimas įsigyti, turėti ir vartoti alkoholį bei rūkalus asmenims iki 21 m. amžiaus;

5. Socialinių-profilaktinių darbo, medicininės bei psichologinės pagalbos centrų / įmonių kūrimas alkoholizmo liga sergantiems asmenims, kurie dar nėra apsisprendę dėl gydymosi nuo šios ligos;

6. Vaikų apsauga nuo girtaujančių ir/ar smurtaujančių tėvų;

7. Uždrausti amoralumo ir palaidumo bei gašlumo, tiesioginį ar netiesioginį propagavimą visose visuomenės informavimo (įskaitant reklamą) priemonėse, kaip demoralizuojančius asmenį, ardančius šeimos, visuomenės ir valstybės pagrindus, galiausiai, keliančius grėsmę Lietuvos egzistavimui.

8. Vesti nepaliaujamą moralės (dorovės), propagavimą, ypač:

a) iškeliant tradicinę, santuokoje sukurtą, šeimą kaip vienintelę moralią ir kurioje geriausiai realizuojami vaiko ir sutuoktinių poreikiai, b) pabrėžiant besituokiančiųjų socialinės brandos būtinybę, c) atmetant, kaip be perspektyvos ir žalingą sugyvenimą (sugyventiniai) be santuokos, t.y., be teisinių santuokinių įsipareigojimų,

d) aiškinant mažiausiai 3 vaikų šeimos racionalumą,

e) sugrąžinant pagarbą senatvei etc..

9. Eliminuoti vaikų patyčias mokykloje.

10. Rūpinantis visuomenės fizine ir dvasine sveikata, aktyvi ir nuolatinė sveiko gyvenimo ir fizinės kultūros propaganda, specialių programų kūrimas ir jų įgyvendinimas;

11. Religinio tikėjimo diegimas

Religinis Tikėjimas - žmogaus dvasinis ir moralinis stuburas, šeimos ir šalies stiprybė; Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo, Švietimo įstatymo, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, Jaunimo politikos pagrindų įstatymo, Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo, Visuomenės informavimo įstatymo bei kitų susietų teisės aktų pakeitimai ir papildymai, įpareigojantys Švietimo ir mokslo ministeriją, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijas ir kt. LRT ir kitas masinės informacijos priemones.

12. Sudaryti ir / ar palaikyti materialines prielaidas vaikų gimimų padidėjimui:

a) Kiekvienam santuokoje gimusiam pirmam vaikui skirti 33 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinę išmoką, antram vaikui gimus – 44, o trečiam ir tolesniems vaikams gimus skirti 55 bazinių išmokų dydžio vienkartinę išmoką;

b) skatinti ir sudaryti sąlygas moterims dirbti ir įgyti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, įgalinantį pasinaudoti motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpomis;

c) skirti 9 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinę išmoką nėščiai moteriai, neturinčiai teisės gauti motinystės pašalpos;

d) išmokos vaikui motinos, kuri neturi teisės gauti motinystės, motinystės ( tėvystės) pašalpas: 2 metus nuo vaiko gimimo dienos, kas mėnesį 2 bazinių socialinių išmokų dydžio;

e) skirti antrojo laipsnio valstybinę pensiją motinoms, santuokoje pagimdžiusioms (įvaikinusioms) ne mažiau trijų vaikų, juos išauginusioms iki 18 metų ir gerai išauklėjusioms;

f) motinoms, santuokoje pagimdžiusioms (įvaikinusioms) 3 vaikus, juos išauginusioms iki 18 metų, gerai išauklėjusioms, senatvės pensijos amžių sutrumpinti 3 metais, 4 vaikus – 4 metais ir 5 ir daugiau vaikų - senatvės pensijos amžių sutrumpinti 5 metais;

g) motinas, pagimdžiusias (įvaikinusias) 5 ir daugiau vaikų, juos išauginusias iki 18 metų, gerai išauklėjusias, apdovanoti aukštu valstybės apdovanojimu – Ordino už nuopelnus Lietuvai medaliu, viešai ir pastoviai joms rodyti pagarbą;

h) visus tėvus, pageidaujančius vaikus vesti į vaikų lopšelius-darželius, aprūpinti juose vietomis tėvų gyvenamoje teritorijoje ir sudaryti sąlygas vaikams užsiiminėti mokyklų prailgintų pamokų klasėse;

j) kūdikio, vaiko tėvas (mama) privalo besąlygiškai (be išlygų) tinkamai prisidėti prie vaiko materialinio aprūpinimo, nežiūrint ar jie gyvena kartu. Vengimą vykdyti šią pareigą vertinti kaip baudžiamąjį nusikaltimą;

13. Emigracijos stabdymas, imigracijos skatinimas:

a) sukurti emigrantų ir imigrantų registrą;

b) kurti ir stiprinti informacinius, kultūrinius, socialinius, pilietinius ir kt. ryšius su emigravusiais, įtraukiant juos į Lietuvos gyvenimą, rūpinantis jų padėtimi užsienyje, perimant jų svetur įgytą gerąją patirtį, moraliai skatinant juos etc.;

c) Valstybės iniciatyva kurti profesines sąjungas darbo kolektyvuose;

d) prie Migracijos departamento įkurti Imigracijos fondą, kuris rūpintųsi darbo ir gyvenimo vietų kaupimu ir jų pasiūlymu potencialiems imigrantams (iš anksčiau emigravusiųjų), koordinuotų pradinėje imigracijos stadijoje iškilusių problemų sprendimą.

14. Organizaciniai veiksmai:

a) Seimo nutarimu įkurti prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės plačių įgaliojimų komitetą, kurio funkcijose būtų numatyta visų šios didžiulės problemos sprendimų įgyvendinimo veiksmų koordinacija, kontrolė ir propaganda, naujų, naująją situaciją atliepiančių iniciatyvų iškėlimas ir jų įgyvendinimo organizavimas, informacijos teikimas plačiajai visuomenei,

b) Lietuvos gelbėjimo programa, jos strategija ir taktika bei kuriamo Komiteto veiklos nuostatos turėtų įgauti Nacionalinio susitarimo statusą, kad išliktų darbų pereinamumas; Lietuvos politinių partijų ir suinteresuotų visuomeninių organizacijų nacionalinis susitarimas.

Komisija 2015-04-08 nusprendė:

1. Kreipimesi „Dėl nykstančios Lietuvos tautos“ pateiktus pasiūlymus pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

2. Vadovaujantis Peticijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi, kreipimesi pateikto pasiūlymo dėl religinio tikėjimo diegimo nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais.

3. Vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pasiūlymo dėl valstybės iniciatyva profesinių sąjungų kūrimo darbo kolektyvuose, nepripažinti peticija.

4. Vadovaujantis Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, pasiūlymo dėl Lietuvos gelbėjimo programos, jos strategijos ir taktikos bei kuriamo Komiteto veiklos nuostatų, nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais.

Komisija 2015-06-10 priėmė sprendimą:

1. Atmesti peticijoje pateiktus toliau išvardytus pasiūlymus ir šių pasiūlymų įgyvendinimo priemones:

1.2 dėl materialinių prielaidų sudarymo vaikų gimstamumui Lietuvoje padidinti;

1.2 dėl Lietuvos išblaivinimo, dėl sveiko gyvenimo būdo;

1.3 dėl moralės (dorovės) sugrąžinimo į Lietuvos gyvenimą;

1.4 dėl emigracijos stabdymo, imigracijos skatinimo.

2. Tenkinti peticijoje pateiktą pasiūlymą apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu motinas, pagimdžiusias ir užauginusias bei gerai išauklėjusias 5 ir daugiau vaikų.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktas nuomones ir dėl šių motyvų:

Dėl išmokų vaikams

Peticijoje pateikti pasiūlymai, susiję su Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo nuostatų pakeitimais, turėtų tiesioginės įtakos finansinėmis priemonėmis gerinti šeimų, auginančių vaikus, materialinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, kad išmokos vaikams nėra siejamos su socialiniu draudimu, ir tai, kad jos priskirtinos neįmokinėms išmokoms, pareiškėjo pateikti pasiūlymai, susiję su tiesioginėmis piniginėmis išmokoms, turėtų būti objektyviai įvertinti, atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją šalyje bei valstybės finansines galimybes.

Peticijoje pateiktas siūlymas skirti vienkartinę išmoką kiekvienam tik santuokoje gimusiam vaikui galimai pažeistų konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą ne santuokoje gimusių vaikų atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstatuota, kad „<...> konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, <...> šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas“.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje santuokos neįregistravusiems tėvams 2013 m. gimė 29,5 proc. visų Lietuvoje gimusių vaikų. Taigi, pritarus tokiam siūlymui, būtų nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas gauti vienkartinę išmoką vaikui, t. y, vaikai, kurie būtų gimę ne santuokoje, pagal siūlomą teisinį reguliavimą šios vienkartinės išmokos vaikui negautų.

Pareiškėjo peticijoje pateiktam siūlymui skirti 38 BSI (1444 Eur) dydžio vienkartinę išmoką kiekvienam santuokoje gimusiam pirmam vaikui, antram vaikui – 44 BSI (1672 Eur) dydžio, o trečiam ir paskesniems vaikams – 55 BSI (2090 Eur) dydžio vienkartinę išmoką, įgyvendinti metams iš valstybės biudžeto papildomai reikėtų apie 24,5 mln. eurų. Siūlymui skirti 9 BSI (342 Eur) dydžio vienkartinę išmoką nėščiai moteriai, neturinčiai teisės gauti motinystės pašalpos, įgyvendinti metams iš valstybės biudžeto papildomai reikėtų apie 2 mln. eurų. Siūlymui skirti 2 BSI (76 Eur) dydžio išmoką per mėnesį vaiko motinai, neturinčiai teisės gauti motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos dvejus metus nuo vaiko gimimo dienos, papildomai iš valstybės biudžeto reikėtų: pirmiems metams – apie 6,9 mln. eurų; antriems metams – apie 13,9 mln. eurų.

Taigi, pritarti šiam pasiūlymui galima būtų tik tada, jei valstybė turėtų finansinių lėšų šiems pasiūlymams tenkinti. Valstybė negali prisiimti tokių įsipareigojimų, kurių ji negali pakelti.

Dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos

Valstybės parama daugiavaikėms motinoms yra teikiama ir peržiūrima, atsižvelgiant i valstybės biudžeto finansines galimybes.

1994 metų pensijų reformos įstatymais buvo nustatytos Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinės pensijos daugiavaikėms motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) 10 ir daugiau vaikų, išauginusioms juos ir gerai išauklėjusioms. Nuo 2005 m. šios pensijos pradėtos mokėti daugiavaikėms motinoms, kurios pagimdė (įvaikino) 7 ir daugiau vaikų, o nuo 2014 m. - daugiavaikėms motinoms, kurios pagimdė (įvaikino) 5 ir daugiau vaikų, juos išaugino iki 8 metų ir gerai išauklėjo. Antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimas daugiavaikėms motinoms valstybės buvo nustatytas siekiant užtikrinti aukštesnes pajamas dėl to, kad šios motinos, augindamos vaikus, dažnai negalėjo dirbti ir įgyti daugiau stažo, o dėl to neįgijo teisės į didesnę valstybinę socialinio draudimo pensiją.

Vadovaujantis Šalpos išmokų įstatymu, motinoms, kurios iki 1995 m. sausio 1 d. pagimdė 5 ar daugiau vaikų ir išaugino juos iki 8 metų bei sukako 5 metais mažesnį už senatvės pensijos amžių ar yra pripažintos nedarbingomis ar iš dalies darbingomis, netekusiomis 60 procentų ir daugiau darbingumo, skiriamos šalpos kompensacijos. Šalpos kompensacijos mokamos tol, kol daugiavaikės motinos įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, valstybinę pensiją ir kt., išskyrus valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją. Toks teisinis reguliavimas buvo nustatytas siekiant išsaugoti motinoms teisines garantijas, kurios galiojo iki 1995 metų. Pagal iki 1995 m. sausio l d. galiojusį teisinį reguliavimą moterys, pagimdžiusios 5 arba daugiau vaikų ir išauginusios juos iki 8 metų amžiaus, turėjo teisę gauti senatvės pensiją sukakusios 50 metų ir turėdamos ne mažesnį kaip 15 metų darbo stažą (kitos moterys turėjo teisę gauti senatvės pensiją sukakusios 55 metus ir turėdamos ne mažesnį kaip 20 metų darbo stažą).

Dėl senatvės pensijos amžiaus mažinimo

Vienos profesinės veiklos ar socialinės grupės pripažinimas išimtine būtų precedentas kitoms grupėms reikalauti tokių pat išimtinių sąlygų. Net ir Pensijų įstatyme įtvirtinus senatvės pensijos amžiaus lengvatą daugiavaikėms motinoms, tai paveiktų jų pensijų dydį – dėl mažesnio stažo jos būtų mažesnės.

Šiuo metu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – Pensijų įstatymas) nėra numatyta jokių išimtinių senatvės pensijos amžiaus lengvatų nei vienai profesinei ar socialinei grupei. Tai pagrįsta visų asmenų lygiateisiškumo principu – visi dirbantys asmenys moka (už juos mokamos) vienodo tarifo pensijų draudimo įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau - VSDF) biudžetą, o įvykus draudžiamajam įvykiui (pvz., sukakus senatvės pensijos amžių ar tapus neįgaliam) naudojasi visiems nustatytomis vienodomis teisėmis gauti iš šio biudžeto atitinkamas išmokas.

Pensijų įstatymas galioja jau daugiau kaip dvidešimt metų. Per šį laikotarpį buvo gauta pasiūlymų skirti iš VSDF biudžeto priešlaikines senatvės pensijas ne tik daugiavaikėms motinoms, bet ir įvairių profesijų darbuotojams, kurie dėl savo profesijos specifikos negali dirbti pagal specialybę (keleivinio transporto (autobusų ir troleibusų) vairuotojai, mokytojai, civilinės aviacijos darbuotojai, narai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, ugniagesiai gelbėtojai ir pan.), tačiau nei vienai šių asmenų grupei nėra numatyta išimčių ar išlygų skiriant senatvės pensijas ankščiau, nei šie asmenys sukanka Pensijų įstatyme nustatytą senatvės pensijos amžių.

Dėl sąlygų moterims dirbti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra parengusi naują Lietuvos Respublikos darbo kodekso projektą, kuriame siūloma įteisinti darbo ne visą darbo dieną ir nuotolinio darbo, kaip laikino ar nuolatinio darbo organizavimo būdą. Projekte siekiama išplėsti darbo sutarčių rūšių sąrašą: būtų įtvirtintos laikinosios darbo sutartys, projektinio darbo sutartys, darbinio mokymo darbo sutartys, darbo vietos dalijimosi darbo sutartys ir t. t. Toks siūlomas darbo sutarčių rūšių išplėtimas siejamas su pasikeitusiu darbo santykių poreikiu, taip pat tokiu būdu būtų mažinamas nelegalus darbas, nes darbdavys iš plataus darbo sutarčių rūšių sąrašo galės išsirinkti jo poreikius labiausiai atitinkančią darbo sutarties rūšį. Toks darbo sutarčių sąrašo išplėtimas būtų naudingas ir darbdaviams, ir darbuotojams.

Numatoma galimybė sudaryti nenustatytos apimties darbo sutartis, pagal kurias darbo sutartyje darbo funkcijos atlikimo laikas iš anksto nenustatytas, tačiau darbuotojas įsipareigoja darbo funkciją atlikti darbdavio kvietimu, o darbdavys įsipareigoja darbuotojui sumokėti už jo atliktą darbą, taip pat numatoma darbo vietos dalijimosi darbo sutartis, kai du darbuotojai gali susitarti dėl vienos darbo vietos dalijimosi, tai leistų darbuotojoms, neseniai pagimdžiusioms ir auginančioms vaikus, palengva grįžti į. darbo rinką ir taip suderinti-darbo bei šeiminius įsipareigojimus.

Dėl vaiko teisių apsaugos

Teisės aktais nustatyta, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės ar ir ilgiau, proporcingai savo turtinei padėčiai neatsižvelgiant j tai, ar vaiko tėvai (jeigu vaiko tėvystė yra pripažinta) susituokę, gyvena neregistruotoje partnerystėje ar skyrium, tačiau Lietuvoje skyrium gyvenantys tėvai ne visada sąžiningai vykdo konstitucine prievolę – išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, nevykdo ar nevisiškai vykdo su šia prievole susijusius teismo sprendimus. Tokiais atvejais įgyvendinti vaiko teisę gauti geresnį išlaikymą iš tėvų arba iš nesančio vieno iš tėvų padeda valstybė.

Siekiant padėti nepilnose šeimose augantiems vaikams gauti teismo priteistą išlaikymą iš savo tėvų, 2006 m. priimtas Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymas ir įsteigtas Vaikų išlaikymo fondas, kurio tikslas – sudaryti finansines galimybes vaikams, negaunantiems teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo iš savo tėvų, gauti valstybės finansinę paramą tam, kad būtų geriau patenkinami vaiko poreikiai, mažėtų skurdas ir socialinė atskirtis. Vadovaujantis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatomis, nustatyto išlaikymo iš vieno iš tėvų negaunantys vaikai gali gauti iki 1.5 BSI dydžio (57 Eur) mėnesinę išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų. ¡statymu Vaikų išlaikymo fondo administratoriui suteikta teisė regreso tvarka iš tėvų, nevykdančių teismo sprendimo ir neteikiančių išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams, išieškoti iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtas išmokas su 5 proc. metinėmis palūkanomis. Valstybės perimtas skolos mokėjimas su teise išsireikalauti paskolintus pinigus turi drausminį ir moralinį poveikį vaikų tėvams ir visuomenei, keičiant požiūrį į pareigų, susijusių su vaiko išlaikymu, vykdymą. Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Vaikų išlaikymo fondo įstatymo pakeitimus, kuriais nustatoma tobulesnė iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo tvarka.

                      Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau parengė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir susijusių įstatymų projektus (toliau – įstatymų projektai), kuriems Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. balandžio 23 d. pritarė ir nutarė pradėti jų svarstymo procedūras Seime, įstatymų projektuose siūloma sukurti prevencinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ir jose augančiais vaikais modelį, kad būtų užtikrinta vaikų apsauga nuo bet kokios formos smurto. Siūloma keisti pagalbos šeimai kryptį – iš darbo su pasekmėmis pereiti prie priežasčių šalinimo, teikiant šeimai prevencinę pagalbą ir socialines paslaugas, kad nereikėtų vaikų atskirti nuo tėvų. Siūloma teikti šeimai iki 12 mėnesių prevencinę pagalbą ir paslaugas, kad tėvai patys galėtų auginti savo vaikus, ir nustatyti, kad vaiko paėmimas iš šeimos vyktų tik teismui tam davus leidimą ir išnaudojus visas pagalbos vaikui ir šeimai priemones. Prevenciniam darbui su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis nedavus teigiamų rezultatų, siūloma nuo 6 iki 12 mėn. tęsti socialinį darbą su vaiko tėvais. Laiku teikiamu prevenciniu ir intensyviu socialiniu 2 metų darbu nepavykus pakeisti tėvų požiūrio ir elgesio su vaiku, leisti teismui spręsti klausimą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, tėvų valdžios ribojimo ar įvaikinimo. Net teismo sprendimu ir atskyrus vaiką nuo tėvų bus siūlomos alternatyvios institucinei vaiko globos sistemai paslaugos vaikui šeimai artimoje aplinkoje: apgyvendinimas pas socialinius globėjus (profesionaliai teikiančius vaikui globos paslaugas, o tėvams - socialines paslaugas) ar artimųjų giminaičių šeimoje arba šeimynoje ir tik išimtiniais atvejais – institucijoje.

Dėl daugiavaikių motinų apdovanojimo

Siekdama stiprinti šeimos institutą ir formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į daugiavaikes šeimas, Komisija siūlo tenkinti pareiškėjo peticijoje pateiktą pasiūlymą apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu motinas, pagimdžiusias ir užauginusias bei gerai išauklėjusias 5 ir daugiau vaikų.

Dėl priemonės „Išblaivinti Lietuvą“

Manytina, kad šiuo metu teisės aktai numato pakankamą medicininę pagalbą alkoholizmu sergantiems asmenims.

Asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, asmens sveikatos priežiūrą ir profilaktinį stebėjimą vykdo asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatyme ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakyme Nr. 544 „Dėl Narkologinės priežiūros įstatymo poįstatyminių teisės aktų tvirtinimo“.

Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo nuostatos apibrėžia, kad narkologinė priežiūra – tai asmens sveikatos priežiūra, vykdoma pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus alkoholizmo ir narkomanijos gydymo ir reabilitacijos standartus. Narkologinės priežiūros tikslas – kuo greičiau narkologinius ligonius integruoti į visuomenę organizuojant specializuotą narkologinių ligonių asmens sveikatos priežiūrą, diagnozuojant bei gydant jų sveikatos sutrikimus, vykdant slaugą, taikant psichologinę, medicininę ir socialinę reabilitaciją, teikiant socialines paslaugas ir socialinę globą. Narkologinių ligonių buvimo įskaitoje trukmės kriterijai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakyme Nr. 544 „Dėl narkologinės priežiūros įstatymo poįstatyminių teisės aktų tvirtinimo“.

Valstybinis psichikos sveikatos centras, teisės aktų nustatyta tvarka vykdydamas asmenų, kurie kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl psichikos ir ilgesio sutrikimų, epidemiologinę psichikos ir elgesio sutrikimų stebėseną, iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų renka ir analizuoja duomenis apie gyventojų psichikos ir elgesio sutrikimų paplitimą, taip pat ir apie psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant alkoholį. Tyrimų duomenys rodo, kad tik maža dalis asmenų, kuriems reikalinga pagalba dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, kreipiasi dėl gydymo.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje nustatyti tam tikri alkoholio reklamos draudimai. Lietuvos Respublikoje draudžiama visų formų alkoholio reklama, skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų; kurioje dalyvauja asmenys iki 18 metų, sportininkai, gydytojai, politikai, meno ir mokslo įžymybės, kiti garsūs visuomenės veikėjai, naudojamas jų asmuo, vardas, atvaizdas ir pan. Draudžiama alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės ar su psichinės veiklos pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu, siejanti alkoholio vartojimą su vairavimu arba palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą ar neigiamai atsiliepianti apie abstinenciją ir saikingumą ir pan. Taip pat alkoholio reklama draudžiama vaikams ir paaugliams skirtuose laikraščiuose, žurnaluose, knygose, televizijos ir radijo programose ar laikraščių ir jų savarankiškų priedų, žurnalų bei knygų išorinėse viršelių pusėse; Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų ir retransliuotojų transliuojamose programose nuo 6 valandos iki 23 valandos (išskyrus tiesiogiai ir ištisai transliuojamus ar retransliuojamus tarptautinius meno, kultūros ar sporto renginius); koncertų, cirko, diskotekų, jaunimo sporto ir laisvalaikio renginių, kitų masinių renginių, teatro spektaklių, kino ir videofilmų demonstravimo vietose, išskyrus šių renginių vietose esančias prekybos vietas; švietimo, mokslo ir ugdymo bei visose sveikatos priežiūros įstaigose; visuomeninio transporto priemonių viduje ir išorėje; degalinėse ir jų teritorijose, išskyrus jose esančias alkoholinių gėrimų prekybos vietas; ant atvirlaiškių, vokų ir pašto ženklų.

Siekiant mažinti alkoholio reklamos įtaką nepilnamečiams, skatinti juos pasirinkti gyventi be alkoholio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 143 „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. 1-857 29 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ Seimui yra pateiktas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo draudžiama išorinė alaus, alaus mišinių su nealkoholiniais gėrimais bei natūralios fermentacijos vyno ir sidro reklama.

Lietuvos Respublikos Seime užregistruotas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės  įstatymo 18 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-978, kuriuo siekiama mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą ir vartojimą tarp vaikų ir jaunimo bei su tuo susijusią bendrą alkoholio vartojimo sąlygojamą žalą. t. y. siūloma drausti parduoti alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 15 procentų, asmenims, jaunesniems kaip 20 metų, o įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, vykdantys viešojo maitinimo veiklą, privalėtų užtikrinti, kad prekybos alkoholiniais gėrimais vietose asmenys iki 20 metų nevartotų alkoholinių gėrimų, kurių etilo alkoholio koncentracija viršija 15 procentų.

2014 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Lietuvos sveikatos 2014- 2025 metų programą, kurioje numatyta mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą ir vartojimą, sumažinti leidžiamą alkoholio koncentraciją kraujyje vairuotojams. Lietuvos sveikatos 2014-2025  metų programai įgyvendinti rengiama Visuomenės sveikatos priežiūros strategija.

Šiuo metu parengtas ir Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Valstybinės 2015-2025 metų narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos programos patvirtinimo“ projektas, kurio tikslas – sustiprinti Lietuvos gyventojų saugumą ir sveikatą, mažinant narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimą, jų pasiūlą bei paklausą. Siekiant šio tikslo numatytas uždavinys - tobulinti teisinį reglamentavimą (griežtinti teisės aktais  nustatytas veiklos, susijusios su teisėta tabako gaminių ir alkoholio produktų apyvarta, ribojimo ir  priežiūros priemones, nustatyti ir šalinti teisinio reguliavimo ir teisės taikymo problemas).

Asmenims, vartojantiems psichiką veikiančias medžiagas, pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikia psichikos sveikatos centrai. Specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas  asmenims, sergantiems priklausomybių ligomis, teikia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio priklausomybės ligų centrai, kuriuose yra prieinamas stacionarinis alkoholinės abstinencijos gydymas, taip pat ir ambulatorinis gydymas bei psichosocialinė pagalba. Ūmios psichiatrijos skyriai teikia būtinąją medicinos pagalbą susirgusiems alkoholinėmis ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų sukeltomis psichozėmis arba esant sunkioms abstinencijos būklėms. Lietuvos Respublikoje yra sukurta sistema, siekiant medicininės ir socialinės pagalbos asmenims. sergantiems priklausomybės ligomis (taip pat ir priklausomiems nuo alkoholio). Peticijoje siūlomos priemonės – informacinės, psichologinės, medicininės ir kitokios pagalbos teikimas alkoholizmo liga sergantiems asmenims ir medicininės bei psichologinės pagalbos centrų kūrimas – betarpiškai susiję su jau sukurta sistema, kuri nuolatos atsakingų institucijų pagal kompetenciją tobulinama. Pradėjus j gyvendinti Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamus projektus, Lietuvoje užtikrintas trumpalaikės socialinės globos paslaugų teikimas socialinės rizikos asmenims, priklausomiems nuo narkotikų ir alkoholio vartojimo. Minėtas paslaugas 2014 m. teikė 22 psichologinės ir socialinės reabilitacijos bendruomenės. Nuo 2015 m., siekiant pagerinti trumpalaikės socialinės globos paslaugų kokybę socialinės rizikos asmenims, priklausomiems nuo narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimo, minėtas paslaugas galės teikti tik licencijas turinčios psichologinės ir socialinės reabilitacijos įstaigos.

Dėl priemonės „Sveikas gyvenimo būdas“

Manytina, kad įstatyminė bazė sveikatos stiprinimui vykdyti yra pakankama.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 23 straipsnio nuostatos dėl visuomenės informavimo apie alkoholį, jo vartojimo daromą žalą sveikatai ir ūkiui numato, kad Švietimo ir mokslo ministerija privalo parengti sveikatos ugdymo visose bendrojo lavinimo mokyklose bei kitose švietimo įstaigose programas ir įtraukti sveikatos ugdymo klausimus į naujai leidžiamus vadovėlius. Šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad švietimo įstaigos, suderinusios su Sveikatos apsaugos ministerija, privalo į ugdymo programas įtraukti informaciją apie alkoholinius gėrimus, jų daromą žalą sveikatai ir ūkiui, taip pat sveikatai palankios aplinkos, užkertančios kelią alkoholio vartojimo daromai žalai, kūrimą bei sveikos gyvensenos puoselėjimą. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidose ne rečiau kaip du kartus per savaitę ir ne mažiau kaip po 5 minutes nuo 18 valandos iki 22 valandų 30 minučių turi būti transliuojamos laidos, propaguojančios blaivų gyvenimo būdą ir informuojančios apie alkoholio vartojimo daromą žalą.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V- 1290 „Dėl Sveikatos ugdymo bendrosios programos patvirtinimo“ patvirtintoje Sveikatos ugdymo bendrojoje programoje numatytas tikslas „padėti mokiniams įgyti visuminę sveikatos sampratą, išsiugdyti sveikatai naudingus gebėjimus, įpročius bei nuostatas, atsakomybę už savo ir kitų sveikatą, paskatinti juos rinktis sveiką gyvenimo būdą“. Atskiroms mokinių amžiaus grupėms parengtos Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos, įgyvendinama Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programa.

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 5 skyriuje apibrėžiamos visuomenės sveikatos stiprinimo, sveikatos žinių populiarinimo nuostatos. Sistemingai didinama visuomenės sveikatos paslaugų įvairovė ir prieinamumas savivaldybėse. Siekiant gerinti visuomenės sveikatos priežiūrą, savivaldybėse įsteigti visuomenės sveikatos biurai.

Dėl siūlymo panaikinti vaikų patyčias mokykloje, sugrąžinti moralę (dorovę) į Lietuvos gyvenimą

Komisija mano, kad pareiškėjo siūlymas keisti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą yra atmestinas, nes reglamentavimas yra pakankamas.

Siekis panaikinti vaikų patyčias mokykloje, sugrąžinti moralę (dorovę) į Lietuvos gyvenimą yra vienas iš prioritetinių 16-osios Vyriausybės programos tikslų.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio „Švietimo tikslai“ 1 punkte jau yra įteisinti tikslai išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi. Įstatymo 4 straipsnio „Ugdymo turinys“ 2 dalyje nustatyta, kad konkretus ugdymo turinys kuriamas ir sistemingai atnaujinamas, atsižvelgiant į atitinkamos grupės ar tipo mokyklai keliamus ugdymo tikslus, besikeičiančios socialinės ir kultūrinės aplinkos lemiamus Lietuvos visuomenės poreikius, vietos ir mokyklos bendruomenės reikmes, taip pat mokinių patirtį, ugdymosi poreikius ir interesus.

Įstatymo 47 straipsnio „Tėvų (globėjų, rūpintojų) teisės ir pareigos“ 2 dalyje nustatyta, kad vaiko tėvai yra įpareigoti ugdyti vaiko vertybines orientacijas, kontroliuoti ir koreguoti jo elgesį, sudaryti sveikas ir saugias gyvenimo sąlygas. Šio įstatymo 49 straipsnio „Mokytojo teisės ir pareigos“ 2 dalyje yra nurodytos ir mokytojų pareigos – mokytojas privalo užtikrinti mokinių saugumą ir stebėti, kad mokykloje nebūtų patyčių. Švietimo įstatymo 46 straipsnio „Mokinio teisės ir pareigos“ 1 dalies 7 punkte nurodoma, kad mokinys turi teisę mokytis tarpusavio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje.

Įstatymo 43 straipsnio „Mokyklos veikla“ 11 punkte nurodoma, kad mokykla privalo užtikrinti sveiką, saugią, užkertančią kelią smurto, prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką, ugdymo, mokymo, studijų, švietimo programų vykdymą, atvirumą vietos bendruomenei, mokymo sutarties sudarymą ir sutartų įsipareigojimų vykdymą, geros kokybės švietimą, o šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad saugios ir palankios aplinkos kūrimu mokyklose rūpinasi Vaiko gerovės komisija, kuri organizuoja ir koordinuoja švietimo programų pritaikymą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, švietimo pagalbos teikimą ir atlieka kitas su vaiko gerove susijusias funkcijas.

Šio įstatymo 59 straipsnio „Švietimo įstaigos vadovo skyrimas ir jo įgaliojimai“ 5 dalies 3 punkte įteisinta, kad švietimo įstaigos vadovas užtikrina sveiką, saugią, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką.

Įstatymo 26 straipsnio „Informavimas apie švietimą“ 2 dalyje teigiama, kad mokykla informaciją apie mokyklose vykdomas formaliojo ir neformaliojo švietimo programas Jų pasirinkimo galimybes, priėmimo sąlygas, mokamas paslaugas, mokytojų kvalifikaciją, svarbiausius mokyklos išorinio vertinimo rezultatus, mokyklos bendruomenės tradicijas ir pasiekimus skelbia viešai.

Švietimo ir mokslo ministro yra sudaryta darbo grupė iš sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo, vidaus reikalų, teisingumo ir švietimo ir mokslo viceministrų, taip pat darbo grupėje dalyvauja vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Lietuvos savivaldybių asociacijos ir kt. specialistai, kurių tikslas - parengti priemones dėl vaikų socializacijos centrų (toliau – centrai) veiklų organizavimo tobulinimo ir kokybės užtikrinimo.

2015 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-196 sudaryta darbo grupė dėl Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo projekto (toliau – Įstatymo projektas) parengimo. Šiame Įstatymo projekte numatytas kuratoriaus pareigybės įvedimas savivaldybėse, vaiko atstovų pagal įstatymą pareigų, savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijos funkcijų papildymas, siejant su vaiko vidutinės priežiūros vykdymu, ir vaiko integracija bendruomenėje grįžus iš vaikų socializacijos centro.

Dėl emigracijos stabdymo, imigracijos skatinimo

Manytina, kad kurti peticijoje siūlomą emigrantų ir imigrantų registrą nėra tikslinga.

Lietuvos Respublikos gyventojų registre tvarkomi visų Lietuvos Respublikos piliečių, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, duomenys (tarp jų – emigravusių ir reemigravusių), taip pat asmenų be pilietybės ir kitų valstybių piliečių, deklaruojančių gyvenamąją vietą Lietuvoje ar registruojančių asmens civilinės būklės pasikeitimus Lietuvos Respublikos institucijose, duomenys (Gyventojų registro įstatymo 5 straipsnis). Be kitų duomenų, šiame registre tvarkomi duomenys apie asmenų gyvenamąją vietą, atvykimo į gyvenamąją vietą data (jeigu išvyksta gyventi į užsienį – išvykimo vieta (valstybė) ir išvykimo data; jeigu nuolat gyvena užsienyje – valstybė). Tuo tarpu, užsieniečių, kurių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nustatoma pagal įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, Europos Sąjungos teisės aktus ir tarptautines sutartis, duomenys yra tvarkomi Užsieniečių registre. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 4 dalį, registre įregistruotas registro objektas pakartotinai kituose registruose neregistruojamas.

Kartu pažymėtina, kad įgyvendindama „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo 2011-2019 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 389, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo 2011-2019 metų programos įgyvendinimo tarp institucinį veiklos planą, kurio įgyvendinimą koordinuoja Užsienio reikalų ministerija. Planas parengtas siekiant įgyvendinti „Globalios Lietuvos“ idėją, įtvirtinančią abipusį partneryste ir pagarba grįstą Lietuvos valstybės ir jos diasporos bendradarbiavimą telkiančią užsienio lietuvius valstybei stiprinti ir jos vardui garsinti, skatinančią juos įsitraukti į valstybės gyvenimą, puoselėti lietuvių kalbą, lietuvių tautinį tapatumą, stiprinti jų tarpusavio ryšius ir politinius, pilietinius, ekonominius, kultūrinius ryšius su Lietuva.

Nuo 2015 m. sausio mėnesio veiklą pradėjo Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro Migracijos informacijos centras, kurio darbuotojai vieno langelio principu teikia konsultacijas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, grįžusiems gyventi į Lietuvos Respubliką (reemigrantams) arba apie grįžimą galvojantiems emigrantams. Migracijos informacijos centras teikia konsultacinę pagalbą darbo, švietimo, sveikatos apsaugos, šeimos narių užsieniečių integracijos ir kitais su grįžimu susijusiais klausimais. Taip pat kuriamas internetinis puslapis, kuriame bus skelbiama įvairi su grįžimu į Lietuvą ir gyvenimu Lietuvoje susijusi informacija.

Seimas 2015-06-16 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus, išskyrus pasiūlymą apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu motinas, pagimdžiusias ir užauginusias bei gerai išauklėjusias 5 ir daugiau vaikų, kurį buvo nuspręsta tenkinti.

Šis Seimo Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

Seimo Posėdžių sekretoriate užregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 37 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-3420.

Po pateikimo Seime jam pritarta.

9.

Janina Meškauskienė

„Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio papildymo“.

Pareiškėja siūlo papildyti Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnį žodžiais „kuruoja Lietuvos šaulių sąjungos veiklą“.

Komisija 2015-04-08 vadovaujantis Respublikos peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo priimtas sprendimas kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais, nes kreipimesi pateiktas pasiūlymas yra neaiškiai suformuluotas.

10.

Rolandas Matijošius ir kt. pareiškėjai (542)

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio“.

Pareiškėjai prašo „įstatymų leidėjo pačiu artimiausiu metu sukonkretinti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio nuostatas, išeliminuojant loterijos principą ir užkertant korupcinius momentus, t. y. iš šio proceso išeliminuoti prokurorą, teismus ir leisti minimą klausimą pilnai spręsti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų komisijoms...“.

Pareiškėjų prašymas „išvardijant punktais:

1. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos leisti pilnai spręsti klausimą ar paleisti asmenį iš laisvės atėmimo vietų lygtinai, išeliminuojant prokurorą bei teismą.

2. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygos būtų taikomos visiems padariusiems nusikalstamas veikas asmenims (suteikiant galimybę ir įkalinimo įstaigose padariusiems nusikaltimą).

3. Būtų sukonkretizuotos lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygos“.

Komisija 2015-04-08 nusprendė pirmus du pasiūlymus pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Kreipimesi pateiktą pasiūlymą, kad „būtų sukonkretizuotos lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygos“, vadovaujantis Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo nuspręsta nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais.

Komisija 2015-06-10 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę ir dėl šių motyvų:

1) pareiškėjų peticijoje nepateikta jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų abejoti esamu teisiniu reguliavimu ir lemtų poreikį keisti teisės aktus pagal pateiktus pasiūlymus. Pareiškėjų pateiktas pavyzdys iš esmės yra pavienis atvejis, kurį galimai lemia besiformuojanti teisės normų taikymo praktika, todėl šis atvejis neturėtų būti traktuojamas kaip esminė problema, kuriai spręsti reikėtų įgyvendinti pareiškėjų pateiktus pasiūlymus.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 410 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. 1-1175 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 16, 22, 23, 24, 27, 28, 30, 32, 34. 37, 38, 41, 42, 44 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 253-1, 360, 362 ir 364 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo Nr. XI-1860 11, 17, 18, 21, 25, 30 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“' pateikė Seimui Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo projektą, kuriame siūloma nustatyti aiškesnes lygtinio paleidimo taikymo sąlygas, kas sumažintų galimybę skirtingai jas interpretuoti, kai priimamas sprendimas dėl šio instituto taikymo. Seimui pritarus šiems pakeitimams, tikimasi, kad lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų taps efektyvesnis ir sumažės nuteistųjų nuogąstavimų dėl šio instituto taikymo tvarkos;

2) teismai neturėtų būti visiškai išeliminuoti iš lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo proceso, kadangi taikant šį institutą nuteistiesiems lygtinio paleidimo laikotarpiui nustatomos probacijos sąlygos, kurios gali būti susijusios su žmogaus teisių ir laisvių suvaržymu. Prokurorų išeliminavimas iš lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo proceso susiaurintų jų galimybes įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos prokuratūros Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktuose nustatytas pareigas: ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, kontroliuoti nuosprendžio vykdymą. Tai kartu susilpnintų asmenų ir viešųjų interesų apsaugos vykdymą;

3) pareiškėjai siūlo numatyti galimybę lygtinį paleidimą taikyti visiems nuteistiesiems, tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) teisinis reguliavimas, nustatantis skirtingą nuteistiesiems suteikiamų teisių ir pareigų apimtį, bausmės atlikimo tvarką, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygas, o taip pat atvejus, kuomet lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos netaikomas (BVK 158 straipsnis) yra grindžiamas BVK 9 straipsnyje įtvirtintu teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principu, pagal kurį nuteistojo teisinė padėtis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip nuteistasis elgiasi bausmės atlikimo metu, ar vykdo nustatytus draudimus ir pareigas, koks yra jo požiūris į darbą bei mokymąsi, kaip jis reaguoja į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo teisinė padėtis švelninama suteikiant papildomas teises, atsisakant tam tikrų apribojimų (pvz., taikant lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos nuteistasis toliau bausmę atlieka neizoliuotas nuo visuomenės, t.y. maksimaliai sumažėja suvaržymų), arba griežtinama, atimant tam tikras teises, nustatant papildomas pareigas, o taip pat netaikant jiems lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Taigi, atsižvelgiant į minėtą principą, nuteistasis turi dėti visas pastangas ir savo elgesiu įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo, o kartu ir lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Tuo tarpu pareiškėjai, pateikdami siūlymą, visiškai neatsižvelgė į minėtą BVK 9 straipsnyje ¡tvirtintą bausmių vykdymo principą ir galimai tikisi formalaus jų teisinės padėties švelninimo, o taip pat ir lygtinio paleidimo iš pataisos ištaigų taikymo.

Pažymėtina ir tai, kad BVK 158 straipsnyje numatytomis išimtimis, kada asmenys iš pataisos įstaigų lygtinai nepaleidžiami, siekiama bendrosios, ypač sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, o taip pat jų recidyvo prevencijos, informuojant, įspėjant asmenis, o taip pat ir nuteistuosius, kad jie nedarytų nusikalstamų veikų. Jei būtų pritarta pareiškėjų siūlymui taikyti visiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, ši prevencinė reikšmė mažėtų ir neskatintų nuteistųjų bausmės atlikimo metu dorai elgtis, laikytis nustatytų pareigų ir draudimų, stropiai dirbti ir mokytis, dalyvauti socialinėje reabilitacijoje ir nedaryti nusikalstamų veikų.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, vieni iš vertinamųjų kriterijų yra nuteistojo nusikalstamo elgesio rizika bei elgesys bausmės atlikimo metu. Jei nuteistasis arešto ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu padaro tyčinį nusikaltimą, padidėja jo rizika, kad ir išėjęs iš pataisos įstaigos asmuo darys nusikalstamas veikas. Kartu tai parodo jo negatyvų požiūrį į resocializaciją, vykdomą laisvės atėmimo vietoje.

Paminėtina ir tai, kad pagal statistiką pataisos įstaigose lengvojoje grupėje, į kurią perkeliami tik nepriekaištingai besielgiantys, aktyviai dalyvaujantys socialinės reabilitacijos priemonėse, stropiai dirbantys ir besimokantys nuteistieji, 2015 m. sausio 1 d. bausmę atlikinėjo 411 nuteistųjų. Tai sudaro tik apie 5,9 procentus nuo visų bausmę atliekančių nuteistųjų skaičiaus. Be to, vien per 2014 m. pas nuteistuosius buvo rasti jiems draudžiami turėti apie 6540 mobiliųjų telefonų ir 5680 SIM kortelių, 104641 alkoholio raugo ir daug kitų draudžiamų daiktų (pinigų, duriančių daiktų, narkotinių medžiagų ir t.t.), laisvės atėmimo vietose užregistruotos 197 nusikalstamos veikos (179 nusikaltimai ir 18 baudžiamųjų nusižengimų), laisvės atėmimo vietose nuteistieji padarė apie 24 tūkst. vidaus tvarkos nusižengimų, skirtų nuteistiesiems nuobaudų skaičius viršija 17 tūkst. (6635 nuteistiesiems). Šie duomenys leidžia abejoti, kad patys nuteistieji yra pakankamai pasirengę lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos ir integracijai į visuomenę, o taip pat ir palankesnėms lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygoms, kurias siūlo pareiškėjai.

Seimas 2015-06-16 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Šis Seimo Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

11.

Rimantas Astrauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje išbraukti skliaustuose esančius žodžius (...), kuriais buvo nustatytas maksimalus draudiko atlygintinos neturtinės

žalos atlyginimo dydis.“

Komisija 2015-04-08 nusprendė:

1. Kreipimąsi pripažinti peticija ta apimtimi, kurioje siūloma iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto išbraukti skliaustuose esančius žodžius, taip pat priimti ją nagrinėti.

2. Vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi, peticiją perduoti Seimo Posėdžių sekretoriatui svarstyti kartu su Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-2472.

3. Kreipimosi dalį, kurioje yra siūloma iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies išbraukti 1 ir 2 punktuose esančius žodžius, vadovaujantis Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, nenagrinėti Peticijų įstatymo nustatytais pagrindais, nes Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos jau nebegalioja.

Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad peticija – rašytinis arba elektroninis pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su reikalavimais ar siūlymais (...) kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija.

12.

Ernestas Jasaitis

„Dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „pakeisti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 punkto nuostatą atsisakant žodžio „įkeisto“, o patį punktą išdėstyti taip: „4. Jeigu apie turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos,

antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių

gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą.“

Komisija 2015-04-08 kreipimąsi pripažino peticija ir priėmė ją nagrinėti.

Komisija 2015-05-20 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad siūlomas įstatymo pakeitimas prieštarautų tarptautinėms rekomendacijoms nemokumo srityje ir vienam iš svarbiausių įmonių bankroto proceso tikslų – maksimizuoti skolininko turto vertę, taip pat sumažintų galimybes bankroto proceso metu parduoti įmonę ar jos dalį kaip turtinį kompleksą.

Nemokumo teisinio reguliavimo tikslas yra sukurti ir užtikrinti efektyvų ir veiksmingą nemokumo procesą, kuris turėtų būti suprantamas kaip mažiausiomis administravimo išlaidomis greitai vykdomas procesas, likviduojant nemokius ir neperspektyvius ūkio subjektus, arba išsaugant perspektyvias įmones jas restruktūrizuojant, siekiant maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus. Vienas iš svarbiausių nemokumo teisinio reguliavimo aspektų bankroto procedūrų veiksmingumui užtikrinti ir didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus yra skolininko turto vertės maksimizavimo klausimas.

Kaip teigiama teisėkūros subjektams skirtose Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) Nemokumo teisėkūros gido rekomendacijose, siekiant išvengti skolininko turto masės vertės sumažėjimo, nemokumo teisinis reguliavimas turėtų numatyti skolininko turto išsaugojimo galimybę ir galimybę sustabdyti išieškojimą, pradėtą vykdymo proceso metu, nes, sumažėjus turto masei ir jos vertei, gali būti užkertamas kelias įmonę restruktūrizuoti arba trukdoma parduoti bankrutuojančią ar bankrutavusią įmonę arba jos dalį kaip veikiantį turtinį kompleksą, taip sumažinant kreditorių reikalavimų tenkinimą nemokumo proceso metu. Šiose rekomendacijose taip pat pažymima, kad atskirų kreditorių ieškinių sustabdymas iškėlus bankroto bylą suteikia galimybę skolininkui „atsikvėpti“, tinkamai nustatyti jo finansinę situaciją ir geriau išsaugoti turto vertę, taip pat užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą, tačiau įkaito turėtojų ar hipotekos kreditorių atžvilgiu gali būti nustatomos teisinio reguliavimo išimtys.

Šiuo metu galiojantis įmonių bankroto proceso teisinis reguliavimas atitinka minėtas tarptautines rekomendacijas. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės, išskyrus Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus, ir praneša apie minėtų dokumentų perdavimą arba apie turto pardavimą Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju turto saugotojui ir ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolis, yra tenkinami Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Taigi, vykdant įmonių bankroto procedūras, yra numatyta galimybė baigti įkeisto turto pardavimo varžytynėse procedūras, pervedant gautas lėšas į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, tačiau kito turto pardavimas varžytynėse turi būti stabdomas, perduodant arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Ūkio ministerija, įgyvendindama vieną iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m, kovo 13 d. nutarimu Nr. 228, siekdama optimizuoti nemokumo procesų trukmę, sumažinti administravimo išlaidas ir didinti kreditorinių reikalavimų tenkinimą, parengė Įstatymo pakeitimo projektą, kuris 2014 m. lapkričio 20 d. paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje ir pateiktas išvadoms gauti suinteresuotoms institucijoms bei visuomenei (TAIS reg. Nr. 14-12919) (toliau – Projektas). Šiuo metu Projekto nuostatos tikslinamos, siekiant įgyvendinti ir Pasaulio banko tarptautines rekomendacijas nemokumo srityje, nustatant galimybę bankrutuojančiai įmonei pradėti restruktūrizavimo procesą bei patikslinant nuostatas, skatinančias įmonės verslo ar jo dalies pardavimą įmonės bankroto proceso metu, ir tokiu būdu gerinti verslo aplinkos rodiklius pagal Pasaulio banko tyrimą „Doing Business“. Projektas dar kartą bus pateiktas suinteresuotoms institucijoms ir visuomenei susipažinti ir išvadoms gauti. Lietuvos Respublikos Seimui jis bus pateiktas Seimo rudens sesijos metu.

Seimas 2015-06-02  priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

13.

Milvydas Juškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188¹⁸ straipsnio pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį „Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimas ar demonstravimas“ patobulinti (pakeisti) taip, jog nenustatytų nuobaudų už ne Nacionalsocialistinės Vokietijos laikotarpio svastikų (gotų,

getų, samogetų, trakų, etruskų, vikingų, sarmatų, skitų, lietuvių, latvių, rusų, lenkų, ukrainiečių, bulgarų, suomių ir kt.) viešą naudojimą, pvz. sekančiai:

188¹⁸ straipsnis. Nacionalsocialistinių ar komunistinių simbolių platinima ar

demonstravimas

1933-1945 metų Vokietijos, TSRS ar Lietuvos TSR vėliavos ar herbo arba vėliavų, ženklų ar uniformų, kurių sudedamoji dalis yra 1933-1945 metų Vokietijos, TSRS ar Lietuvos TSR vėliava ar herbas, 1933-1945 metų Vokietijos nacionalsocialistinių ar TSRS komunistinių organizacijų simbolių ar uniformų arba 1933-1945 metų Vokietijos, TSRS ar Lietuvos TSR vėliavos ar herbo, 1933-1945 Vokietijos teisės aktais nustatytų

ženklų su svastika ir SS runomis, TSRS teisės aktais nustatytų tarybinio kūjo ir pjautuvo ženklo, tarybinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo pagrindu sudarytų vėliavų ar ženklų, atsakingų už Lietuvos gyventojų represijas Vokietijos nacionalsocialistų ar TSRS

komunistų partijos vadovų atvaizdų platinimas, naudojimas susirinkime ar kitame

masiniame renginyje arba kitoks demonstravimas, taip pat 1933-1945 metų Vokietijos, TSRS ar Lietuvos TSR himno viešas atlikimas“.

Komisija 2015-04-22 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-06-17 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad tenkinti šį pasiūlymą yra netikslinga.

ATPK 188¹⁸ nuostatų pagrindinis tikslas – uždrausti Lietuvoje tokį demokratinės visuomenės narius žeidžiantį nacistinės ir komunistinės simbolikos naudojimą, kuris būtų suprantamas kaip nacistinių ar komunistinių okupacinių režimų propaganda ir sudarytų palankias sąlygas kurtis nacių ir neonacių, komunistų ir neokomunistų bei panašią simboliką naudojančioms antidemokratines idėjas propaguojančioms organizacijoms.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, sprendžiant atsakomybės taikymo už ATPK 188¹⁸ straipsnyje numatytus pažeidimus klausimą, turi būti nustatomos visos tokio pobūdžio bylose svarbios aplinkybės: asmens, demonstravusio ženklus su nacistine svastika, tikslai, t. y. ar asmuo, įtariamas administracinio teisės pažeidimo padarymu, siekė propaguoti nacistinį režimą, nacistinę ideologiją, ar konkretūs simboliai, kurie buvo viešai demonstruojami, buvo sudaryti būtent nacistinių simbolių pagrindu. Kai teismui kyla abejonių, ar asmuo, įtariamas administracinio teisės pažeidimo padarymu, viešai demonstravo simbolius, sudarytus nacistinių simbolių, t. y. nacistinės svastikos, pagrindu, teismas turi imtis visų galimų priemonių prieštaravimams pašalinti ir bylos aplinkybėms visapusiškai išsiaiškinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartys administracinėse bylose Nr. N438-1223/2012, Nr. N-438-1225-2012). Jei demonstruotų simbolių (ženklų) pobūdžio įvertinimas inter alia, yra susijęs su istorijos faktų analize, t. y. specifinėmis mokslinėmis istorinėmis žiniomis, teismas, vadovaudamasis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, gali pasinaudoti viena iš įrodymų rūšių bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti – eksperto išvada ir (ar) specialisto paaiškinimu.

Seimas 2015-06-23 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

14.

Milvydas Juškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „pakeisti Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 56 str. 1 d. 4 p.

panaikinant nuostatą „turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, arba 4 p. pakeisti sekančiai „vienas asmuo atstovavimui savo artimam giminaičiui ar sutuoktiniui” ar

pan.“

Komisija 2015-04-22 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-06-17 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad nėra tikslinga keisti Civilinio proceso kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, reglamentuojančią atstovavimą artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui), ir atsisakyti nurodyto aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimo.

Šiuo metu galiojančia Civilinio proceso kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata siekiama užtikrinti kompetentingą atstovavimą asmenims teismuose, taip pat užtikrinti tinkamą byloje dalyvaujančių asmenų subjektinių teisių apsaugą ir gynybą, įgyvendinti civilinio proceso operatyvumo, kooperavimosi principus, padėti teismams priimti teisingus ir pagrįstus sprendimus bylose. Priešingu atveju, dėl nekokybiško atstovavimo gali kilti neigiamų procesinių padarinių atstovaujamajam, taip pat gali būti vilkinamas teismo procesas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatomis, advokatai yra pagrindiniai subjektai, kuriems suteikta teisė teikti teisines paslaugas ir kurių teikiamoms paslaugoms, siekiant užtikrinti paslaugų kokybę ir profesionalumą, keliami specialūs reikalavimai.

Pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis yra ne apsunkinamas, o palengvinamas asmenų dalyvavimas civiliniame procese, kadangi suteikiama galimybė asmenims, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, atstovauti savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui), tokiu atveju nėra reikalingas advokato atstovavimas.

Jeigu asmuo neturi pakankamai pajamų pasinaudoti advokato paslaugomis, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, gali pasinaudoti valstybės garantuojama visiškai ar iš dalies apmokama antrine teisine pagalba.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką reikalavimas, kad asmeniui teisme atstovautų profesionalus teisininkas, savaime neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio garantuojamai teisei į teismą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad valstybėms yra suteikiama vertinimo laisvė pasirenkant priemones, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą civilinėse bylose, kartu pažymėdamas, kad privalomas advokato atstovavimas būtų nesuderinamas su Konvencijos garantijomis, jei valstybėje nebūtų numatyta galimybė gauti teisinę pagalbą arba ji būtų neproporcingai apribota (Aerts prieš Belgiją, Nr. 25357/94, 1998 m. liepos 30 d., § 60; Jelcovas prieš Lietuvą, Nr. 16913/04, 2011 m. liepos 19 d. sprendimas, § 87).

Seimas 2015-06-23 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

15.

Milvydas Juškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.85 straipsnio pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „patobulinti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.85 str. nuostatas:

1 d. žodžius “vieną balsą” pakeičiant žodžiais “balsų kiekį atitinkantį nuosavybės teise valdomų patalpų plotą kvadratiniais metrais“ ar panašia prasme.

5 d. žodžius “1/4 butų ir kitų patalpų savininkų” pakeisti žodžiais “1/4 visų balsų dalį turintieji savininkai” arba “1/4 visų patalpų dalies savininkai” ar pan.“

Komisija 2015-04-22 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-06-17 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad siūlomas pakeitimas apribotų mažesnių butų ir kitų patalpų savininkų galimybę pakeisti sprendimus bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimais ir pažeistų butų ir kitų patalpų savininkų socialinio lygiateisiškumo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad namo butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai negali apriboti butų ir kitų patalpų savininkų bei trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, išskyrus <„> kodekso ir kitų ¡statymų nustatytus atvejus.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas 2009 m. gruodžio 9 d. parengtoje Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje teigiama, kad sprendžiant ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo jų interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos.

Pažymėtina, kad siūlomos teisinio reguliavimo priemonės galėtų iš esmės pažeisti tų butų ir kitų patalpų savininkų teises, kuriuose yra aiški mažai ir daug bendro ploto turinčių butų ir patalpų disproporcija (nestandartinės statybos, keletą butų ar patalpų turinčiuose daugiabučiuose). Tai reikštų, kad mažų butų ar patalpų savininkai niekada veiksmingai negalėtų apginti savo teisėtų interesų balsuodami butų ir kitų patalpų susirinkimuose.

Seimas 2015-06-23 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

16.

Milvydas Juškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 3 dalies pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24

str. 3 d. patobulinti surašant visiškai tokią pat prasmę kaip dabar galiojanti, bet tik aiškiau

surašytą, kad neliktų galimybių ją aiškinti savaip ir organizuoti piktnaudžiavimus:

„Asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones atimta dėl daugiau nei vienos KET taisyklės daugiau nei vieno karto pažeidimų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik jam nustatyta tvarka užbaigus papildomus vairuotojų mokymus“.

Komisija 2015-04-22 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-06-17 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas asmeniui teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo sąlygą, numatė pareigą užbaigti papildomą vairuotojų mokymą, nepriklausomai nuo jo padarytų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų skaičiaus, tai yra papildomas vairuotojų mokymas yra privalomas ir tiems asmenims, kuriems teisė vairuoti buvo atimta už vieną pavojingą KET pažeidimą.

Šiuo metu teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra taikomas išimtinai už šiurkštų (pavojingą) arba sistemingą KET, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“, pažeidimą.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Kodeksas) 27 straipsnis „Specialiosios teisės atėmimas“ nustato, kad specialiosios teisės atėmimas iki penkerių metų skiriamas už šiurkštų arba sistemingą naudojimosi šia teise tvarkos pažeidimą. Kadangi specialiosios teisės atėmimu yra laikomas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, vadinasi, ši teisė atimama padarius vieną (šiurkštų) arba daugiau nei vieną (sistemingą) naudojimosi teise tvarkos pažeidimą.

Pagal Kodeksą sankcija – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – taip pat gali būti taikoma už įvairaus pavojingumo KET pažeidimus (nustatyto greičio viršijimą, pavojingą ir chuliganišką vairavimą, vairavimą esant vairuotojui neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir kt.), todėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostatoje vartojamas žodis „pažeidimų“ gali būti suprantamas ne tik kaip jų kiekis, o kaip šių pažeidimų įvairovė.          

Lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas. Šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti, tačiau lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturėtų būti perdėta. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos negalima aiškinti pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą.

Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatydamas asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, šios teisės grąžinimo sąlygas, neapsiribojo sąlyga, kad papildomas vairuotojų mokymas turėtų būti taikomas tik už daugiau nei vieną KET pažeidimą. Priešingai, įvertinus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, kaip norminio teisės akto, reglamentuojančio teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo sąlygas, turinį, taip pat vertinant jo santykį su Kodeksu, nustatančiu sankcijas už atitinkamus KET pažeidimus, už kuriuos atimama teisė vairuoti transporto priemones, manytina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas asmeniui teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo sąlygą, numatė pareigą užbaigti papildomą vairuotojų mokymą, nepriklausomai nuo jo padarytų KET pažeidimų skaičiaus, tai yra papildomas vairuotojų mokymas yra privalomas ir tiems asmenims, kuriems teisė vairuoti buvo atimta už vieną pavojingą KET pažeidimą.

Seimas 2015-06-23 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

17.

Vitas Antanas Burdulis

„Dėl fizinio asmens bankroto“

Pareiškėjas prašo „leisti teismui nagrinėti šią bylą supaprastinta tvarka ir pagal galiojantį Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto administravimo įstatymą pripažinti jo, kaip fizinio asmens, bankrotą“.

Komisija 2015-04-22, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, priėmė sprendimą kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatymo nustatytais pagrindais.

Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad peticija – rašytinis arba elektroninis pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su reikalavimais ar siūlymais (...) kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija.

Pareiškėjas kreipimesi prašo „leisti teismui nagrinėti šią bylą supaprastinta tvarka ir pagal galiojantį Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto administravimo įstatymą pripažinti jo, kaip fizinio asmens, bankrotą“, tačiau tokių klausimų nagrinėjimas nėra Komisijos kompetencijoje.

Pareiškėjas informuotas, kad pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymą fizinio asmens bankroto procesą gali inicijuoti tik pats fizinis asmuo, fizinio asmens bankroto procesas vykdomas teismo tvarka, fizinio asmens bankrotą galima inicijuoti, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

18.

Milvydas Juškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 straipsnio pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „patobulinti Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 straipsnį, žodžius „tinkamos priežiūros” pakeičiant žodžiu „naudojimo“ ir surašant taip:

161 straipsnis. Miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas

„Savivaldybių tarybų patvirtintų miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas, taip pat miestų ir gyvenamųjų vietovių statinių naudojimo taisyklių nesilaikymas – užtraukia įspėjimą arba baudą iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų“.

Komisija 2015-04-22 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-06-17 priėmė sprendimą tenkinti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, susipažinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikta nuomone ir manydama, kad tikslinga Administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 straipsnio minėtą nuostatą suderinti su Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 21 punkte nustatyta savivaldybėms savarankiška funkcija – „statinių naudojimo priežiūra įstatymų nustatyta tvarka“.

Lietuvos Respublikos statybos įstatyme taip pat yra nustatyta statinių naudojimo priežiūra, kurią atlieka savivaldybių administracijos.

Todėl siekiant išvengti skirtingo minėtų įstatymų nuostatų dėl statinių naudojimo priežiūros aiškinimo ir taikymo, tikslinga jas suvienodinti.

Seimas 2015-06-23 priėmė Seimo protokolinį nutarimą tenkinti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

19.

Česlava Maculevičiūtė

(Kreipimąsi persiuntė Vyriausybės Peticijų komisija)

„Dėl mokesčių už liftą daugiabučiuose namuose.“

Pareiškėja prašo „traktuoti liftą kitaip, negu kitus bendro naudojimo objektus, akcentuojant pirmo aukšto mokėjimų už liftą kaupimą ir gaunamos iš jo naudos neturėjimą“, „ rasti pirmų aukštų butų savininkams visų mokėjimų už liftą panaikinimo galimybę, darant pataisas teisės aktuose“.

Komisija 2015-05-06 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-06-10 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė manydama, kad esamas teisinis reguliavimas yra pakankamas, todėl būtų netikslinga keisti Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą ar kitus teisės aktus, išskiriant tam tikrą bendrojo naudojimo objektą iš kitų ar atskiriant butų ir kitų patalpų savininkų išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo objektų išlaikymu ar saugojimu, ir išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo objektų naudojimu, nes namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymas pagrįstas ne jų faktiniu naudojimu, o bendrąja nuosavybe ir visų bendrasavininkių prievole šią nuosavybę išlaikyti. Pagal bendrąją taisyklę bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, ir būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (dažnumas, intensyvumas).

Sprendžiant ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, jų interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bendrosios dalinės nuosavybės valdymo srityje, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, kad buto savininkas, kaip daugiabučio namo bendraturtis, nėra atleidžiamas nuo pareigos dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą, šiuo atveju liftą, nes jis nėra vien tik teikiamos paslaugos vartotojas. Jo subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių išlaidų yra ginama, tačiau tai neturi įtakos jo, kaip bendraturčio, pareigoms, kurios kyla iš įstatymu jam suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7- 515/2009, pažymėjo, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Pagal nurodytą bendrąją taisyklę pareiga daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiams proporcingai apmokėti išlaidas atsiranda ir, pavyzdžiui, tokiu atveju, kai, esant būtinumui, yra naujomis pakeičiamos vienerios iš dvi ar daugiau laiptinių turinčio daugiabučio gyvenamojo namo laiptinės durys.

Seimas 2015-06-16 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

20.

Valerijus Kazakevičius

„Dėl Lietuvos valdžios – Lietuvos Respublikos Seimo, Prezidento ir Vyriausybės, Teismo, kitų Lietuvos valdžios ir institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir nusikalstamo neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, politinės ir teisinės korupcijos, kitų nusikaltimų, šiurkščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos įstatymų, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų ir absoliučios visapusiškos diskriminacijos ir dėl priimtų teises aktų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl reikalavimo nedelsiant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolei.“

Pareiškėjas reikalauja pradėti apkaltos procesą gen. prokurorui D. Valiui, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui Sauliui Urbanavičiui, Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo Pirmininkei Loretai Graužinienei, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Artūrui Paulauskui, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui Leonard Talmont, Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui Vitalijui Gailiui, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Juliui Sabatauskui ir Seimo nariui Vytautui Matulevičiui, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar jų veiksmai ir neveikimas pagal atitinkamus jo skundus neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir/ar jie savo veiksmais ir neveikimu, funkcijų ir pareigų neatlikimu nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir/ar sulaužė duotą priesaiką.

Komisija 2015-04-22, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 1 straipsniu ir 2 straipsnio 4 dalimi, priėmė sprendimą nenagrinėti peticijos Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme nustatytais pagrindais, nes peticijoje pateiktų siūlymų nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 228 straipsnį teikti Seimui pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, o šio statuto 78 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju ir Etikos ir procedūrų komisija.

Seimo statuto 78 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu tiriant Seimo nario veiklą kyla įtarimų, kad Seimo narys galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir (ar) sulaužė priesaiką, Etikos ir procedūrų komisija ne mažesne kaip 4/5 visų komisijos narių balsų dauguma siūlo Seimui pradėti Seimo nariui apkaltos procesą.

Taigi teikti Seimui pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Prezidentei turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, o Seimo nariui – dar ir Seimo Etikos ir procedūrų komisija.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.

Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 11 straipsnį straipsnį specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus kandidatūrą teikia Seimui ir, šiam pritarus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.

Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 11 straipsnį specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus kandidatūrą teikia Seimui ir, šiam pritarus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.

Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 11 straipsnį specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus kandidatūrą teikia Seimui ir, šiam pritarus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.

21.

Valdas Meškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimų“.

Pareiškėjas siūlo Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnį papildyti žodžiais “dalyvauja populiarinant Lietuvos Šaulių sąjungos veiklą“ ir Valstybės tarnautojų įstatymo 11 str. 2 d taip pat Lietuvos Šaulių sąjungos nariams“.

Komisija 2015-05-20, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą šio kreipimosi pripažinimo peticija klausimą nagrinėti tik tada, kai pareiškėjas nurodys savo asmens kodą.

Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad pareiškėjas savo kreipimesi turi pateikti asmens kodą.

Komisijos 2015 m. balandžio 28 d. pareiškėjui   buvo prašoma nurodyti asmens kodą, tačiau jis jo iki Komisijos posėdžio nepateikė.

22.

Scholestika Katavičienė ir Česlovas Kasperavičius

„Dėl visuomenės reikalavimo teismams vykdyti teisingumą“.

Pareiškėjai „reikalauja ir siekia, kad:

1) būtų įtvirtintas įstatymas dėl teisininkų, teisėtvarkos struktūrų pareigūnų pareigybinio statuso darbuotojų atsiskaitymo už jų darbą ir veiką, t. y. pareigybinės atsakomybės įteisinimas;

2) Seimas, kuris priima įstatymus, reikalautų jų vykdymo;

3) Prezidentė, kuri skiria teisėjus, griežtintų teisėjų skyrimo tvarką ir būtų atsakinga už jų kokybišką darbą nagrinėjant bylas, kad veiktų kontrolė už teisėjų darbo kokybę, nes atskaitomybė ir kontrolė turi eiti išvien;

4) Teisėjų Taryba būtų atsakinga už teisėjus, kuriuos patarimo pagrindu siūlo Prezidentei dėl teisėjų, teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo;

5) visuomenė reikalaus priimti Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių Tarybos narių drausminamąją priemonę – jų atšaukimo galimybę dėl atliktų pažeidimų;

6) bylų procesinėse medžiagose esantys fiktyvūs ar suklastoti dokumentai būtų teismų iš esmės išnagrinėti, tinkamai įvertinti teisiniu požiūriu ir juos pripažinus suklastotais perduoti atitinkamoms struktūroms ikiteisminiam tyrimui atlikti, o ne vertinti juos kaip tinkamą įrodomąją priemonę;

7) būtų pripažinta teisiniu požiūriu, kad proceso šalims reikalaujant ir įrodžius teismų neišnagrinėtus pateiktus į bylas suklastotus ar fiktyvius dokumentus, juos neteisėtai įvertinus kaip tinkamą įrodomąją priemonę, būtų grąžinamos bylos nagrinėti iš naujo, nepripažinus joms senaties termino;

8) būtų sudarytos kvalifikuotų ir kompetentingų darbuotojų darbo grupės visose tose institucijose, į kurias vardu kreipiamės su mūsų parengta Peticija, tam kad visuomenės paskirtiems jai atstovauti atstovams dirbant drauge su darbo grupėmis būtą sudarytos realios galimybės siekti Peticijoje keliamus reikalavimus įvykdyti iki reikiamo rezultato.“

Komisija 2015-05-20, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 4 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą peticijų, adresuotų Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Loretai Graužinienei, Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui, Teisėjų tarybos pirmininkui Egidijui Laužikui, Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui Rimvydui Norkui, Lietuvos Respublikos gen. prokurorui Dariui Valiui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui Juozui Bernatoniui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui, nenagrinėti Peticijų įstatymo nustatytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Toks įstatymas buvo priimtas 1999 m. liepos 7 d. Jame yra nustatyta, kad „peticijų komisijos – nuolatinės komisijos, kurios sprendžia kreipimosi pripažinimo peticija bei peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, jas nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo“.

Šiame įstatyme taip pat nustatyta, kad peticijos teisė – tai yra teisė kreiptis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su siūlymais ir reikalavimais, kurių įgyvendinimui reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. nutarime „Dėl Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad „konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį. Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, teisės sistemose peticija paprastai suprantama kaip individualus ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą“, t. y. peticijos esmę sudaro ne teisės akto projekto teikimas, bet reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą klausimą (svarbų jam ar visai visuomenei, ar jos daliai). Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad „Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus negalima tapatinti su Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta piliečių peticijos teise: kiekviena iš šių teisių turi savo, tik jai būdingą turinį; tai suponuoja inter alia skirtingą šių teisių įgyvendinimo tvarką, taip pat kai kuriuos jų gynimo ypatumus“.

Nagrinėjant peticijos teisę, Lietuvos konstitucinėje teisėje taip pat labai svarbu ją atskirti nuo asmens skundo, pareiškimo ar pasiūlymo, taip pat nuo piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, kurių nagrinėjimo tvarką nustato kiti įstatymai ir teisės aktai.

Peticijų įstatymo 1 straipsnyje yra nustatyta, kad Peticijų įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos peticijos teisės įgyvendinimo tvarką, kad jis netaikomas, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę, kad jis nereglamentuoja skundų, pareiškimų ir pasiūlymų nagrinėjimo tvarkos, kurią nustato kiti įstatymai ir teisės aktai.

Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad peticijos teisė – tai yra teisė kreiptis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su siūlymais ir reikalavimais, kurių įgyvendinimui reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.

Peticijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai.

Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreipimesi turi būti aiškiai išdėstyti siūlymai ir reikalavimai.

Tačiau peticijose pateikti minėti reikalavimai yra neaiškiai suformuluoti, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar jų nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.

Pareiškėjai reikalauja, kad būtų įtvirtintas įstatymas dėl teisininkų, teisėtvarkos struktūrų pareigūnų pareigybinio statuso darbuotojų atsiskaitymo už jų darbą ir veiką, t. y. pareigybinės atsakomybės įteisinimas“, tačiau sąvoka „teisininkas“ yra labai plati. Teisininkas – tai teisės specialistas, teisės normų žinovas. Teisininku tampama įgijus formalųjį išsilavinimą (teisės studijas arba savarankiškai studijuojant teisę). Yra išskiriamos šios teisininko profesijos: teisėjo, prokuroro ir advokato, taip pat notaro, antstolio, juriskonsulto, teisės patarėjo ir kt.

Sąvoka „Teisėtvarkos institucijos“ taip pat yra labai plati. Tai policija, saugos tarnybos ir kitos struktūros, kurioms tiesiogiai pavesta užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą.

Plačiąja prasme teisėtvarkininkais laikomi yra šios srities pareigūnai, taip pat kiti asmenys, teisėsaugos institucijos, kadangi jos tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda ne tik prie teisingumo vykdymo, bet ir prie praktinio teisėtvarkos įgyvendinimo.

Taigi reikėtų aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti pasiūlymą ar reikalavimą.

Pažymėtina ir tai, kad „darbuotojų atsiskaitymas už jų darbą ir veiką“ reglamentuojamas ne įstatymuose, o žemesnės galios teisės aktuose. Paprastai tai nustatoma įstaigos vadovo patvirtintuose pareigybės aprašymuose.

Reikalavimas, kad „Seimas, kuris priima įstatymus, reikalautų jų vykdymo“ yra neaiškus. Būtina siūlymą suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai.

Kartu pažymėtina, kad visi įstatymai įsigalioja nuo jų viešo paskelbimo, jei juose nenustatyta kitaip. Nuo to momento visiems privalu laikytis įstatymų ir juos vykdyti.

Reikalavimas, kad „Prezidentė, kuri skiria teisėjus, griežtintų teisėjų skyrimo tvarką ir būtų atsakinga už jų kokybišką darbą nagrinėjant bylas, kad veiktų kontrolė už teisėjų darbo kokybę, nes atskaitomybė ir kontrolė turi eiti išvien“ yra neaiškiai suformuluotas, taip pat jis galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pagal Konstituciją Lietuvoje valstybės valdžia yra organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais. Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Taigi, pagal šį principą visos valdžios yra savarankiškos, nepriklausomos, galinčios atsverti viena kitą. Teisminė valdžia, būdama savarankiška, negali būti priklausoma nuo kitų valdžių, nes ji vienintelė formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių, teisminė valdžia gali įgyvendinti savo funkciją – vykdyti teisingumą. Teisminės valdžios visavertiškumas ir nepriklausomumas suponuoja jos savivaldą, apimančią teismų darbo organizavimą, taip pat teisėjų profesinio korpuso veiklą. Teismų savivalda – svarbi realaus teisminės valdžios nepriklausomumo garantija. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra nedalomas. Reguliuojant teismų statusą negalima sudaryti prielaidų paneigti Konstitucijos 5 ir kituose straipsniuose įtvirtintą Teismo, kaip savarankiškos ir visavertės valstybės valdžios, sampratą. Kitaip nebūtų garantuota Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių apsauga (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 10 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

Pabrėžtina, kad teisminės valdžios savireguliacija ir savivalda apima ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos dalyvavimą formuojant teisėjų korpusą. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. ir 2006 m gegužės 9 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies formuluotės „pataria speciali teisėjų institucija“ prasmės išsiaiškinimas negali būti grindžiamas vien verbaliniu, pažodiniu joje vartojamų sąvokų aiškinimu; ši formuluotė aiškintina atsižvelgiant į įvairiuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) įtvirtintą teisėjų korpuso formavimo tvarką, pagal kurią valstybės valdžios institucijoms ir kitoms institucijoms, dalyvaujančioms formuojant teisėjų korpusą, yra nustatyti skirtingi įgaliojimai: teisėjus į pareigas skiria ir atleidžia politinio pobūdžio institucijos – Seimas arba Respublikos Prezidentas, o patarimus Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų duoda Teismo, t. y. savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos institucija, kuri, kaip ir teisminė valdžia apskritai, yra ne politinio, bet vien profesinio pobūdžio.

Dėl reikalavimo, kad „Teisėjų Taryba būtų atsakinga už teisėjus, kuriuos patarimo pagrindu siūlo Prezidentei dėl teisėjų, teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo“ pažymėtina, kad šis reikalavimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams, niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo.

Atsižvelgus į tai, norint patenkinti šį reikalavimą, reikėtų keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją, tačiau Seimo Peticijų komisijai nėra suteikta teisė siūlyti Seimui keisti Konstituciją. Tai gali daryti tik ¼ visų Seimo narių ir 300 tūkst. rinkėjų.

Reikalavimo „priimti Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių Tarybos narių drausminamąją priemonę – jų atšaukimo galimybę dėl atliktų pažeidimų“ tenkinimas taip pat reikalauja keisti Konstituciją, nes joje nėra numatytas išrinktų Seimo narių, savivaldybių tarybų narių atšaukimo mechanizmas. Jei tautos išrinktieji taptų priklausomi nuo grasinimų atšaukti, tai yra taptų valdomi, ir priiminėtų sprendimus ne pagal savo sąžinę, abejotina, ar Lietuva būtų demokratinė valstybė.

                      Seimo narių atšaukimo galimybių yra pakankamai. Seimui nusprendus, kad parlamentaras nusikalto, duodamas sutikimas jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Reiktų teikti ne pasiūlymus, kaip atšaukti išrinktą parlamento narį, bet galvoti, ką renkame į parlamentą.

Reikalavimai, kad „bylų procesinėse medžiagose esantys fiktyvūs ar suklastoti dokumentai būtų teismų iš esmės išnagrinėti, tinkamai įvertinti teisiniu požiūriu ir juos pripažinus suklastotais perduoti atitinkamoms struktūroms ikiteisminiam tyrimui atlikti, o ne vertinti juos kaip tinkamą įrodomąją priemonę“, kad „būtų pripažinta teisiniu požiūriu, kad proceso šalims reikalaujant ir įrodžius teismų neišnagrinėtus pateiktus į bylas suklastotus ar fiktyvius dokumentus, juos neteisėtai įvertinus kaip tinkamą įrodomąją priemonę, būtų grąžinamos bylos nagrinėti iš naujo, nepripažinus joms senaties termino“ taip pat yra neaiškiai suformuluoti.

Pažymėtina, kad dokumentų klastojimas yra baudžiamasis nusikaltimas, už kurį numatyta bausmė iki 6 metų, todėl kilus įtarimui, kad yra pateikti „fiktyvūs ar suklastoti dokumentai“, dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi pradėti ikiteisminį tyrimą.

Be to, byloje įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Reikalavimo, kad „būtų sudarytos kvalifikuotų ir kompetentingų darbuotojų darbo grupės visose tose institucijose, į kurias kreipiatės su parengta peticija, tam kad visuomenės paskirtiems jai atstovauti atstovams dirbant drauge su darbo grupėmis būtą sudarytos realios galimybės siekti Peticijoje keliamus reikalavimus įvykdyti iki reikiamo rezultato“ tenkinimas nereikalauja keisti, papildyti ar priimti naują įstatymą, taip pat pripažinti netekusiu galios jau veikiantį įstatymą, todėl jo nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.

23.

Anatolijus Lapinskas

„Dėl socialinio draudimo įstatymų kolizijos“.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 5 straipsniu, pareiškėjas atšaukė kreipimąsi.

24.

Milvydas Juškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio papildymo 13 dalimi“.

Pareiškėjas siūlo Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 47 straipsnį papildyti 13 dalimi –“Paimant teisėtai naudojamos žemės sklypą ar jo dalį visuomenės poreikiams, prie naudoto ar gretimai jam likusio tebenaudojamo žemės sklypo kaip kompensacija už teisę į paimtąjį gali būti priskiriamas tapataus dydžio tapačia teise leidžiamas naudoti valstybinės žemės sklypas ar panašiai“.

Komisija 2015-05-20 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-06-30 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad pagal šiuo metu galiojančias Žemės įstatymo nuostatas žemės naudotojams yra užtikrintas pakankamai teisingas atlyginimas dėl žemės naudojimo teisės netekimo, susijusio su žemės paėmimu visuomenės poreikiams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

Pagrindines turto paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už jį taisykles įtvirtina Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Jo 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant.

Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tvarką, taikytiną žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai, reglamentuoja Žemės įstatymas.

Pareiškėjas peticijoje siūlo Žemės įstatyme įtvirtinti nuostatas, pagal kurias už paimamą visuomenės poreikiams žemę jos teisėtiems naudotojams būtų atlyginama suteikiant tokia pačia teise naudotis šalia esančią laisvą valstybinę žemę.

Vadovaujantis Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žemės savininkui Žemės įstatymas jau ir dabar numato galimybę už paimamą visuomenės poreikiams jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą atlyginti suteikiant valstybinės žemės sklypą, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu (47 straipsnio 1 dalis).

Pagal Žemės įstatymo 8 ir 9 straipsnius valstybine žeme gali būti leidžiama naudotis nuomos ar panaudos sutarčių pagrindu bei kitais teisėtais pagrindais.

Manytina, kad pareiškėjo peticijos pateiktas siūlymas perduoti neatlygintinai naudotis valstybine žeme nėra aktualus, kadangi valstybinės žemės panaudos sutarčių sudarymo esmė pagrįsta poreikiu naudoti valstybinę žemę konkretiems įstatymuose nurodytiems subjektams (t. y. valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybės ar savivaldybės institucija, ir viešosioms įstaigoms – mokykloms, taip pat kitiems Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nurodytiems asmenims, kuriems valstybės turtas – statiniai ar įrenginiai – perduotas panaudos pagrindais neatlygintinai naudotis) konkrečioms jiems reikalingoms reikmėms.

Asmenų naudojama valstybinė žemė gali būti užstatyta jiems priklausančiais statiniais arba laisva (neužstatyta). Valstybinė žemė asmenims išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais (Civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Kadangi pats teisės aktų nustatyta tvarka pastatyto ir įregistruoto statinio buvimas žemės sklype patvirtina šio sklypo naudojimą, net ir nesudarius jo nuomos sutarties sklype esančių statinių savininkai pripažįstami žemės, reikalingos jiems nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti, naudotojais. Tos pačios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti yra įstatyminė teisė (2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008).

Tai reiškia, kad šiuo atveju būtina sąlyga teisėtam valstybinės žemės naudojimui yra statinių buvimas ir žemės naudojimas jų eksploatavimui, t. y. tokie žemės naudotojai žemės naudojimo teisę (naudotojo statusą) įgyja kartu su statiniais. Atsižvelgiant į tai, jeigu asmuo netenka teisės valdyti statinius, jis taip pat netenka įstatyminės teisės naudotis valstybine žeme. Kitaip tariant, paėmus visuomenės poreikiams valstybinę žemę, užstatytą asmeniui priklausančiais statiniais, pagal pareiškėjo siūlomas Žemės įstatyme įtvirtinti nuostatas šiam asmeniui, kaip kompensacija, turėtų būti suteikta šalia esanti laisva valstybinė žemė, kuria jis naudotųsi ta pačia teise, kuria naudojo paimtą žemę. Tačiau tokiais atvejais pareiškėjo siūlomos nuostatos negalėtų būti įgyvendinamos ir laisva valstybinė žemė negalėtų būti suteikiama, kadangi nesant statinių neliktų ir teisės naudoti valstybinę žemę įstatyminio pagrindo.

Analogiška situacija susiklostytų ir su kitais valstybinės žemės, kurioje nėra asmenims priklausančių statinių ir su kuriais nesudarytos nuomos sutartys, naudotojais. Faktiniais valstybinės žemės naudotojais laikomi asmenys, kuriems jų naudojama žemė buvo suteikta naudotis įgaliotų institucijų sprendimais:

1) pagal Žemės kodeksą (galiojusį iki 1994 m. liepos 12 d.) žemės sklypai galėjo būti skiriami kolektyvinei sodininkystei įmonėms, organizacijoms bei įstaigoms neterminuotai naudotis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu arba rajono, miesto, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu;

2) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278 „Dėl individualios statybos“, sprendimus dėl sklypų suteikimo individualiai statybai priiminėjo mieste – miesto savivaldybė, kaime – apylinkės taryba;

3) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ 7 straipsnį žemės suteikimo valstiečių ūkiams klausimus sprendė centrinė ir rajonų žemės skirstymo komisijos;

4) pagal Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) 22 straipsnį iki šio įstatymo 2000 m. gegužės 4 d. pakeitimo valstybinė žemė galėjo būti suteikiama neterminuotai arba terminuotai naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, nesudarant valstybinės žemės nuomos sutarčių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę naudotis valstybine žeme galėjo suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir miestų (rajonų) valdybos (iki Žemės įstatymo priėmimo tokie žemės sklypai buvo suteikiami vadovaujantis Žemės kodekso nuostatomis – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu arba Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu);

5) žemės ūkio paskirties žemės sklypai asmeniniam ūkiui buvo suteikiami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 816 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Vadovaujantis šių nutarimų nuostatomis, žemės sklypai asmeniniam ūkiui buvo suteikiami apylinkių tarybų sprendimais. Jeigu asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko bei kitais iki 2010 m. liepos 1 d. galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 15 straipsnio 2 dalyje įvardytais atvejais – asmeninio ūkio suteikimą ir naudojimą patvirtinančiu dokumentu laikytinas apskrities viršininko sprendimas.

Šiais atvejais teisėto valstybinės žemės naudojimo pagrindai yra pirmiau išvardytų įgaliotų institucijų sprendimai, kurie suteikdavo teisę naudotis valstybine žeme konkretiems tuo metu galiojusiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Tačiau pagal šiuo metu galiojančias teisės normas tokiems tikslams valstybinė žemė naudotis nebesuteikiama. Todėl paėmus visuomenės poreikiams valstybinę žemę, kurią asmenys naudoja vadovaudamiesi minėtų institucijų sprendimais, šiems asmenims pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus nebūtų teisėto pagrindo suteikti naudotis laisvą valstybinę žemę tais pačiais pagrindais. Tai reiškia, kad ir šiuo atveju nebūtų užtikrintas pareiškėjo peticijoje siūlomų Žemės įstatyme įtvirtinti nuostatų realizavimas.

Teisėtais valstybinės žemės naudotojais taip pat laikomi žemės ūkio paskirties žemės naudotojai, su kuriais sudarytos nuomos sutartys. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus žemę, būtiną žemės ūkio veiklai naudojamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, asmeninio ūkio žemę bei tarp privačių žemės sklypų įsiterpusius valstybinės žemės ūkio paskirties žemės plotus, jeigu juose negalima suformuoti racionalių ribų ir dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypų. Įstatymų leidėjas šias nuostatas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu yra likęs pakankamai mažas laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės plotas. Be to, iki šiol dar nėra užbaigtas ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas.

Todėl įtvirtinus Žemės įstatyme pareiškėjo peticijoje siūlomas nuostatas valstybei būtų uždėta papildoma našta suteikti laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kaip kompensaciją, ir valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams, su kuriais nutraukiamos nuomos sutartys dėl jų nuomojamos žemės paėmimo visuomenės poreikiams.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatas visiems žemės naudotojams pinigais atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių želdinių, medynų tūrio, negauto derliaus ir įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijai ir miškui auginti vertė bei naudotojo nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo ir jame statomų ar jau pastatytų statinių, įrenginių, žemės sklype esančių želdinių paėmimo visuomenės poreikiams. Be to, jeigu visuomenės poreikiams paimamas statiniais ar įrenginiais užstatomas ar užstatytas žemės sklypas, už jau pastatytus ar statomus žemės sklype asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius taip pat atlyginama pinigais pagal rinkos vertę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Civilinio kodekso 4.102 straipsnyje.

Taigi, pagal šiuo metu galiojančias Žemės įstatymo nuostatas žemės naudotojams yra užtikrintas pakankamai teisingas atlyginimas dėl žemės naudojimo teisės netekimo, susijusio su žemės paėmimu visuomenės poreikiams.

Be to, žemės sklypo suteikimas, kaip priemonė atlyginti už žemės, paimamos visuomenės poreikiams, naudojimo teisės netekimą, būtų sudėtingesnis, daugiau laiko bei lėšų užimantis procesas, nes tam turėtų būti rengiamas lygiaverčio žemės sklypo planas bei atliekami kiti su naujo žemės sklypo vertinimu ir registravimu Nekilnojamojo turto registre susiję veiksmai.

Seimas 2015-09-15 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

25.

Anatolijus Lapinskas

Dėl Anatolijaus Lapinsko kreipimosi „Dėl antiįstatyminio Sodros biudžeto formavimo“.

„laikytis įstatymų normų, formuojant Sodros biudžetą, ir nepervedinėti jos lėšų pensijų fondams nes įstatymai to nenumato“.

Komisija 2015-05-20, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi,  priėmė sprendimą kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais, kadangi kreipimesi pateikto pasiūlymo tenkinimas nereikalauja keisti, papildyti, priimti naują įstatymą ar pripažinti netekusiu galios jau veikiantį įstatymą.

Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad peticija – rašytinis arba elektroninis pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti (...) klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.

Tačiau pareiškėjas nesiūlo keisti įstatymų, priimti naujų ar pripažinti netekusiu galios jau veikiantį įstatymą. Jis siūlo jų laikytis.

Taip pat Komisija, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, nusprendė šį kreipimąsi perduoti Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui susipažinti ir priimti sprendimą.

26.

Ričardas Jonaitis

„Dėl visuomenės atstovų grąžinimo į teismus, teisėjų savivaldą“.

Pareiškėjas reikalauja:

„1. Priimti Seime įstatymą leidžianti rinktiems iš visuomeninių organizacijų, visuomenės atstovams dalyvauti: Teisėjų taryboje, Teisėjų garbės teisme, Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje.

2. Priimti LR Seime įstatymą dėl visuomenės atstovų grąžinimo I-os instancijos teismuose, t.y. tarėjų dalyvavimo teismų darbe.

3. Priimti LR Seime įstatymą, užtikrinantį, ypač sudėtingose bylose, prisiekusiųjų dalyvavimą teismų procese.“

Komisija 2015-05-20, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, priėmė sprendimą  kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais, kadangi jame pateiktų pasiūlymų tenkinimui reikėtų keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją, tačiau Seimo Peticijų komisijai nėra suteikta teisė siūlyti Seimui keisti Konstituciją. Tai gali daryti tik ¼ visų Seimo narių ir 300 tūkst. rinkėjų.

Kadangi Konstitucija nepalieka galimybių teismų darbe dalyvauti visuomenės atstovams – teismo tarėjams, pagal Konstitucinio Teismo suformuotą praktiką esamos Teisėjų tarybos nariais gali būti tik teisėjai, dar 2007 metais buvo parengtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 110, 112 ir 114 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XP-2228(2), kurio tikslas nustatyti galimybę teismų darbe dalyvauti ir visuomenės atstovams – teismo tarėjams. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Seimo paskirtas pagrindiniu komitetu svarstyti šį projektą, 2010 m. lapkričio 24 d. nusprendė Konstitucijos projekto XP-2228(2) svarstyme daryti pertrauką ir kreiptis į:1. Seimo valdybą su siūlymu prašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybę pateikti išvadą dėl projekto XP-2228(2), taip pat į Seimo Biudžeto ir finansų komitetą, Teisėjų tarybą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Riomerio universitetą, Vytauto Didžiojo universitetą, Aukščiausiąjį Teismą su prašymu pateikti nuomonę dėl projekto XP-2228(2), į Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamentą su prašymu atlikti tarėjų instituto veikimo kitose valstybėse analizę. Vyriausybė 2012 m. birželio 20 d. Seimui pateikė savo nutarimą, kuriame nutarė iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 110, 112 ir 114 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-2228(2) tikslui – konstituciniu lygiu įtvirtinti tarėjų dalyvavimą vykdant teisingumą. Įvertinusi tai, kad tarėjų, turinčių sprendžiamąjį balsą, instituto įtvirtinimas Lietuvos teisinėje sistemoje reikalauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų, o teisė juos siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra suteikta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pasirengusi po to, kai konstituciniu lygiu bus įtvirtintas šis institutas, atsižvelgdama į naująsias Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, patikslinti Teisingumo ministerijos parengtą, suinteresuotoms institucijoms derinti ir visuomenei susipažinti pateiktą įstatymo projektą, numatantį tarėjų dalyvavimą teismų veikloje, ir parengti kitų įstatymų projektus, išsamiai reglamentuosiančius tarėjų statusą ir veiklą (tarėjų nagrinėjamų bylų kategorijas, tarėjų skyrimo ir atleidimo tvarką, tarėjams keliamus reikalavimus, tarėjų procesines teises ir pareigas, darbo apmokėjimo tvarką, socialines garantijas ir kita), ir šiuos įstatymų projektus pateikti Lietuvos Respublikos Seimui.

27.

Arsenijus Vorobjovas

 „Dėl mėgėjiškos žvejybos įstatymo“.

Kreipimesi pateiktas pasiūlymas „suvienodinti sąlygas žvejoti nemokamai visiems – tiek socialinio draudimo, tiek pareigūnams-pensininkams“.

Komisija 2015-06-10 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-09-30 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktas nuomones ir manydama, kad šio siūlymo tenkinimas galimai pažeistų konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą kitų darbingo amžiaus asmenų atžvilgiu.

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (toliau – Įstatymas) skiriamos, kai asmuo išeina iš tarnybos ir yra ištarnavęs atitinkamais statutais nustatytą metų skaičių, ar yra pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, jei atitinka kitas Įstatyme nustatytas sąlygas. Pareigūnui ar kariui, kuriam dėl ligos ar sveikatos būklės yra nustatomas darbingumo lygis, nustatyta tvarka skiriama ir mokama ne tik pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija, bet ir valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Tokiu atveju, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai, kurie kartu yra valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai, pagal Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatą turi teisę žvejoti nemokamai, be mėgėjų žvejybos leidimų. Tuo tarpu senatvės pensijos amžiaus nesukakę buvę pareigūnai ir kariai, kuriems yra paskirtos ir mokamos pensijos už ištarnautą laiką, o ne dėl ligos ar sveikatos būklės, yra darbingo amžiaus darbingi asmenys.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitų grupių asmenimis, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Todėl manytina, kad išskirti vieną asmenų grupę – asmenis, gaunančius pareigūnų ir karių valstybines pensijas už ištarnautą laiką, o ne dėl sveikatos būklės ar ligos, nustatant jiems papildomą lengvatą suteikiant jiems teisę žvejoti nemokamai, būtų nepagrįsta, nes taip būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas kitų darbingo amžiaus asmenų atžvilgiu.

Seimas 2015-10-20 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

28.

Ričardas Rimkus

„Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo“ pripažinimo peticija.

Pareiškėjas siūlo „panaikinti kolegijų absolventus diskriminuojančią įstatymo normą ir ją išdėstyti taip:

„Valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių:

1) A lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis arba jam prilygintas išsilavinimas;

2) B lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštesnysis išsilavinimas arba iki 1995 metų įgytas specialusis vidurinis išsilavinimas;

3) C lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija.

Komisija 2015-06-10 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-09-16 priėmė sprendimą tenkinti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktas nuomones ir manydama, kad studijos kolegijose atitinka aukštosioms mokykloms keliamus reikalavimus.

Valstybės tarnautojų pareigybių lygius ir priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Dauguma A lygio valstybės tarnautojų pareigybei keliamų reikalavimų buvo suformuluoti tuomet, kai Lietuvoje veikė unitarinė aukštojo mokslo sistema (tik universitetinio tipo aukštosios mokyklos). Kolegijos Lietuvoje pradėtos steigti 2000 metais, priėmus naują Aukštojo mokslo įstatymą. Kolegijomis galėjo tapti tik tos mokymo institucijos, kurios atitiko nustatytus reikalavimus, sukūrė kokybės užtikrinimo sistemas, aktyviai bendradarbiavo su socialiniais partneriais. Buvo parengtos naujos studijų programos, modernizuota studijų infrastruktūra. Vertinant pasirengimą tapti kolegijomis dalyvavo ir užsienio ekspertai. Praėjus ketveriems metams po kolegijų įsteigimo jos buvo iš naujo vertinamos ir privalėjo įrodyti, kad studijos jose atitinka aukštosioms mokykloms keliamus reikalavimus. Kolegijų veiklos bei jų vykdomų studijų programų kokybė ir toliau bus periodiškai vertinama dalyvaujant užsienio ekspertams.

Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje yra nustatytos ir vienodos abiejų tipų (koleginių ir universitetinių) studijų apimties ribos – nuo 180 iki 240 kreditų. Skiriasi ne šių studijų apimties ir lygio reikalavimai, bet jų pobūdis. Koleginės studijos yra labiau orientuotos į praktinį pasirengimą, o universitetinės – į gilesnes teorines žinias.

Pažymėtina, kad kolegijų teikiamas išsilavinimas atitinka Europos aukštojo mokslo erdvės kūrimo nuostatas ir reikalavimus, išdėstytus Bolonijos proceso dokumentuose, o Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas bakalauro (teikia universitetai) ir profesinio bakalauro (teikia kolegijos) studijas priskiria tai pačiai – pirmajai – studijų pakopai.

Seimas 2015-09-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą tenkinti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Užregistruotas Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-3624.

Seimo narys Juras Požėla užregistravo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3624.

Seimas 2015-12-22 po pateikimo jam pritarė.

29

Ignas Meškauskas

(persiuntė Vyriausybės Peticijų komisija)

„Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir Valstybės tarnybos įstatymo papildymų“.

Pareiškėjas siūlo Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnį papildyti žodžiais :”dalyvauja populiarinant Lietuvos Šaulių

sąjungos veiklą“ ir Valstybės tarnautojų įstatymo 11 str. 2 d taip pat Lietuvos Šaulių sąjungos nariams.“

Komisija 2015-06-10, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, priėmė sprendimą   kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – nepraėjo vieneri metai nuo to laiko, kai 2014 m. liepos 8 d. Seimas priėmė sprendimus atmesti pareiškėjo peticijose „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio pakeitimo“ pateiktus pasiūlymus.

30.

Anatolijus Lapinskas

„Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2015 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo pakeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo 2015 metų rodiklių

patvirtinimo įstatymo 6 straipsnį  taip: „6 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokų,

pervedamų į pensijų kaupiamuosius fondus, kompensavimas. Valstybinio

socialinio draudimo įmokoms, pervedamoms į pensijų kaupiamuosius fondus, kompensuoti 2015 metams skirti 142 471 575 eurus iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitų valstybės piniginių išteklių“.

Komisija 2015-06-17 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-09-30 priėmė sprendimą:

1. Atmesti Anatolijaus Lapinsko peticijoje „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2015 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo“ pateiktą pasiūlymą pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo 2015 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „6 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokų, pervedamų į pensijų kaupiamuosius fondus, kompensavimas Valstybinio socialinio draudimo įmokoms, pervedamoms į pensijų kaupiamuosius fondus, kompensuoti 2015 metams skirti 142 471 575 eurus iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitų valstybės piniginių išteklių.“

2. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, rengiant Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2016 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą ir Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų 2016 metų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, atsižvelgti į peticijoje pateiktą pasiūlymą skirti asignavimus socialinio draudimo įmokoms, pervedamoms į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus, kompensuoti, kaip numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktas nuomones ir manydama, kad peticijoje pateiktam siūlymui gyvendinti nėra galimybės 2015 m. skirti lėšų iš valstybės biudžeto ar kitų valstybės piniginių išteklių dėl jau prisiimtų įsipareigojimų.

Komisija, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostata, kad asignavimai iš valstybės biudžeto ar kitų valstybės piniginių išteklių gali būti skiriami išlaidoms, susijusioms su pensijų sistemos reforma, kompensuojant socialinio draudimo įmokų sumas, pervedamas į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus, taip pat nusprendė siūlyti Vyriausybei 2016 m. skirti asignavimus socialinio draudimo įmokoms, pervedamoms į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus, kompensuoti.

Seimas 2015-10-20 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, rengiant Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2016 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą ir Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų 2016 metų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, atsižvelgti į peticijoje pateiktą pasiūlymą skirti asignavimus socialinio draudimo įmokoms, pervedamoms į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus, kompensuoti, kaip numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

31.

Gražina Marija Palukaitienė

„Dėl santuokoje įgyto turto paveldėjimo įstatymo tobulinimo.“

Pareiškėja siūlo pakeisti Civilinį kodeksą taip, kad mirus vienam iš sutuoktinių, turtas pagal įstatymą atitektų mirusį sutuoktinį pergyvenusiam sutuoktiniui.

Komisija 2015-06-17 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-09-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.13 straipsnio nuostatos, pagal kurias pergyvenęs sutuoktinis nepaveldi viso savo sutuoktinio turto, sistemiškai dera su Civilinio kodekso nuostatomis, reguliuojančiomis sutuoktinių turto teisinį režimą, ir neturėtų būti vertinamos kaip pažeidžiančios pergyvenusio sutuoktinio turtines teises ir interesus.

Pagal šiuo metu galiojančias Civilinio kodekso 5.13 straipsnio nuostatas palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais (palikėjo vaikais (įvaikiais) jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais (palikėjo tėvais (įtėviais), vaikaičiais), jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 5.68 straipsniu, kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip.

Pažymėtina, kad yra paveldimos tik mirusiam fiziniam asmeniui priklausiusios turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės, todėl mirus vienam iš sutuoktinių, yra aktualios ir Civilinio kodekso nuostatos, reguliuojančios sutuoktinių turto teisinį režimą. Skiriamas pagal įstatymus ir pagal sutartis nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui bus taikomas įstatymų nustatytas teisinis režimas, kuris reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Kadangi vienam iš sutuoktinių mirus, santuoka ir atitinkamai kartu bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė baigiasi, taip pat aktualios Civilinio kodekso nuostatos, reguliuojančios turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimą. Civilinio kodekso 3.117 straipsnyje įtvirtinta bendra prezumpcija, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, mirus vienam iš sutuoktinių, pergyvenusiam sutuoktiniui paprastai lieka pusė sutuoktinių bendro turto. Toks turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso pergyvenusiam sutuoktiniui ir į paveldimo turto masę neįtraukiamas. Taigi, paveldėjimo teisės nuostatos reguliuoja mirusiam sutuoktiniui priklausiusios bendrosios jungtinės nuosavybės dalies, taip pat jo asmeninės nuosavybės (pavyzdžiui, jo atskirai iki santuokos sudarymo įgyto, jam dovanoto ar jo paveldėto turto), į kurią, vadovaujantis Civilinio kodekso 5.13 straipsnio nuostatomis, pergyvenęs sutuoktinis taip pat gali pretenduoti, paveldėjimą.

Pažymėtina, kad paveldėjimo teisės normos ir testamento institutas be žymesnių pakeitimų ne vieną šimtmetį taikomi Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje ir yra žinomi visuomenei, todėl abejotini pareiškėjos argumentai dėl šių galiojančių teisės normų nežinojimo.

Be to, valstybė, reguliuodama paveldėjimo teisinius santykius, turi užtikrinti, kad būtų laikomasi dar iš romėnų teisės atėjusio šeimos paveldėjimo principo, kurį atspindi Civilinio kodekso 5.11 straipsnyje įtvirtintas įstatyminių įpėdinių eiliškumas. Panašus įstatyminių įpėdinių eiliškumas ir pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo numatytas ir kitų valstybių nacionalinėje teisėje.

Atkreiptinas dėmesys į Civilinio kodekso 5.19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno fizinio asmens teisę testamentų palikti visą turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalies nuostatomis, testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių. Civilinio kodekso 5.43-5.49 straipsnių nuostatos taip pat numato bendrojo sutuoktinių testamento, kuriuo abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir nurodo, kad po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis, sudarymo galimybę.

Kartu pastebėtina, kad patenkinus peticijoje pateiktą siūlymą ir numačius, kad mirus vienam iš sutuoktinių, visą sutuoktinio turtą paveldėtų tik pergyvenęs sutuoktinis, gali būti pažeistas vienas iš pagrindinių paveldėjimo teisės nuostatomis siekiamų tikslų – užtikrinti mirusio asmens vaikų ir artimiausių šeimos narių teises ir teisėtus interesus bei paveldimo turto išlaikymą šeimoje, pavyzdžiui, tai galėtų nutikti tokiais atvejais, kai mirusį sutuoktinį pergyvenęs sutuoktinis sudarytų naują santuoką ir neilgai trukus pirmas mirtų, o visas jam iš pirmos santuokos priklausęs turtas paveldėjimo teise pereitų naujajam sutuoktiniui, o po jo mirties – pastarojo šeimos nariams.

Seimas 2015-06-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

32.

Donatas Pauliukas

„Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. X-1264 „Dėl individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“ vykdymo.“

Pareiškėjas prašo, kad „būtų įgyvendintas LR Seimo 2007 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. X-1264 „Dėl individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“ ir priimti būtini LR Konstitucijos, LR Konstitucinio Teismo įstatymo ir kitų įstatymų pakeitimai, kad eiliniai piliečiai tiesiogiai galėtų su skundu kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kad būtų pašalinta nelygybė“.

Komisija 2015-06-17, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, priėmė sprendimą kreipimosi nenagrinėti Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme nustatytais pagrindais, kadangi kreipimesi pateikto pasiūlymo nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.

Pagal Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalį peticijos teisė – tai yra teisė kreiptis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su siūlymais ir reikalavimais, kurių įgyvendinimui reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą. Tačiau pareiškėjas siūlo ne keisti, o vykdyti Seimo nutarimą. Be to, norint patenkinti pareiškėjo pasiūlymą, pirmiausia reikia pakeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją, o po to – kitus įstatymus, tačiau Komisija iniciatyvos teisės siūlyti Seimui keisti Konstituciją neturi. Pagal Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalį sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi teisę ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų.

Pareiškėjas taip pat informuotas apie tai, kad vykdant minėtą Seimo nutarimą buvo parengti ir Seimui pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XP-980 ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XP-3027, kuriais siekiama įteisinti galimybę asmenims tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti įstatymų bei kitų teisės aktų, kurių pagrindu priimtas sprendimas galimai pažeidė jų konstitucines teises ir laisves, konstitucingumą. Šie projektai buvo įtraukti į 2013 m. Seimo III (rudens) sesijos darbų programą, tačiau iki šios dienos nėra priimti.

33.

Andrius Vaička

„Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „pakeisti Baudžiamojo kodekso 215 straipsnį ir jį išskirstyti į dalis taip, kaip 182 straipsnį, kai bausmė priklausytų nuo padaryto nusikaltimo metu padarytos žalos. Pavyzdžiui: 1 dalis kiltų nuo 5 MGL ir daugiau (iki 250 MGL) ir kaip alternatyvi bausmė būtų bauda, areštas arba laisvės atėmimas nuo 0 iki 6 metų, 2 dalis kiltų nuo 250 MGL ir daugiau, alternatyvi bausmė būtų tik laisvės atėmimas nuo 2 iki 8 metų. 3 dalis kiltų nuo 3 iki 5 MGL ir alternatyvi bausmė būtų bauda, areštas arba laisvės atėmimas.

Komisija 2015-06-30 kreipimąsi pripažino peticija ir priėmė ją nagrinėti.

Komisija 2015-09-23 priėmę sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad Kodekso 182 ir 215 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos iš esmės skiriasi ir savo turiniu, ir pobūdžiu, todėl ir jų konstrukcija negali būti tokia pati.

Kodekso 215 straipsnio sudėtis yra formalioji, t. y. nusikaltimas pripažįstamas baigtu, kai padaromas bent vienas iš straipsnyje nurodytų alternatyvių veiksmų. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka pačios veikos padarymo fakto, pavyzdžiui, neteisėtai atlikti vieną ar daugiau finansinių operacijų, vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių ir pan. Šiuo atveju padariniai yra už nusikaltimo sudėties ribų ir gali turėti reikšmės tik individualizuojant bausmę, bet ne kvalifikuojant veiką. Kodekso 182 straipsnio sudėtis, kuria pareiškėjas siūlo vadovautis tobulinant Kodekso 215 straipsnio sudėtį, yra materialioji. Pagal ją, nusikaltimas pripažįstamas baigtu, kai padaroma turtinės žalos, t. y. turtinė žala šiuo atveju pasireiškia, kai asmuo apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Nusikaltimo baigtumas, esant materialiajai nusikaltimo sudėčiai, siejamas su kilusiais padariniais, kurie ir nulemia bausmės dydį. Kodekso 182 straipsnis turi paprastąją, kvalifikuotą ir privilegijuotą sudėtis, kurių konstrukcija priklauso nuo apgaule įgyto svetimo turto, turtinės teisės ar išvengtos ar panaikintos turtinės prievolės vertės, kuri nusikalstamos veikos padarymo atveju vertinama kaip padaryta žala nukentėjusiajam. Kaip minėta, Kodekso 215 straipsnio sudėtis sukonstruota kaip formalioji ir šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė atsiranda nepaisant kilusių padarinių. Nusikalstamos veikos pavojingumas vertinamas pagal padarytus veiksmus (padarytos veikos fakto pakanka baudžiamajai atsakomybei atsirasti). Tai reiškia, kad Kodekso 215 straipsnyje vardijami veiksmai yra pakankamai pavojingi, kad baudžiamoji atsakomybė kiltų vien tik juos atlikus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kodekso 182 ir BK 215 straipsniuose numatytos nusikalstamų veikų sudėtys skiriasi ne tik dėl to, kad viena vertinama kaip formalioji, o kita – kaip materialioji. Sukčiavimas ir neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas kaip nusikalstamos veikos skiriasi ir kitais požymiais, kurie taip pat neleidžia vertinti Kodekso 215 straipsnio pakeitimų vadovaujantis Kodekso 182 straipsnio pavyzdžiu. Kodekso 182 straipsnio kontekste svarbus požymis yra apgaulė, kuri reiškia, kad dėl kaltininko sąmoningo siekio suklaidinti nukentėjusįjį, pastarasis gali perduoti turtą, perleisti turtinę teisę, atsisakyti realizuoti savo turtinę teisę ir pan. Būtent apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti laikytinas pagrindiniu sukčiavimo požymiu. Kodekso 215 straipsnio esmė – neteisėtas finansinės operacijos inicijavimas ar atlikimas, panaudojant, pavyzdžiui, netikrą ar suklastotą elektroninę mokėjimo priemonę. Tai reiškia, kad šiuo atveju kaltininkas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, pats veikia aktyviai ir savarankiškai, t. y. neteisėti veiksmai tiesiogiai nėra susiję su paties nukentėjusiojo elgesiu.

Pažymėtina ir tai, kad teismas už Kodekso 215 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką neprivalo skirti vien tik laisvės atėmimo. Straipsnio sankcijoje kaip alternatyvios bausmės numatytos bauda arba areštas. Taip pat pažymėtina, kad gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki šešerių metų, o tai reiškia, kad galimos skirti laisvės atėmimo bausmės terminas gali tęstis nuo trijų mėnesių iki šešerių metų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Seimas 2015-06-29 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

34.

Rima Krikvienė ir kt.

(180)

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 pakeitimo.“

Pareiškėjos siūlo pakeisti Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818, priimto 2015 m. birželio 23 d., 34, 35, 39 ir 49 straipsnius.

Komisija 2015-09-16, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą kreipimosi  nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – kreipimasis neatitinka Peticijų įstatyme nustatytų formos ir turinio reikalavimų.

Kreipimąsi būtina parašyti ir pateikti pagal Peticijų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus: kreipimasis turi būti pareiškėjo arba jų atstovo pasirašytas. Kai kreipimąsi pasirašo pareiškėjų atstovas, turi būti nurodyta pareiškėjų atstovo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta ir, jeigu yra, telefono, telefakso numeriai. Kreipimesi taip pat turi būti aiškiai išdėstyti pareiškėjų pasiūlymai ar reikalavimai, tačiau šiame kreipimesi reikalaujama pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 (toliau – Įstatymas) 34 straipsnį, kuriuo yra keičiamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Kodeksas) 85 straipsnis, bet   siūloma pakeisti Kodekso 92 straipsnį, pareiškėjos siūlo keisti Įstatymo 35 straipsnį, kuriuo keičiamas Kodekso 86 straipsnis, bet siūloma keisti Kodekso 94 straipsnį, pareiškėjos siūlo keisti Įstatymo 39 straipsnį, kuriuo keičiamas Kodekso 91 straipsnis, bet siūloma pakeisti Kodekso 104 straipsnį.

35.

Ignas Meškauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnyje papildyti žodžiais “dalyvauja populiarinant Lietuvos Šaulių sąjungos veiklą“ ir Valstybės tarnautojų įstatymo 11 str. 2 d taip pat Lietuvos Šaulių sąjungos nariams“.

Komisija 2015-09-19 priėmė sprendimą   kreipimesi pateiktą pasiūlymą Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnį papildyti žodžiais “dalyvauja populiarinant Lietuvos Šaulių sąjungos veiklą“ pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Taip pat Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir 9 straipsnio 3 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą peticijoje pateikto pasiūlymo papildyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį žodžiais „o taip pat Lietuvos šaulių sąjungos nariams“ nepripažinti peticija.

Peticijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, o Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte – kad kreipimasis nepripažįstamas peticija, jei jis neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio reikalavimų.

Šiuo metu galiojanti Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata numato, kad, jeigu keli konkurse į karjeros valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai buvo įvertinti vienodai, pirmenybė būti priimtam į tas pareigas teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Nuo šios nuostatos įsigaliojimo 2011 m. rugsėjo 1 d. kilo diskusijos dėl jos galimai diskriminacinio pobūdžio. Pavyzdžiui, Lietuvos Neįgaliųjų draugija kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (toliau – Tarnyba) su skundu, kad ši nuostata galimai pažeidžia moterų ir negalią turinčių asmenų teises. Tarnyba kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, Europos teisės departamentą prie Teisingumo ministerijos, Žmogaus teisių stebėjimo institutą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir Mykolo Romerio universiteto Konstitucinės teisės katedrą su prašymu pateikti ekspertinę nuomonę dėl tokio teisinio reguliavimo. Įvertinusi gautas ekspertines nuomones ir skundo aplinkybes, Tarnyba padarė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu neįgaliųjų asmenų padėtis, atsižvelgiant į kitus asmenis, yra aiškiai sumenkinama nesant tam konstitucinio pagrindo. Jokio konstituciškai reikšmingo tikslo, taip pat ir tikslo skatinti atlikti pradinę karo tarnybą ar baigti bazinius karinius mokymus ¡statymų leidėjas negali siekti tokiomis priemonėmis, kurios diskriminuoja kitus asmenis, todėl toks reguliavimas vertintinas kaip diskriminacinis ir nederantis su Konstitucijos 29 straipsniu, taip pat su Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Tarnyba konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Jeigu keli konkurse į karjeros valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai buvo įvertinti vienodai, pirmenybė būti priimtam į tas pareigas teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“ diskriminuoja neįgaliuosius asmenis (diskriminacija dėl negalios), moteris (diskriminacija dėl lyties) ir asmenis, negalinčius atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigti bazinius karinius mokymus dėl savo amžiaus (diskriminacija dėl amžiaus).

Pažymėtina ir tai, kad šių metų birželio 12 d. Seime užregistruotame naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo projekte Nr. XIIP-3268 nuostatos, kad jeigu keli konkurse į karjeros valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai buvo įvertinti vienodai, pirmenybė būti priimtam į tas pareigas teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, nebėra.

Komisija 2015-11-25 nusprendė atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į tai, kad Komisija ir Seimas 2010 m. ir 2014 m. jau priėmė sprendimus atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat atsižvelgusi į Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos pateiktas nuomones.

Nacionalinio saugumo plėtros ir nacionalinio saugumo subjektų teisinis reguliavimas yra nustatytas keliuose specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme, Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatyme, Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos įstatyme  ir kt.

Vietos savivaldos įstatymo paskirtis – nustatyti savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžti vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta Lietuvos piliečių teisė ir pareiga pasirengti ginti Tėvynę. Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 7 skyriaus ketvirtojo skirsnio 2 dalimi, už piliečių pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui sistemos funkcionavimą atsakinga Vyriausybė, o ne savivaldybės. Be to, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įtvirtinta nuostata dėl valstybės paramos visuomeninėms organizacijoms, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo, jau yra įgyvendinta – Lietuvos šaulių sąjungai pavesta rengti šaulius ginkluotai valstybės gynybai ir pilietiniam pasipriešinimui, prisidėti prie savanoriško Lietuvos Respublikos piliečių karinio rengimo. Pilietinės gynybos centrui prie Krašto apsaugos ministerijos pavesta šviesti visuomenę gynybos klausimais ir plėtoti krašto apsaugos sistemos ir asociacijų, taip pat švietimo įstaigų bendradarbiavimą pasirengimo pilietinei gynybai srityje.

Pažymėtina ir tai, kad Šaulių sąjungos įstatyme yra nustatyta šios sąjungos funkcija bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis. Lietuvos šaulių sąjungos bendradarbiavimas su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, švietimo įstaigomis detaliau yra reglamentuojamas Lietuvos šaulių sąjungos ir atitinkamų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, švietimo įstaigų bendradarbiavimo sutartyse.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

36.

Viktorija Klimavičiūtė

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 pakeitimo.“

Pareiškėja siūlo pakeisti neseniai priimtą Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 41 straipsnį (juo keičiamas Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnis) ir nustatyti, kad ilgalaikiai pasimatymai truktų 2 paras ir ilgalaikiai pasimatymai būtų leidžiami ne tik su sutuoktiniu ar sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, bet ir su motina, broliu, seserimi ar vaiku.

Komisija 2015-09-23 priėmė sprendimą  kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

37.

Danutė Rėkštienė

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 pakeitimo.“

Pareiškėja siūlo pakeisti neseniai priimtą Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 41 straipsnį (juo keičiamas Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnis) ir nustatyti, kad ilgalaikiai pasimatymai truktų 2 paras ir ilgalaikiai pasimatymai būtų leidžiami ne tik su sutuoktiniu ar sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, bet ir su motina bei artimaisiais.

Komisija 2015-09-23 priėmė sprendimą  kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

38.

Dainius Žvinklys

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 pakeitimo.“

Pareiškėjas siūlo pakeisti neseniai priimtą Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 41 straipsnį (juo keičiamas Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnis) ir nustatyti, kad ilgalaikiai pasimatymai truktų 2 paras ir ilgalaikiai pasimatymai būtų leidžiami ne tik su sutuoktiniu ar sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, bet ir su broliu bei artimaisiais.

Komisija 2015-09-23 nusprendė šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

39.

Antanas Butkus

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Pareiškėjas siūlo:

1. Dėl Bausmių vykdymo kodekso (BVK) 55 ir 92 straipsnių ir Suėmimo vykdymo įstatymo (SVĮ) 22 straipsnio pataisų:

1.1. Dėl apsipirkimo parduotuvėje sumos kvotos nustatymo – neriboti suimtiesiems (nuteistiesiems) apsipirkimo parduotuvėje sumos.

1.2. Dėl trumpalaikio pasimatymo trukmės – palikti trumpalaikius pasimatymus iki keturių valandų.

1.3. Dėl ilgalaikio pasimatymo trukmės – palikti ilgalaikius pasimatymus: per du mėnesius – vieną ilgalaikį pasimatymą  iki dviejų parų.

1.4. Dėl trumpalaikių pasimatymų – nustatyti, kad neatskiriant nuteistojo nuo lankytojų vyksta pasimatymai su sutuoktiniu, sugyventiniu, artimaisiais giminaičiais ir asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jeigu nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, – įtvirtinti, kad vaikas gali būti registruotas ir kitoje valstybėje.

1.5. Dėl nuteistųjų (suimtųjų) teisės pasimatyti su artimaisiais giminaičiais – įtraukti nuostatą, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami ir su artimaisiais giminaičiais.

1.6. Dėl galimybės atsivežti į pasimatymą namuose gaminto maisto – palikti galioti Bausmių vykdymo kodekso redakciją, kad į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims sudaromos sąlygos atsivežti namuose gaminto maisto.

1.7. Numatyti ilgalaikius pasimatymus paliktiems atlikti ūkio darbus nuteistiesiems.

2. Palikti galioti galiojančias BVK 99 straipsnio ir SVĮ 16 straipsnio nuostatas dėl susirašinėjimo laiškais ir neįtraukti nuostatos, kad laiškai gali būti ribojami, arba nustatyti, kad laiškai negali būti ribojami ilgiau kaip šešis mėnesius.

3. Palikti galioti galiojančias BVK 102 straipsnio ir SVĮ 23 straipsnio nuostatas dėl teisės skambinti telefonu trukmės, kur numatyta, kad nuteistajam (suimtajam) vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių (t. y. neįtraukti į pokalbio trukmę pasirengimo skambinti, numerio rinkimo ir laukimo, kol atsilieps pašnekovas, laiko).

4. Priimti naują nuostatą, kad, jeigu suimtasis (nuteistasis) nėra mokus, telefoninį pokalbį apmoka įkalinimo įstaiga, kol suimtasis (nuteistasis) taps mokus.

5. Panaikinti BVK 110 straipsnio, SVĮ 32 straipsnio ir 34 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl paslaugų neatlygintinai teikimo, t. y. draudimo laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar suimtojo ar teikti jas.

6. Dėl draudimo rūkyti kamerose ir kitose gyvenamosiose patalpose – panaikinti BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems (suimtiesiems) draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, drausmės izoliatoriuose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose.

7. Dėl galimybės įsigyti tabako gaminių – nustatyti, kad, jeigu paskirta nuobauda – teisės apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje atėmimas iki vieno mėnesio,  suimtasis turi teisę įsigyti higienos reikmenų, kanceliarinių prekių ir tabako gaminių.

8. Dėl SVĮ 9 straipsnio 4 dalies, 32 straipsnio 3 dalies nuostatų – palikti galioti nuostatą, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) leidžiama turėti viską, kas nėra draudžiama.

9. Dėl SVĮ 27 straipsnio nuostatų dėl apmokestinimo už naudojimąsi elektros prietaisais – neapmokestinti suimtųjų.

Komisija 2015-09-23, 1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Komisija šį sprendimą priėmė atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę, taip pat į Komisijos posėdyje pateiktą informaciją ir paaiškinimus, taip pat manydama, kad esminis BVK pakeitimų tikslas – veiksmingesnis BVK 9 straipsnyje įtvirtinto teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principo įgyvendinimas. Vadovaujantis šiuo principu, nuteistojo teisinė padėtis visų pirma turi priklausyti nuo paties nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu, todėl, siekdamas, kad jam laipsniškai būtų suteikiama daugiau teisių bei lengvatų ir mažinama apribojimų bei draudimų, nuteistasis turėtų pats aktyviai keisti savo elgesį, dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse ir nenukrypstamai vykdyti savo pareigas. Įgyvendinus peticijoje pateiktus siūlymus teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principas būtų neproporcingai, netolygiai įgyvendinamas. Be to, BVK ir SVĮ pakeitimai sudaro galimybę užtikrinti sklandų bausmių ir suėmimo vykdymą, o suimtiesiems ir nuteistiesiems – saugesnes kalinimo sąlygas.

Dėl pasimatymų trukmės

Siekiant veiksmingos nuteistojo integracijos į visuomenę, labai svarbu, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nenutrūktų jo socialiniai ryšiai su artimaisiais ir kitais asmenimis, t. y. turi būti sudaromos tokios sąlygos nuteistajam kuo dažniau matytis su šeimos nariais (esant galimybėms, ir trumpam parvykti į namus).

Pažymėtina, kad tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių stebėjimo institucijos (Europos Tarybos Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga ir kt.) nuolat akcentuoja būtinybę sudaryti sąlygas kuo dažniau (bet nebūtinai kuo ilgiau) suimtiesiems ir nuteistiesiems palaikyti socialinius ryšius su laisvėje esančiais asmenimis.

Šiuo metu Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje įtvirtinta nuteistųjų pasimatymų tvarka, kai tokie pasimatymai suteikiami gana retai (nors pasimatymų trukmė yra santykiškai ilga), akivaizdžiai neprisideda prie palankesnių sąlygų nuteistajam veiksmingiau integruotis į visuomenę sukūrimo, todėl šią tvarką, remiantis Europos salių praktika, būtina tobulinti.

Daugelyje Europos valstybių ilgalaikių pasimatymų (su nakvyne) nuteistiesiems nėra numatyta (Prancūzija, Danija, Švedija, Šveicarija, Lenkija, Čekija, Vengrija, Kroatija ir kt.) arba tai yra išimtiniai atvejai, kai lankytojai pasimatyti atvyksta iš toli (Vokietija, Slovakija). Nuteistiesiems suteikiami tik trumpalaikiai pasimatymai, kurių trukmė nuo 1 iki 4 val. Todėl, siekiant skatinti nuteistųjų ir jų artimųjų (ar kitų asmenų) socialinių ryšių palaikymą, BVK pakeitimais nors ir, atsižvelgiant į vyraujančią tarptautinę praktiką, sutrumpinama pasimatymų trukmė, tačiau reikšmingai padidinamas nuteistajam leidžiamų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų skaičius. Pavyzdžiui, pataisos namų paprastosios grupės sąlygomis laikomas nuteistasis per du mėnesius galės gauti vieną trumpalaikį ir vieną ilgalaikį pasimatymą (šiuo metu minėtas pasimatymų skaičius suteikiamas kartą per tris mėnesius), lengvojoje grupėje – du trumpalaikius ir du ilgalaikius pasimatymus per du mėnesius (šiuo metu per minėtą laikotarpį nuteistajam suteikiama po vieną trumpalaikį ir vieną ilgalaikį pasimatymą), drausmės grupėje – vienas trumpalaikis pasimatymas per keturis mėnesius (šiuo metu pasimatymų galimybė drausmės grupėje laikomiems nuteistiesiems nenumatyta).

Kartu BVK ir SVĮ pakeitimais įtvirtinta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus (šiuo metu suimtiesiems leidžiami tik trumpalaikiai pasimatymai). Be to, palikti tardymo izoliatoriuje, laisvės atėmimo vietos ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus nuteistieji taip pat galės be išlygų pasinaudoti ilgalaikiais pasimatymais (pasimatymų skaičius priklauso nuo grupės, kuriai jie priskirti).

Atsižvelgiant į tai, kad laisvės atėmimo vietų įstaigose yra įrengtas ribotas suimtųjų ir nuteistųjų pasimatymams organizuoti reikalingų patalpų skaičius ir dėl stygiaus nėra galimybių įrengti papildomų pasimatymų patalpų, atitinkamai nesutrumpinus šiuo metu nustatytos pasimatymų trukmės nurodyti BVK pakeitimai, kuriais suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaromos sąlygos dažniau pasimatyti su artimaisiais ar kitais asmenimis, būtų buvę neįmanomi.

Svarbu paminėti, kad pareiškėjų nurodyti BVK pakeitimai atitinkamai įsigalios tik 2016 m. balandžio 1 d. ir 2017 m. sausio 1 d., sklandus jų taikymas priklausys nuo jų įgyvendinimo tvarkos, kuri bus nustatyta objektyviai įvertinus tiek nuteistųjų, tiek ir jų artimųjų išsakytų problemų pagrįstumą ir racionalius siūlymus. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad nuteistiesiems gali būti suteikiamas neribotas skaičius pasimatymų socialiniams ryšiams palaikyti, ir į tai, kad nuteistieji turi teisę jiems priklausančius ilgalaikius pasimatymus keisti į trumpalaikius pasimatymus, bus tobulinamas pasimatymų suteikimo tvarkos mechanizmas, kuris užtikrins, kad, esant svarbioms priežastims (nuteistojo artimieji į pasimatymus su nuteistuoju atvyksta iš toli, gyvena užsienyje, neturi pakankamai lėšų dažnai lankyti nuteistąjį ir pan.), pateikus prašymą tą pačią dieną bendra vieno pasimatymo trukmė galėtų būti pailginama.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistiesiems paskatinimo tvarka ir šiuo metu gali būti suteikiami trys papildomi ilgalaikiai pasimatymai per vienus metus, o lengvajai ir paprastajai grupėms priskirtiems nuteistiesiems gali būti suteikiamas neribotas skaičius papildomų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų socialiniams ryšiams palaikyti. Be to, pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis laikomi nuteistieji, kuriems liko ne daugiau kaip vieni metai iki galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, atsižvelgiant į nusikalstamo elgesio riziką, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali būti perkelti į atvirą koloniją tęsti bausmės atlikimo (atvirojoje kolonijoje laikomiems asmenims pasimatymų skaičius neribojamas). Nuteistiesiems taip pat užtikrinamos ir kitos galimybės palaikyti ryšius su laisvėje esančiais asmenimis – teisė paskambinti ir susirašinėti.

Dėl pasimatymų su vaikais

Vertinant šiuo metu įtvirtintą sistemą, kai ilgalaikiuose pasimatymuose su nuteistuoju leidžiama dalyvauti ir jo vaikams, abejotina, ar ilgas buvimas įkalinimo įstaigos aplinkoje (dažnai – ir prirūkytose patalpose) atitinka vaiko interesus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis ilgalaikių pasimatymų tikslas – santuokinių ryšių stiprinimas, vaikas tokiame pasimatyme natūraliai sulaukia menkesnio dėmesio, bendravimui su juo skiriama kur kas mažiau laiko. Vaiko raidos specialistai taip pat akcentuoja, kad, siekiant išsaugoti artimą ryšį su vaiku, įkalinti tėvai su juo turėtų palaikyti dažnesnius (nebūtinai ilgos trukmės) ir kokybiškesnius kontaktus.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos turimais duomenimis, šiuo metu vidutiniškai tik apie 12 proc. įvykstančių nuteistųjų ilgalaikių pasimatymų dalyvauja ir nuteistųjų vaikai (2014 m. duomenys), todėl manytina, kad dauguma nuteistųjų artimųjų suvokia, jog ilgalaikių pasimatymų forma nėra pati tinkamiausia nuteistajam pasimatyti ir pabendrauti su savo vaikais, todėl vaikų į šiuos pasimatymus nesiveda.

Todėl, siekiant užtikrinti nuteistųjų galimybę palaikyti intensyvesnius socialinius ryšius su savo vaikais (ir kitais šeimos nariais) ir visų pirma maksimaliai užtikrinti vaiko interesus, BVK pakeitimuose numatyta, kad trumpalaikiai pasimatymai su vaikais ir kitais artimaisiais galės vykti neizoliuojant nuteistojo ir į pasimatymą atvykusių asmenų. Patalpas, kuriose vyks tokie pasimatymai, bus stengiamasi kuo labiau pritaikyti lankytojų, ypač mažamečių vaikų, poreikiams (draugiškos aplinkos sukūrimas), siekiant, kad pasimatymų erdvė būtų funkcionali ir patogi tiek pasimatyti atvykusiems asmenims, tiek ir nuteistiesiems. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji galės dažniau pasimatyti ir tiesiogiai pabendrauti su savo vaikais tinkamoje aplinkoje, tokie pasimatymai taps daug kokybiškesni.

Siekiant apsaugoti vaikų interesus, BVK pakeitimais sudaromos sąlygos užtikrinti, kad nuteistųjų pasimatymai su jais kuo dažniau vyktų už šių įstaigų ribų, taip pat sudaromos palankesnės nuteistiesiems galimybės pasimatyti su vaikais (ir kitais artimaisiais) ne tik pataisos įstaigose. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, atlikusiems ne mažiau kaip pusę bausmės nuteistiesiems gali būti leidžiama vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į namus, o dirbantiems nuteistiesiems gali būti suteikiamos keturiolikos dienų nemokamos atostogos per vienus metus (leidžiant parvykti į namus). Nuteistųjų, kuriems suteikiama teisė trumpam parvykti į namus, skaičius nuo 2012 metų (mažėjant bendram nuteistųjų skaičiui) nuolat auga. Pavyzdžiui, 2012 m. šia teise pasinaudojo 71 nuteistasis, o 2013 metais –157, 2014 metais – 254 nuteistieji. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pagal BVK pakeitimus laikinai išvykusiųjų iš pataisos įstaigų nuteistųjų elgesio kontrolė gali būti vykdoma ir elektroninio stebėjimo priemonėmis, tikimasi, kad tokių išvykų dar labiau padaugės, o nuteistieji kartu turės palankesnes galimybes pasimatyti su artimaisiais ne tik pataisos įstaigose.

Be to, artėjant galimo lygtinio paleidimo iš pataisos namų terminui, nuteistieji galės būti perkeliami į už pataisos įstaigos ribų esančius specialius padalinius–pusiaukelės namus, kuriuose taikomas režimas bus artimas gyvenimui laisvėje: nuteistieji turės galimybę ne tik savarankiškai vykti į laisvėje esančią darbo vietą ar mokslo įstaigą, bet ir laisvu nuo darbo ir dalyvavimo elgesio korekcijos programose metu išeiti pasivaikščioti ar savaitgaliui parvykti į namus. Taigi, šių nuteistųjų (kaip ir atvirojoje kolonijoje laikomų asmenų) susitikimų su vaikais ar kitais artimaisiais ne pataisos įstaigoje galimybės taip pat gerokai padidėja.

Apibendrinant pažymėtina, kad peticijoje iškeltos problemos (nuteistųjų ir jų artimųjų bendravimo ir socialinių ryšių išlaikymo poreikis) kaip tik ir sprendžiamos BVK ir SVĮ pakeitimais, t. y. ne tik reikšmingai padidintas minimalus įkalintiems asmenims tenkančių pasimatymų skaičius, bet ir nauja pasimatymų forma (trumpalaikiai pasimatymai neizoliuojant įkalinto asmens ir atvykusiųjų pasimatyti) suteiks jiems daugiau galimybių pasimatymus naudoti pagal individualius poreikius. Kartu pabrėžtina, kad dar didesnės nuteistojo bendravimo su išoriniu pasauliu galimybės (papildomi pasimatymai, išvykos į namus, režimo švelninimas ir pan.) priklauso tik nuo paties nuteistojo, t. y. jo pozityvaus elgesio, nustatytų taisyklių ir draudimų laikymosi, požiūrio į darbą, aktyvaus dalyvavimo elgesio korekcijos programose ir pan.

Taigi, norėdamas su savo vaikais ir kitais artimaisiais bendrauti kur kas intensyviau (ir ne tik pataisos įstaigoje), nuteistasis ir pats turi dėti asmeninių pastangų, kad jo teisinė padėtis būtų nuosekliai švelninama (trumpalaikių išvykų į namus suteikimas, perkėlimas į atvirąją koloniją ar į pusiaukelės namus).

Dėl galimybių į ilgalaikius pasimatymus įsinešti maisto produktų

Draudimą įsinešti maisto produktų į pasimatymus paskatino būtinybė veiksmingiau užkardyti nuteistiesiems draudžiamų turėti daiktų patekimą į pataisos įstaigas ir užtikrinti higienos ir sveikatos saugos reikalavimų laikymąsi (pavyzdžiui, atlikus įnešamo maisto patikrinimą, jis dažnai nebėra tinkamas vartoti, galimi apsinuodijimai sugedusiais ar netinkamai apdorotais maisto produktais ir kt.). Beje, Europos Sąjungos valstybių penitencinėse įstaigose, kuriose yra leidžiami ir ilgalaikiai pasimatymai (pavyzdžiui, Švedijoje, Estijoje), taip pat draudžiama įsinešti maisto produktų ir kitus daiktus (Estijoje nuteistasis arba jį lankantis asmuo privalo sumokėti ne tik už maitinimą, bet ir už naudojimąsi ilgalaikių pasimatymų patalpomis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BVK pakeitimais numatyta, kad į ilgalaikius pasimatymus atvykę asmenys galės nemokamai gauti pataisos įstaigos jau paruošto maisto, todėl pageidaujantiems pasinaudoti tokia galimybe nuteistųjų artimiesiems nebereikės papildomai  rūpintis maisto produktų įsigijimu ir maisto ruoša (sumažės finansinės ir laiko sąnaudos). Nepageidaujantys nemokamai gauti pataisos įstaigos paruošto maisto, jo galės įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje.

Dėl maksimalios apsipirkimo sumos nustatymo

Šiuo metu neribojami nuteistųjų apsipirkimai lemia kriminalinės subkultūros gyvavimą ir jos toleravimą laisvės atėmimo vietose, neproporcingai netolygią nuteistųjų turtinę padėtį (įsigytais daiktais ir maistu atsiskaitoma su kitais nuteistaisiais už suteiktas paslaugas, pavyzdžiui, skundo parašymą, teritorijos ar gyvenamosios vietos sutvarkymą, skalbimą ir pan.). Be to, labai dažnai nuteistieji, iš kurių sąskaitų vykdomi išieškojimai, jiems artimųjų ir kitų asmenų pervedamas lėšas perduoda kitiems nuteistiesiems, kurie vėliau juos aprūpina reikalingomis prekėmis.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad maksimalių pinigų sumų, už kurias nuteistiesiems per mėnesį bus leidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, nustatymas labiau motyvuos nuteistuosius dirbti ar aktyviai dalyvauti socialinėje reabilitacijoje, nes skatinimo už gerą elgesį tvarka (perkėlus į lengvąją grupę) arba įsidarbinę, nuteistieji savo papildomiems poreikiams tenkinti galės išleisti daugiau, o blogai besielgiantys (laikomi drausmės grupėje) – mažiau. Atitinkamai kaip papildoma skatinimo priemonė numatyta ir galimybė leisti apsipirkti už didesnę sumą, t. y. didžiausios pinigų sumos, už kurią nuteistasis gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, padidinimas vienos bazinės socialinės išmokos dydžio suma (38 eurais).

Pastebėtina, kad bausmę atliekantys nuteistieji, jeigu jie to pageidauja, gali būti nemokamai aprūpinami visais bausmės atlikimo metu jiems reikalingais daiktais: drabužiais, avalyne, higienos priemonėmis. Be to, jiems teikiamas visavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad papildomų maisto produktų ar kitų prekių įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu, manytina, kad BVK pakeitimais nustatytos maksimalios sumos (paprastai grupei priskirtiems nuteistiesiems – 114 eurų; lengvajai grupei – 152 eurai; drausmės grupei – 76 eurai) yra pakankamos. Be to, praktika rodo, kad nuteistieji per mėnesį apsiperka vidutiniškai už 80 eurų (2014 m. duomenys) ir tik 10–15 procentų nuteistųjų per mėnesį išleidžia didesnę sumą, negu nustatyti BVK pakeitimais. Dalis nuteistųjų išleidžia didesnę sumų, nes perka ne tik sau, bet ir kitiems nuteistiesiems, todėl absoliučiai daugumai gerai besielgiančių ir kriminalinės subkultūros tradicijų netoleruojančių nuteistųjų minėtas BVK pakeitimas nedarys jokios įtakos, nes jie ir taip perka už mažesnę, negu BVK pakeitimais nustatytą maksimalią pinigų sumą.

Be to, užtikrinant, kad įkalinimo įstaigų parduotuvių kainos nesiskirtų nuo aplinkinių parduotuvių kainų vidurkio, o nuteistieji nepatirtų neproporcingai didelių išlaidų, vykdoma dar griežtesnė ir intensyvesnė negu iki šiol laisvės atėmimo vietose veikiančių parduotuvių parduodamų prekių kainų kontrolė (Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu sudaryta speciali darbo grupė). Kartu, siekiant, kad nuteistieji turėtų kuo mažiau papildomų išlaidų maisto produktams, bus peržiūrėta ir suimtųjų bei nuteistųjų, taip pat konvojuojamų asmenų maitinimo organizavimo tvarka, sudarant sąlygas dažniau keisti valgiaraštį, griežčiau kontroliuojant tiekiamo maisto kokybę ir pan.

Apsipirkimo sumų ribojimai nebus taikomi nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nuteistoms motinoms, apgyvendintoms kartu su vaikais pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose arba ne pataisos namų teritorijoje esančiose patalpose, teisę išvykti be sargybos arba be palydos turintiems nuteistiesiems, apgyvendintiems pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos gyvenamosiose patalpose, esančiose už šių įstaigų teritorijos ribų (pusiaukelės namuose). Į apsipirkimo pataisos įstaigos parduotuvėje sumą nebus įskaitomos pinigų, už kuriuos įsigyjami laikraščiai, žurnalai, knygos ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodyti elektros prietaisai, sumos.

Dėl suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų

Šiuo metu BVK ir SVĮ įtvirtintas suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų (draudžiamų) turėti daiktų teisinis reglamentavimas yra prieštaringas. Pavyzdžiui, BVK 1 priede numatytas draudžiamų daiktų sąrašas, tačiau atskiros BVK ir SVĮ nuostatos nurodo ir leidžiamus turėti daiktus. Todėl, siekiant išvengti praktinių šių teisės aktų nuostatų taikymo problemų, laisvės atėmimo vietų vidaus tvarką reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymuose bus nustatytas aiškus ir nedviprasmiškas suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti pačių reikalingiausių maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Kartu, naujas teisinis reguliavimas bus patogesnis ir patiems suimtiesiems (nuteistiesiems), kadangi leis išvengti konfliktinių situacijų, nes suimtieji ir nuteistieji (taip pat ir įkalinimo įstaigų administracija) aiškiai žinos, kas jiems leidžiama įsigyti ir turėti. Be to, dėl didelio daiktų kiekio turėjimo (daiktų kaupimas) sumažėja vietos suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamosiose patalpose, sudėtinga palaikyti elementarią tvarką gyvenamosiose vietose ir užtikrinti higienos reikalavimų laikymąsi (ypač dėl didelio maisto produktų kiekio laikymo).

Siekiant užtikrinti, kad būtų visų nuteistųjų būtiniausių poreikių patenkinimą (ypač tų, kurie neturi lėšų būtiniausių reikmenų įsigyti laisvės atėmimo vietose) iki BVK atitinkamų nuostatų įsigaliojimo bus peržiūrėta ir patikslinta nuteistųjų aprūpinimo būtiniausiais reikmenimis tvarka (aprūpinimas drabužiais, avalyne, asmens higienos priemonėmis, kanceliarinėmis prekėmis).

Kalėjimų departamentas yra įpareigotas atlikti įkalintų asmenų apklausą dėl jų materialinio buitinio aprūpinimo normų pakeitimo (papildymo) ir šios apklausos rezultatus pateikti Teisingumo ministerijai.

Dėl draudimo su savimi turėti tabako gaminių drausmės izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose, sveikatos priežiūros padaliniuose ir laisvės atėmimų vietos ligoninės stacionare

Pažymėtina, kad BVK pakeitimais suimtiesiems ir nuteistiesiems nedraudžiama rūkyti, jeigu jie nori tai daryti, tačiau siekiama užtikrinti, kad tai būtų daroma tik tam skirtose vietose.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tai daryti draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose.

Atsižvelgiant į tai ir siekiant veiksmingiau užtikrinti šio įstatymo nuostatas, taip pat rūpinantis įkalintų asmenų sveikata, laisvės atėmimo vietų ligoninės stacionare, drausmės izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose draudžiama su savimi turėti tabako gaminių, t. y. suimtųjų (nuteistųjų) įsigyti tabako gaminiai jiems bus išduodami tik einant parūkyti į tam numatytas specialiai įrengtas vietas.

Dėl skambinimo telefonu tvarkos

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą suimtieji (nuteistieji) turi teisę vieno skambinimo metu paskambinti tik vieną kartą ir, jeigu  pokalbis trunka mažiau negu 15 minučių, papildomai skambinti nebeleidžiama. Tuo tarpu BVK ir SVĮ pakeitimais (kurie parengti atsižvelgiant į pačių suimtųjų ir nuteistųjų nusiskundimus) kaip tik išplečiamos suimtųjų ir nuteistųjų teisės, kadangi vieno skambinimo metu (15 min.) jie galės skambinti neribotą kartų skaičių (t. y. keliems abonentams).

Nuteistiesiems paskatinimo tvarka gali būti suteikta teisė vieną kartą papildomai paskambinti telefonu. Be to, pataisos įstaigos direktorius gali leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pagal galiojančią tvarką suimtasis ar nuteistasis turi teisę paskambinti kito abonento sąskaita, todėl minėta teise gali pasinaudoti ir nemokūs suimtieji ar nuteistieji.

Dėl suimtųjų elektros prietaisų apmokestinimo

Pažymėtina, kad įvairių elektros prietaisų (televizorių, muzikos ir vaizdo grotuvų, kompiuterių ir kt.) turėjimas nėra susijęs su būtiniausių suimtųjų poreikių tenkinimu –priešingai, šiuos prietaisus suimtieji naudoja tik savo laisvalaikiui paįvairinti. Atsižvelgiant į tai, šiam tikslui neturėtų būti naudojamos į valstybės biudžetą surinktos mokesčių mokėtojų lėšos. Kartu pabrėžtina, kad analogiška turimų asmeninių elektros prietaisų sunaudotos elektros energijos sąnaudų apmokestinimo tvarka jau galioja nuteistiesiems, todėl nėra aišku, kodėl turėtų būti atskirai išskiriama viena asmenų grupė (suimtieji), kuriai būtų sudaroma privilegija nemokėti už savo pramogas.

Dėl kitų peticijoje pateiktų siūlymų

Įstatymo suteiktą teisę laikinai sustabdyti suimtųjų ir nuteistųjų laiškų išsiuntimą ir gautų laiškų įteikimą bus galima realizuoti tik išimtiniais atvejais ir tik esant įstatyme numatytiems pagrindams, o šiems išnykus, priemonės naudojimas turės būti nedelsiant nutraukiamas. Kartu pažymėtina, kad sustabdyti laiškų išsiuntimą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms, kitiems teisės pažeidimams, ar tuo atveju, kai reikia apsaugoti žmogaus teises. Taigi, minėti SVĮ ir BVK pakeitimai nedarys įtakos gerai besielgiančių ir teisės aktų reikalavimus vykdančių suimtųjų ir nuteistųjų teisinei padėčiai.

Draudimu nuteistiesiems teikti bet kokio pobūdžio paslaugas kitiems asmenims siekiama apriboti nuteistųjų subkultūros apraiškas, kadangi dažnai tam tikros nuteistųjų grupės už finansiškai pajėgesnių kalinių teikiamus daiktus (dažniausiai cigaretes, maisto produktus, drabužius, narkotikus ir kt.), atlieka tam tikrus buities darbus (skalbia, tvarko gyvenamąją vietą, gamina maistą ir pan.). Kartu šiuo pakeitimu apsaugomi ir pačių nuteistųjų interesai, kadangi iš jų nebebus reikalaujama kokių nors neteisėtų paslaugų.

Taip pat pažymėtina, kad šiuo metu nustatytas itin dažnas kirpimosi intervalas (kartą per savaitę) nėra pagrįstas realia būtinybe, todėl manytina, kad visiškai pakanka, jeigu suimtiesiems bus sudarytos sąlygos nemokamai apsikirpti ne dažniau kaip du kartus per mėnesį.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad peticijoje yra pateikti siūlymai keisti tas įstatymų nuostatas, kurios nebuvo keistos aptariamais BVK ir SVĮ pakeitimais. Dabar galiojanti BVK ir SVĮ nuostata, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) sudaromos sąlygos ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po dušu, nedraudžia šią teisę realizuoti dažniau, todėl įstatymų pakeitimai šiuo atveju nėra būtini.

Pažymėtina, kad, esant finansinėms galimybėms, minėtos suimtųjų (nuteistųjų) teisės įgyvendinimas galėtų būti išplečiamas įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

40.

Augustinas Mičiulis ir kiti pareiškėjai

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

41.

42.

Povilo Preikšos ir kitų pareiškėjų

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

43.

Dinos Gončarovos ir kitų pareiškėjų

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

44.

Tomo Brazinsko ir kitų pareiškėjų

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

45.

Rimas Taraška

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

46.

Aurimas Dusevičius

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

47.

Domas Žvinklys

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

48.

Audrius Čivinskas

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

49.

Valerij Janč ir kiti pareiškėjai

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

50.

Remigijus Byčius

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

51.

Audrius Petkauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

52.

Darius Petkauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

53.

Norbertas Tučkus

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

54.

Tautvaldas Snukiškis

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

55.

Andrius Dusevičius

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

56.

Kęstutis Cikanas

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos  Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Šiame kreipimesi yra pateikti tokie pat pasiūlymai, kaip Antano Butkaus ir kitų pareiškėjų peticijoje.

Komisija 2015-09-23,

1) vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 2015-09-23 priėmė sprendimą pareiškėjų kreipimusis, kuriuose yra pateikti tokie pat reikalavimai pakeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Suėmimo vykdymo įstatymą Nr. XII-1819, sujungti į vieną ir nagrinėti kaip vieną kreipimąsi.

2) šį kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-11-25 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimas 2015-12-03 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Seimo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

57.

Tomaš Mackevič

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. XII-1819 pakeitimų.“ Kreipimesi tik nurodomi Bausmių vykdymo kodekso pakeitimai ir jais piktinamasi, tačiau pasiūlymai nesuformuluoti.

Komisija 2015-09-23, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nusprendė kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – kreipimasis neatitinka Peticijų įstatyme nustatytų formos ir turinio reikalavimų.

Kreipimąsi būtina parašyti ir pateikti pagal Peticijų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus: reikia nurodyti pareiškėjo ar jų atstovo asmens kodą, taip pat kreipimesi turi būti aiškiai išdėstyti pareiškėjų pasiūlymai ar reikalavimai. Tačiau kreipimesi tik nurodomi Bausmių vykdymo kodekso pakeitimai ir jais piktinamasi. Pavyzdžiui, teigiama (tekstas netaisytas), kad „Įstatymo 25, 26, 27, 29, 30, 34, 35, 94 straipsniu nustatančiu ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų neproporcingą ribojimą sukuriant mažiau galimybių palaikyti socialinius ryšius su šeima (tėvai, brolis, sesuo, vaikai). Naujas BVK normos atima teisę matytis iki dviejų parų su tėvais, broliu/seserimi. Pagal nauja BVK 94 str. draudžiama vartoti šeimos tradicinius patiekalus, bei pigų maistą, kuris su nuolaidomis galima įsigyti laisvėje, atkreipiant dėmesį, kad pataisos namu parduotuvėje kainos 30% viršija kainas laisvoje Lietuvos teritorijos rinkoje. Naujas BVK 94 str. nustato neaiškią naują bausmės formą, atimant teisę į pasimatymus. Atsižvelgiant , kad BVK 142, 143 str. aiškiai neišreiškia straipsniu (normas): despozicijas ir sankcijas. Mes pagrįstai teigiame, kad pasimatymai bus draudžiami atsižvelgiant i nuteistojo nuomonę, o ne elgesį. Taigi, šiandien nuteistiesiems atimta teise matytis su šeima (pilna tos prasmės, apimtimi). Ilgalaikių pasimatymų tęstinumas sutrumpėja vienai parai, bei atimta teisė į šeimos tradicinius ir nacionalinius patiekalus (atimta teisė į tradicinius papročius). Ir nustatoma nauja bausmė, visiškai atimant teisę į pasimatymus. Tokios sąlygos prieštarauja „CPT“ komisijos nuomonei (reikalavimus). Prieštarauja Europos Žmogaus Teisiu Teismo praktikai, bei LR Konstitucijos 22 str. l d., 26 str.5 d., 38str. l d., 2 d., 6 d.,7 d. reikalavimus“.

Pareiškėjas šį Komisijos sprendimą apskundė Seimui, tačiau skundas pateiktas nesilaikant Peticijų įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas Komisijos sprendimus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir šis teismas pareiškėjo skundą priėmė.

58.

Žilvinas Vaigauskas

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Kreipimesi tik nurodomi Bausmių vykdymo kodekso pakeitimai ir jais piktinamasi, tačiau pasiūlymai nesuformuluoti.

Komisija 2015-09-23, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nusprendė kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – kreipimasis neatitinka Peticijų įstatyme nustatytų formos ir turinio reikalavimų.

Kreipimąsi reikia parašyti ir pateikti pagal Peticijų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus: reikia nurodyti pareiškėjo ar jų atstovo asmens kodą, taip pat kreipimesi turi būti aiškiai išdėstyti pareiškėjų pasiūlymai ar reikalavimai. Tačiau kreipimesi tik nurodomi Bausmių vykdymo kodekso pakeitimai ir jais piktinamasi. Pavyzdžiui, teigiama (tekstas netaisytas), kad „Įstatymo 25, 26, 27, 29, 30, 34, 35, 94 straipsniu nustatančiu ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų neproporcingą ribojimą sukuriant mažiau galimybių palaikyti socialinius ryšius su šeima (tėvai, brolis, sesuo, vaikai). Naujas BVK normos atima teisę matytis iki dviejų parų su tėvais, broliu/seserimi. Pagal nauja BVK 94 str. draudžiama vartoti šeimos tradicinius patiekalus, bei pigų maistą, kuris su nuolaidomis galima įsigyti laisvėje, atkreipiant dėmesį, kad pataisos namu parduotuvėje kainos 30% viršija kainas laisvoje Lietuvos teritorijos rinkoje. Naujas BVK 94 str. nustato neaiškią naują bausmės formą, atimant teisę į pasimatymus. Atsižvelgiant , kad BVK 142, 143 str. aiškiai neišreiškia straipsniu (normas): despozicijas ir sankcijas. Mes pagrįstai teigiame, kad pasimatymai bus draudžiami atsižvelgiant i nuteistojo nuomonę, o ne elgesį. Taigi, šiandien nuteistiesiems atimta teise matytis su šeima (pilna tos prasmės, apimtimi). Ilgalaikių pasimatymų tęstinumas sutrumpėja vienai parai, bei atimta teisė į šeimos tradicinius ir nacionalinius patiekalus (atimta teisė į tradicinius papročius). Ir nustatoma nauja bausmė, visiškai atimant teisę į pasimatymus. Tokios sąlygos prieštarauja „CPT“ komisijos nuomonei (reikalavimus). Prieštarauja Europos Žmogaus Teisiu Teismo praktikai, bei LR Konstitucijos 22 str. l d., 26 str.5 d., 38str. l d., 2 d., 6 d.,7 d. reikalavimus“.

59.

Romualdas Stralkus

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Pareiškėjas siūlo papildyti, pakeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, „sudarant galimybę įtariamajam, kaltinamajam būti pilnai ir lygiateisiu proceso dalyviu, t. y. įpareigoti ikiteisminį tyrimą surinkti visus duomenis, nurodytus pagal įtariamojo, kaltinamojo aplinkybes“.

Komisija 2015-09-23, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nusprendė kreipimosi nepripažinti peticija.

Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad kreipimasis nepripažįstamas peticija, jei iškeltų reikalavimų ir siūlymų tenkinimui nereikia priimti naujo teisės akto, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojančio teisės akto.

Šiame kreipimesi siūloma papildyti, pakeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, „sudarant galimybę įtariamajam, kaltinamajam būti pilnai ir lygiateisiu proceso dalyviu, t. y. įpareigoti ikiteisminį tyrimą surinkti visus duomenis, nurodytus pagal įtariamojo, kaltinamojo aplinkybes“, tačiau Baudžiamojo proceso kodekse jau yra ši nuostata – jo 7 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK181 straipsnyje nurodyta, kad įtariamasis ir jo gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas ikiteisminio tyrimo metu bet kuriuo momentu turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, išskyrus proceso dalyvių asmens duomenis, saugomus atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos, taip pat susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus.

Pareiškėjas šį Komisijos sprendimą apskundė Seimui, tačiau skundas pateiktas nesilaikant Peticijų įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

60.

Algerdas Kubilius

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. XII-1819 pakeitimų.“

Pareiškėjas reikalauja:

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 55straipsnio 1 d.; 2 d. pakeitimo dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalies dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio kodekso 110 straipsnio dėl

 - pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 9 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 16 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 22 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 23 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 27 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 34 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 38 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 41 straipsnio dėl

- pripažinti netekusiu galios įsigaliosiančio įstatymo 44 straipsnio dėl“

Komisija 2015-09-23, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nusprendė kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – kreipimasis neatitinka Peticijų įstatyme nustatytų formos ir turinio reikalavimų.

Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kreipimesi turi būti aiškiai išdėstyti pareiškėjo reikalavimai ir siūlymai, tačiau šiame kreipimesi pateikti reikalavimai yra neaiškūs.

61.

Vladas Krivickas

„Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. I-2132 „Dėl Gruzijos Respublikos Nepriklausomybės pripažinimo“.

Pareiškėjas siūlo:

1) pakeisti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, tautą, žeminančią jų garbę, orumą.“;

2) pakeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. I-2132 „Dėl Gruzijos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“ ir jį išdėstyti taip:

„Atsižvelgdama į Gruzijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 9 d. Aktą „Dėl Gruzijos valstybinės nepriklausomybės atstatymo“ ir gerbdama laisvo tautų apsisprendimo teisę, išreikštą 1991 m. kovo 31 d. referendume, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria:

1. Pripažinti Gruzijos Respublikos valstybinę nepriklausomybę.

2. Konstatuoti, kad:

2.1. 1991 m. kovo 31 d. referendume buvo pateiktas atsakyti vienintelis klausimas „Ar Jūs sutinkate atstatyti valstybinę Gruzijos nepriklausomybę 1918 m. gegužės 26 d. Nepriklausomybės akto pagrindu?“. Abchazijos Aukščiausioji Taryba prieš šį referendumą dar 1990 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Abchazijos valstybinio suvereniteto deklaraciją ir nutarimą „Dėl Abchazijos valstybingumo teisinės apsaugos garantijų“ ir Abchazija faktiškai šį Gruzijos organizuotą referendumą ignoravo;

2.2. Gruzijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 9 d. Aktu „Dėl Gruzijos valstybinės nepriklausomybės atstatymo“ Gruzija pasiskelbė 1918-1921 metų Gruzijos Demokratinės Respublikos teisių perėmėja, su kuria Abchazija neturėjo nustačiusi teisinių santykių. Nuo to momento Gruzijos SSR de jure nustojo veikti, atitinkamai valstybiniai-teisiniai santykiai tarp Abchazijos ir Gruzijos, sukurti ir reguliuojami sovietine įstatymų leidėjo, buvo nutraukti, buvusios Gruzijos SSR teritorijoje atsirado tarpusavyje teisiniais santykiais nesusietos dvi valstybės – Abchazija ir Gruzija.“

Komisija 2015-09-23 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-12-09 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pateiktas nuomones ir dėl šių motyvų:

1. Šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatos be kitų draudimų apima ir draudimą platinti dezinformaciją apie tautą, todėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pakeitimas, papildant nuostatą žodžiu „tauta“, būtų perteklinis.

Visuomenės informavimo įstatymas  nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Sistemiškai aiškinant šio įstatymo nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos radijo ir televizijos komisijos bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos kaip institucijų, vykdančių viešosios informacijos turinio priežiūrą bei žmogaus teisių pažeidimų atvejų visuomenės informavimo srityje nagrinėjimo veiklą, pasikartoja aspektas, numatantis draudimą visuomenės informavimo priemonėse skelbti viešą informaciją,  skatinančią nesantaiką dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Be to, sąvoka „žmogus“, kurio atžvilgiu Įstatymas nustato draudimą platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią ir įžeidžiančią jį, yra tautos sudedamoji dalis, todėl jei pažeidžiamos žmogaus teisės dėl tautybės, pažeidžiamos ir visos tautos teisės.

2. Pareiškėjo pateiktas pasiūlymas pakeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. I-2132 „Dėl Gruzijos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“ prieštarauja nacionaliniams Lietuvos Respublikos interesams ir tarptautinės teisės normoms.

Lietuvos Respublika remia Gruzijos suverenitetą ir teritorinį vientisumą tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose. Lietuvos Respublika nepripažįsta Abchazijos ir Cchinvalio (Pietų Osetijos) regionų kaip „nepriklausomų valstybių” ir laiko juos okupuotomis Gruzijos teritorijomis.

Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. I-2132 „Dėl Gruzijos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“ prieštarauja nacionaliniams Lietuvos Respublikos interesams ir tarptautinės teisės normoms.

Lietuvos Respublika remia Gruzijos suverenitetą ir teritorinį vientisumą tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose. Lietuvos Respublika nepripažįsta Abchazijos ir Cchinvalio (Pietų Osetijos) regionų kaip „nepriklausomų valstybių” ir laiko juos okupuotomis Gruzijos teritorijomis.

Seimas 2015-12-15 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktus pasiūlymus.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

62.

Zenonas Kaveckas

„Dėl vandens tiekimo abonentinio mokesčio“

Pareiškėjas siūlo panaikinti abonentinį mokestį užcentralizuotai tiekiamą vandenį.

Komisija 2015-09-30 kreipimąsi pripažino peticija ir priėmė ją nagrinėti.

Komisija 2015-12-03 nusprendė atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) pateiktą nuomonę, į Komisijos posėdyje pateiktą informaciją ir paaiškinimus, taip pat manydama, kad pardavimo kaina (abonentinis mokestis) nėra papildomas mokestis už teikiamas paslaugas. Pardavimo kaina yra sudėtinė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos dalis ir yra pagrįsta šios veiklos vykdymo būtinosiomis sąnaudomis.

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (toliau – Įstatymas). VKEKK kompetencija geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo srityje įtvirtinta Įstatymo 9 straipsnyje, pagal kurį VKEKK derina vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens, nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir kontroliuoja, kaip jos taikomos, nustato vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens, nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodiką ir kontroliuoja, kaip ji taikoma. Vadovaudamasi Įstatymu, VKEKK 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 patvirtino Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodiką (2014 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 03-942 Metodika išdėstyta nauja redakcija) (toliau - Metodika).

Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog geriamojo vandens tiekimas – geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo vykdoma veikla, apimanti technines, organizacines ir ekonomines priemones, reikalingas geriamajam vandeniui išgauti, ruošti, pristatyti ir parduoti abonentui ir (ar) vartotojui. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad abonentai ir vartotojai už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal pirkimo ir pardavimo vietoje (geriamojo vandens apskaitos mazguose) įrengtų atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. To paties straipsnio 3 dalyje teigiama, kad atsiskaitomuosius geriamojo vandens apskaitos prietaisus pirkimo ir pardavimo vietose įrengia ir naudoja geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas savo lėšomis. Atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų įsigijimo, įrengimo, eksploatavimo ir patikros sąnaudos įtraukiamos į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 7 dalį abonentai ir vartotojai, kuriems dėl techninių ar kitų priežasčių nėra galimybės įrengti atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų, už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo suteiktas paslaugas atsiskaito Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo, patvirtinto 2007 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 126 „Dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka.

Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Metodika, nustato geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas.

Atsižvelgiant į Įstatymo 34 straipsnį ir Metodikos kainodaros principus, vartotojams ir abonentams skaičiuojamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas sudaro: geriamojo vandens tiekimo kaina, Eur/m³ + nuotekų tvarkymo kaina, Eur/m³ + pardavimo kaina, Eur apskaitos prietaisui per mėn. (arba Eur butui per mėnesį, jei vartotojas gyvena daugiabučio namo bute).

VKEKK, skaičiuodama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, įtraukia tik būtinąsias sąnaudas, reikalingas šioms paslaugoms atlikti. Į pardavimo kainą (dar vadinamą „abonentiniu mokesčiu“) įtraukiamos pardavimo tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio ir socialinio draudimo sąnaudos, geriamojo vandens apskaitos prietaisų nusidėvėjimo, įrengimo, techninės priežiūros, keitimo, metrologinės patikros, remonto ir eksploatacinės sąnaudos, sutarčių sudarymo, sąskaitų parengimo ir pateikimo bei kitos būtinosios sąnaudos (pardavimo tarnybos ilgalaikio turto nusidėvėjimas, paslaugos ir darbai pagal sutartis, transportas, kuras, ryšių paslaugos, elektros energijos), susijusios su vandens pardavimu. Pardavimo veiklos sąnaudos išskirtos iš 1 m³ geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo kainos ir nepriklauso nuo suvartoto vandens kiekio per mėnesį, t. y. ar sunaudojamas 1 m³, ar 10 m³ vandens, apskaitos prietaiso priežiūros ir vartotojo aptarnavimo sąnaudos yra tos pačios. Kadangi sąnaudos, susijusios su apskaitos prietaiso priežiūra ir vartotojų aptarnavimu, yra pastovios kiekvieną mėnesį (apskaitos prietaiso remontas arba keitimas nauju, rodmenų tikrinimas, metrologinė patikra, sąskaitų parengimas ir išrašymas), todėl jas įvertinus 1 kubinio metro kainoje bus pažeistas Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nediskriminavimo principas – vartotojai, sunaudojantys daugiau vandens, padengs vartotojų, sunaudojančių mažiau vandens, sąnaudas.

Seimas 2015-12-10 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

63.

Gintautas Tamošaitis

„Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3234 pakeitimo“.

pareiškėjas siūlo Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projekto Nr. XIIP – 3234 atitinkamus pakeitimus: „pakeisti projekto 3 ir 6 straipsnius, nustatant, jog jei nekvalifikuotą darbą dirbantis darbuotojas sudarė darbo sutartį iki 2015 m. gruodžio 31 d., jo darbo sutarties nutraukimo atveju taikomos išeitinių išmokų dydžius reglamentuojančios nuostatos galiojusios iki 2015 m. gruodžio 31 d.“

Komisija 2015-0-30, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, nusprendė kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – kreipimesi pateikto siūlymo nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.

Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad peticija – rašytinis arba elektroninis pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą, tačiau šiame kreipimesi siūloma pakeisti projektą, o ne galiojantį teisės aktą.

Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 88 straipsnio 2 dalies 1 punktu, taip pat nusprendė šį kreipimąsi perduoti Seimo Posėdžių sekretoriatui užregistruoti jį ir pridėti prie Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3234.

64.

Arvydas Edvardas Čiūtas

„Dėl rangos ir autorinių darbo sutarčių įtraukimo į darbo stažo laiką“.

Pareiškėjas siūlo „spręsti teisės akto, dėl darbo pagal rangos ir autorines sutartis laikotarpių įtraukimo į darbo stažą, papildymo ar pakeitimo.

Komisija 2015-09-30 kreipimąsi pripažino peticija ir priėmė ją nagrinėti.

Komisija 2015-12-03 nusprendė atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą nuomonę ir manydama, kad pareiškėjo siūlomi pakeitimai prieštarautų esminiam socialinio draudimo sistemos principui, t. y. valstybinės socialinio draudimo pensijos (toliau – pensija) dydžio priklausomybės nuo mokėtų socialinio draudimo įmokų. Be to, Arvydo Edvardo Čiūto siūlomi pakeitimai išskirtų tam tikrą asmenų grupę, kuriai pensija būtų apskaičiuojama ir skiriama palankesnėmis sąlygomis nei kitiems. Susidarytų precedentas ir kitoms asmenų grupėms, kurios pagal tuo metu galiojusias teisines nuostatas nebuvo draudžiamos valstybiniu socialiniu draudimu, reikalauti nedraudiminius laikotarpius įskaityti į stažą, o gautas pajamas prilyginti draudžiamosioms pajamoms.

Pensijos yra skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu Nr. 1-549 (toliau – Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – Nuostatai). Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Pensijų įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad asmens stažą po šio įstatymo įsigaliojimo sudaro laikas, per kurį asmuo pats mokėjo ar už jį buvo (ar turėjo būti) mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Laikantis to paties principo buvo apsispręsta, kad ir iki 1995 m. įgytam stažui turi būti prilyginti tik tie asmens darbo ar tam tikros veiklos laikotarpiai, kurių metu asmuo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo ar turėjo būti draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu. Atsižvelgiant į tai, laikotarpiai, kurie yra prilyginami stažui iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo (iki 1995 m. sausio 1 d.), yra nustatyti Pensijų įstatymo 54 straipsnyje. Stažui yra prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Nuostatų 5 priedo 1 punkte nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos neturėjo būti skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą pagal civilines teisines sutartis (rangos, komiso, pavedimo ir kitas). Taigi, asmenys, dirbę pagal civilines teisines sutartis (rangos, pavedimo ir kitas) nebuvo draudžiami socialiniu draudimu, todėl atitinkamai darbo laikas pagal šias sutartis neprilyginamas stažui.

Kaip minėta, valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo atlyginimo pagal civilines teisines sutartis (rangos) neturėjo būti skaičiuojamos. Net ir tuo atveju, jeigu ir būtų priskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo atlyginimo už darbą pagal civilines teisines sutartis, būtų padaryta tai, ko neturėjo daryti ir ko daryti neįpareigojo tuo metu galioję teisės aktai. Tokio darbo pagal civilinę teisinę sutartį (rangos), kai be teisinio pagrindo buvo priskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos, laikotarpio įskaitymas į stažą pažeistų bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda).

Atkreiptinas dėmesys, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos neturėjo būti skaičiuojamos ir nuo atlyginimo (autoriaus honoraro) už darbą pagal kūrybines (autorines) sutartis (Nuostatų 5 priedo 2 punktas). Asmenys, dirbantys pagal autorines sutartis, privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu pradėti drausti tik nuo 2009 m. Asmenims, vykdantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimą (iki 2004 m. sausio 1 d. tokie asmenys buvo laikomi kaip dirbantys pagal patentą), prievolė draustis pagrindinei pensijos daliai įsigaliojo nuo 1999 m. Taigi, laikotarpiai dirbant pagal autorines sutartis arba pagal verslo liudijimą yra įskaitomi į stažą atitinkamai tik nuo 2009 m. arba nuo 1999 m., kai buvo mokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Tai, kad asmuo dirbdamas pagal rangos sutartį ar autorinę sutartį mokėjo gyventojų pajamų mokestį, nesuteikia teisės šio laikotarpio įskaityti į stažą, o gautų pajamų prilyginti draudžiamosioms pajamoms. Valstybinio socialinio draudimo įmoka ir gyventojų pajamų mokestis yra skirtingi dalykai, mokami į skirtingus biudžetus skirtingais tikslais.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, manytina, kad neturėtų būti keičiamos Pensijų įstatymo nuostatos dėl darbo laikotarpių, dirbant pagal civilines teisines sutartis (rangos, komiso, pavedimo ir kitas) ar autorines sutartis, prilyginimo stažui. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime pažymėjo, kad „lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas paprastai yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų“.

Dėl Arvydo Edvardo Čiūto darbo laikotarpių pagal civilines teisines sutartis (rangos) prilyginimo stažui yra nagrinėję Teismai. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d, sprendimu patvirtino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos priimtų sprendimų teisingumą. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismai nenustatė, kad Arvydo Edvardo Čiūtui į stažą turėtų būti įskaityti laikotarpiai dirbant pagal civilines teisines sutartis.

Seimas 2015-12-10 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

65.

Darius Bučas

„Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso papildymo 157¹ straipsniu“.

Pareiškėjas siūlo papildyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą nauju 157¹  straipsniu, kuris numatytų lygtinį paleidimą už užstatą.

Komisija 2015-09-30 kreipimąsi pripažino peticija ir priėmė ją nagrinėti.

Komisija 2015-12-09 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktą nuomonę ir dėl šių motyvų:

1. Pareiškėjas siūlo, kad nuteistiesiems lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos būtų taikomas, jei jie neturi nuobaudų ir yra sumokėję užstatą (po 3000 eurų už kiekvienus likusius neatliktos laisvės atėmimo bausmės metus). Pagal šį siūlymą lygtinio paleidimo taikymas iš esmės priklausytų tik nuo nuteistojo turtinės padėties, t. y. taikant lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų privilegijos būtų suteiktos piniginių lėšų turintiems nuteistiesiems. Tokio siūlymo įgyvendinimas, prieštarautų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 6 straipsnyje įtvirtintam nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principui, kuris numato, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.

2. BVK teisinis reguliavimas yra grindžiamas BVK 9 straipsnyje įtvirtintu teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principu, pagal kurį nuteistojo teisinė padėtis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip nuteistasis elgiasi bausmės atlikimo metu, ar vykdo nustatytus draudimus ir pareigas, koks yra jo požiūris į darbą bei mokymąsi, kaip jis reaguoja į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo teisinė padėtis švelninama suteikiant papildomas teises, atsisakant tam tikrų apribojimų (pvz., taikant lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos nuteistasis toliau bausmę atlieka neizoliuotas nuo visuomenės, t.y. maksimaliai sumažėja suvaržymų), arba griežtinama, atimant tam tikras teises, nustatant papildomas pareigas, o taip pat netaikant jiems lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Taigi, atsižvelgiant į minėtą principą, nuteistasis turi dėti visas pastangas ir savo elgesiu įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo, o kartu ir būti perkeltas į lengvesnę grupę, kurioje įgytų daugiau teisių, o vėliau - ir būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Tuo tarpu pareiškėjas, pateikdamas siūlymą, visiškai neatsižvelgė į minėtą bausmių vykdymo principą ir siūlo lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taikyti tik esant formaliam pagrindui - sumokėjus užstatą, kuris visiškai neatspindi nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu ir pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką.

3. Užsienio valstybės taip pat laikosi progresyvios bausmių vykdymo politikos, pagal kurią ypatingas dėmesys yra skiriamas palaipsniui nuteistojo teisinės padėties švelninimui atsižvelgiant į jo padarytą socialinės reabilitacijos pažangą, o ne į jo turtinę padėtį.

4. Siekiant optimizuoti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų instituto taikymą, teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 1R-304 buvo sudaryta darbo grupė įvertinti minėto instituto teisinį reguliavimą ir praktinį įgyvendinimą. Darbo grupė nustatė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatytoje lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų taikymo tvarkoje pasigendama aiškių šio instituto taikymo kriterijų, lygtinį paleidimą taikantys subjektai (lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos ir teismai) dubliuoja savo veiklą, be to, griežtėja teismų praktika sprendžiant klausimą dėl nuteistųjų lygtinio paleidimo (ypatingai nuteistųjų už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus) ir tai atitinkamai lemia mažą paleidžiamų iš pataisos įstaigų asmenų skaičių. Atsižvelgiant į paminėtas problemas, Teisingumo ministerija parengė pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo. Šiems pasiūlymams pritarė Lietuvos Respublikos Seimas, 2015 m. birželio 23 d. priimdamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818 ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 253¹, 360, 362 ir 364 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-1820.

Pakeistose lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygose pagrindinis dėmesys skiriamas nuteistojo, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, padarytos pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką, įvertinimui. Siekdami sumažinti nusikalstamo elgesio riziką, nuteistieji turi aktyviai dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse, mokytis, ugdyti darbinius įgūdžius, laikytis pataisos įstaigų vidaus tvarkos, nedaryti kitų teisės pažeidimų. Priešingu atveju, t. y. nuteistajam nedarant pažangos socialinės reabilitacijos procese, lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos nebus taikomas. Nauja lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų tvarka įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 1 d. ir tikimasi, kad ji prisidės prie sklandesnio ir dažnesnio nuteistųjų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų, jei, žinoma, to sieks patys nuteistieji.

Seimas 2015-12-15 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

66.

Vincas Jokimas

(elektroniniu būdu).

 „Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo pakeitimo ir papildymo“.

Pareiškėjas savo peticijoje reikalauja pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, joje numatant, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto, slaptojo 1940 m. sausio 10 d. pakto tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos nuostatas įgyvendinantiems Lietuvos valstybei nusipelniusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenims be pilietybės ir užsieniečiams pagerbti būtų įsteigtas ir skiriamas ordinas „Už nuopelnus įgyvendinant 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą“, taip pat reikalauja šiuo medaliu apdovanoti dalį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų ir Kauno apylinkės teismo teisėjų.

Komisija 2015-09-30, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 3 straipsniu ir 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais, nusprendė šio kreipimosi nepripažinti peticija.

Peticijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, o Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktuose – kad kreipimasis nepripažįstamas peticija, jei jis neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio reikalavimų ir pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų ar kitaip piktnaudžiauja peticijos teise.

Šiame kreipimesi reikalaujama pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, joje numatant, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto, slaptojo 1940 m. sausio 10 d. pakto tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos nuostatas įgyvendinantiems Lietuvos valstybei nusipelniusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenims be pilietybės ir užsieniečiams pagerbti būtų įsteigtas ir skiriamas ordino „Už nuopelnus įgyvendinant 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą“, taip pat reikalaujama šiuo medaliu apdovanoti dalį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų ir Kauno apylinkės teismo teisėjų.

Komisija, manydama, kad šiame kreipimesi keliami reikalavimai yra nepagrįsti, kad piktnaudžiaujama peticijos teise, manydama, kad jame niekinama ir įžeidinėjama ne tik kreipimesi minimi asmenys, bet ir visa lietuvių tauta, Lietuvos ir kitos valstybės, atsižvelgusi į tai, kad rugpjūčio 23 d. Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena, kad minėtą Molotovo-Ribentropo paktą yra pasmerkusios dauguma pasaulio valstybių ir paskelbusios šį paktą niekiniu, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 3 straipsniu ir 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais, nusprendė šio kreipimosi nepripažinti peticija.

Taip pat pareiškėjas informuotas, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnyje yra nustatyta, kad tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Pareiškėjas šį Komisijos sprendimą apskundė Seimui, tačiau skundas pateiktas nesilaikant Peticijų įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

67.

Anatolijus Lapinskas

 „Dėl pensijų reformos sistemos įstatymo pripažinimo netekusiu galios“.

Pareiškėjas siūlo „pripažinti Pensijų sistemos reformos įstatymą netekusiu galios, kaip nevykdančio įstatyme užfiksuotų įsipareigojimų, atnešančio žalą valstybei ir jos piliečiams“.

Komisija 2015-10-21 priėmė sprendimą kreipimąsi pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija 2015-12-09 nusprendė atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,  Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pateiktas nuomones ir dėl šių motyvų:

1. Nuo 2004 m. sausio 1 d. nustatyta galimybė dalį „Sodros“ įmokos kaupti privačiame pensijų fonde įstatymo buvo numatyta, siekiant dvejopo tikslo. Vienas iš reformos tikslų – ilgalaikėje perspektyvoje diversifikuoti pensijos mokėjimo šaltinį pensijų kaupimo dalyviams, t. y. sudaryti prielaidas, kad ateities pensininkams pensija būtų mokama iš dviejų šaltinių – „Sodros“ ir pensijų fonde sukauptų lėšų, taip mažinant neigiamą senėjančios visuomenės poveikį pensijų sistemai, kai dėl demografinių veiksnių pablogės pensijų gavėjų ir įmokų mokėtojų santykis ir vienas įmokų mokėtojas turės mokėti daugiau socialinio draudimo įmokų, kad jų pakaktų didesniam pensijų gavėjų skaičiui finansuoti. Be to, teisės aktai nustato, kad pensijų kaupimo dalyviams sukakus senatvės pensijos amžių, „Sodros“ pensijos papildoma dalis mažės už laikotarpius, kai asmuo dalyvavo pensijų kaupime, o tai ilgalaikėje perspektyvoje leis mažinti „Sodros“ išlaidas pensijoms, taigi mažins pensijų sistemai teksiantį finansinį spaudimą.

Kartų solidarumo principas, kuriuo grindžiama socialinio draudimo sistema, reikalauja derinti visų kartų interesus, t. y. užtikrinti lėšas, reikalingas dabartinių pensijų gavėjų pensijoms mokėti, ir garantuoti, kad dabartiniai įmokų mokėtojai, kurie, mokėdami socialinio draudimo įmokas, teisę gauti pensijas įgis ateityje, gaus išmokas, atitinkančias įmokėtų įmokų mastą, t. y. ne mažesnio lygio, negu dabartinė pensijų gavėjų karta. Iš kartų solidarumo principo išplaukia įstatymo leidėjui keliamas imperatyvas imtis visų priemonių, būtinų šiai dabartinių pensininkų įgytų ir ateities pensininkų įgysiančių teisių pusiausvyrai išlaikyti. Remiantis Eurostato prognozėmis Lietuvai, apie 2041 metus, Lietuvos populiacijai esant 1,98 mln. žmonių, vienam pensinio amžiaus asmeniui teks vos 1,795 darbingo amžiaus žmogaus. Šiuo laikotarpiu pensijos jau bus skiriamos tiems dalyviams, kurie nuo 2004 metų dalyvavo pensijų kaupime. Kadangi šiems asmenims pensijos bus mažinamos už visą dalyvavimo pensijų kaupime laikotarpį ir didžioji dalis pensinį amžių sukankančių asmenų bus dalyvavę pensijų kaupime, Sodros biudžetui dėl nepalankios demografinės situacijos tenkanti našta mažės.

Pareiškėjo siūlymas pripažinti Pensijų sistemos reformos įstatymą netekusiu galios iš esmės pažeidžia kartų solidarumo principą, nes į privilegijuotąją padėtį iškeliami esami pensijų gavėjai, iš esmės paneigiant būsimųjų pensijų gavėjų lūkestį gauti ne mažesnio lygio pensijas negu dabartinių pensijų gavėjų kartos pensijos.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra konstatavęs, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, iškilus būtinybei laikinai sumažinti į specialius pensijų fondus pervedamą senatvės pensijai ar jos daliai kaupti skirtą lėšų dalį, įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį mažinimo mastą, koks yra būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir kuriuo nebūtų paneigiama tokios kaupiamosios pensijos esmė. Įstatymų leidėjas, dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, nusprendęs pertvarkyti senatvės pensijų sistemą taip, kad joms skirtų lėšų surinkimo ir pensijų mokėjimo teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, taip, kad senatvės pensijai ar jos daliai skirtos lėšos nebebūtų kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, privalo siekti, kad pensijų sistemos dalyviai nepatirtų praradimų. Jeigu pertvarkant senatvės pensijų sistemą jos dalyvių praradimai, ypač kai jie esminiai, būtų neišvengiami, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti teisingą jų kompensavimą. Konstitucinis Teismas pažymi, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; šie principai suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo siūlymas paneigtų pačią kaupiamosios pensijos esmę ir iš esmės prieštarautų Konstitucinio Teismo suformuluotai oficialiajai konstitucinei doktrinai.

Taip pat valstybei atsirastų prievolė kompensuoti pensijų kaupimo dalyvių patirtus praradimus.

                      Iš viso valstybinio socialinio draudimo įmokoms, pervedamoms į pensijų fondus, kompensuoti 2004-2013 metais iš Rezervinio (stabilizavimo) fondo jau buvo skirta daugiau nei 0,9 mlrd. eurų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymu, nuo 2014 m. sausio 1 d. iš valstybės biudžeto numatyta skirti lėšų skatinamosioms įmokoms į pensijų fondus padengti 2014 m. – 26,1 mln. Eur, 2015 m. – 36,2 mln. Eur, 2016 m. – 69,5 mln. Eur. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete tvirtinamos valstybinio socialinio draudimo įmokų dalies lėšos, pervedamos į pensijų fondus 2014 m. – 131,6 mln. Eur, 2015 m. – 142,5 mln. Eur, 2016 m. –153,8,5 mln. Eur.

Seimas 2015-12-15 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

68.

Saulius Narkevičius ir kiti pareiškėjai

 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 pakeitimo“.

1. Nedelsiant sustabdyti 2015.06.23 įstatymo Nr. XII-1818 vykdymą bei pakeisti šį įstatymą taip, kad šiuo įstatymu nebūtų pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, teisėtų lūkesčių principas bei progresyvaus bausmių atlikimo principas.

2. Reglamentuoti šio bei ankstesnių (Nr. XI-1863, 2011-12-22, Nr. XI-2040, XII-1153, 2014-09-25) bausmių vykdymo Kodekso pakeitimų vykdymą taip, kad nebūtų pažeidžiamas bendrasis teisės principas lex retro non agit, teisėtų lūkesčių principas bei progresyvaus bausmių atlikimo principas.

Komisija 2015-10-21, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nusprendė peticijos nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – kreipimasis neatitinka Peticijų įstatyme nustatytų formos ir turinio reikalavimų.

Kreipimąsi būtina parašyti ir pateikti pagal Peticijų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus, t. y. kreipimasis turi būti adresuotas Seimo Peticijų komisijai, jis turi būti pareiškėjo arba jų atstovo pasirašytas. Kai kreipimąsi pasirašo pareiškėjų atstovas, turi būti nurodyta pareiškėjų atstovo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta. Kreipimesi turi būti aiškiai išdėstyti pasiūlymai ar reikalavimai, kurių tenkinimui reikėtų priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.

Tačiau pareiškėjų reikalavimai yra neaiškūs ir nekonkretūs. Be to, Peticijų įstatymas nesuteikia teisės Komisijai nagrinėti klausimus dėl Lietuvos Respublikos priimtų įstatymų vykdymo sustabdymo ir dėl įstatymų vykdymo reglamentavimo.

69.

Romualdas Čepulis

„Dėl komunalinių mokesčių už bendro naudojimo patalpas“.

Kreipimesi prašoma „atkreipti dėmesį į jo pareiškimus ir apsvarstyti galimybę teikti komisijos vardu įstatymo projektą, kuris pažeidžia žmonių teises“.

Komisija 2015-10-21, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi, nusprendė kreipimosi nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais, nes jis parašytas, nesilaikant Peticijų įstatyme nustatytų formos ir turinio reikalavimų.

Kreipimąsi būtina parašyti ir pateikti pagal Peticijų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus: kreipimesi turi būti nurodytas asmens kodas, jame turi būti aiškiai išdėstyti kreipimosi siūlymai ar reikalavimai, kurių tenkinimui reikėtų priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą, tačiau kreipimesi toks siūlymas ar reikalavimas nėra suformuluotas, tik prašoma atkreipti dėmesį į kreipimesi pateiktus pareiškimus ir apsvarstyti galimybę teikti komisijos vardu įstatymo projektą, kuris pažeidžia žmonių teises, taip pat pridedamos prašymų į įvairias institucijas kopijos.

Pareiškėjas taip pat informuotas, kad 2012 m. balandžio 12 d. buvo priimta nauja Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcija.Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad visuotinis gyventojų susirinkimas priima sprendimus dėl bendrijos administravimo būdo ir bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ir naudojimo organizavimo; tvirtina įmokų, skirtų bendrijos administravimo, bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ar kitoms išlaidoms apmokėti, tarifus; įmokas arba jų apskaičiavimo tvarką kaupiamajam pastato ar jo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo fondui arba investiciniam naujų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų sukūrimo fondui sudaryti ir nustato šių lėšų naudojimo tvarką; tvirtina bendrojo naudojimo objektų aprašą; priima sprendimus dėl lėšų bendrojo naudojimo objektams atnaujinti skolinimosi arba kitų kreditinių įsipareigojimų, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje numatytus atvejus; tvirtina kitas įmokas, susijusias su bendrijos administravimu, bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, jeigu bendrijos įstatuose nenustatyta kitaip; priima sprendimus dėl nuostolių, atsiradusių dėl bendrijos ūkinės veiklos, dengimo ir žalos atlyginimo ir t. t.

Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad sprendimai dėl daugiabučio namo, kuriame yra įsteigta bendrija, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų bendrų interesų tenkinimo (karšto vandens tiekėjo, šilumos paskirstymo metodo, pastato (pastatų) šildymo būdo, atsiskaitymo tvarkos pasirinkimo, tiekimo vartojimo ribos nustatymo, patalpų (pastatų) savininkų sutarčių su paslaugų teikėjais sudarymo ar nutraukimo ir pan.), taip pat dėl priemonių, nesusijusių su pastato (pastatų) naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimu, dėl pastato (pastatų) atnaujinimo, lėšų šiam tikslui kaupimo ar skolinimosi ir kredito sutarčių sąlygų priimami visų to daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų), kuriame (kuriuose) yra įsteigta bendrija, savininkų balsų dauguma, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

Jeigu namą administruoja už namo priežiūrą atsakinga įmonė, įstaiga arba organizacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtintu Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašu, administratorius mokesčius už komunalines paslaugas ir elektros energiją, sunaudotą daugiabučio namo bendroms reikmėms ar bendrabučio tipo daugiabučio namo reikmėms, paskirsto butų ir kitų patalpų savininkams ir nuomininkams, vadovaudamasis savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais, ir pagal sudarytas sutartis atsiskaito su komunalinių paslaugų teikėjais ir elektros energijos tiekėjais. Pagal minėtus nuostatus administratorius mėnesinius mokesčius už elektros energiją, sunaudotą namo bendroms reikmėms, už liftą, taip pat už namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą (eksploatavimą) apskaičiuoja proporcingai bendrosios nuosavybės daliai (butų ir kitų patalpų naudingajam plotui).

Taip pat pareiškėjas informuotas, kad Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje yra nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai: bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai); bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas.

70.

Juozas Buja

„Dėl įstatymo pakeitimo“

Pareiškėjas prašo, kad Komisija „inicijuotų įstatymo, priimto 2005 m. straipsnio 7, d. 5 punkto pakeitimą - „abu žuvę tėvai“ į punktą - „vienas iš tėvų“.

Komisija 2015-11-18 vadovaudamasi Peticijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi, nusprendė pareiškėjo prašymo nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais – kreipimasis neatitinka Peticijų įstatyme nustatytų formos ir turinio reikalavimų.

Kreipimąsi būtina parašyti ir pateikti pagal Peticijų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus, t. y. kreipimesi turi būti nurodyta pareiškėjo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, kreipimesi turi būti aiškiai išdėstyti pasiūlymai ar reikalavimai, kurių tenkinimui reikėtų priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.

Pareiškėjo pasiūlymas suformuluotas neaiškiai: neaišku, kokį įstatymą siūloma keisti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą, priimtą 1997 m., ar Lietuvos Respublikos valstybių pensijų įstatymą, įsigaliojusį 1995 m. sausio 1 d. ir kuris buvo daugelį kartų keistas ir pildytas.

Kartu pareiškėjas informuotas, kad nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų asmenų valstybinių pensijų skyrimą reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnis, tačiau jame nėra pareiškėjo prašyme minimų žodžių „abu žuvę tėvai“. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad nukentėjusių asmenų valstybinė pensija skiriama „nuo minų ir sprogmenų nukentėjusiems  asmenims, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažintas I, II ar III grupės invalidumas nuo vaikystės dėl sužeidimo, kontūzijos arba suluošinimo, susijusių su kovos veiksmais Antrojo pasaulinio karo metais arba su šio karo padariniais, pateikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens pažymėjimus.

71.

Algirdas Mykolas Uždavinys

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“.

Pareiškėjas reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti Algirdo Mykolo Uždavinio, Algimanto Medelio, Algimanto Šeduikio, Petro Šatkaus, Gagiko Grigoriano, Viktoro Kavaliuko, Bernardo Smirinenkos, Rimanto Jurkevičiaus, Anatolijaus Kolosovskio, Vytauto Pacevičiaus, Vitalijaus Zelionkos, Vytauto Ruzgio, Ričardo Ramšos ir kitų pareiškėjų peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat siūlyti Seimui pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą nuomonę, į posėdyje pateiktus paaiškinimus ir dėl šių motyvų: nuo 2010 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau Laikinasis įstatymas) nuostatos, pagal kurias valstybinės pensijos (taip pat ir pareigūnų ir karių) buvo papildomai mažinamos priklausomai nuo gautų draudžiamųjų pajamų dydžio taikant šio įstatymo 5 straipsnio nuostatas, galiojo iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Nuo 2014 m. sausio 1 d. nustojus galioti šio įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, kuriomis vadovaujantis valstybinės pensijos buvo mažinamos iki 20 proc. atsižvelgiant į jų dydį, šių išmokų dydžiai buvo sugrąžinti į 2009 m. lygį.

2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybiniu pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendros sumos maksimali riba buvo atstatyta nuo 1,3 iki 1,5 (galiojusio iki 2010 m. sausio 1 d.) vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau –VDU) dydžio.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, kad įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties (ekonomikos krizės ir kt.), per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo dideliu mastu (t. y. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas). Praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas ta apimtimi, kiek jame nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas atsižvelgiant į pensijos dydį (taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas), Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) neprieštarauja, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šio teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.

Atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatyme numatyta pirmiausia kompensuoti tas nemokėtų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dalių sumas, kurios susidarė dėl 2010–2011 m. sumažintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. Vėliau, įgyvendinant minėtus Konstitucinio Teismo nutarimus, buvo priimtas dar vienas kompensavimo įstatymas – 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą. Šiuo įstatymu nustatyta valstybinių pensijų (iš jų – pareigūnų ir karių valstybinių pensijų), sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo (vadovaujantis šiuo straipsniu, valstybinės pensijos buvo mažinamos papildomai dėl to, kad asmenys turėjo draudžiamųjų pajamų), kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai. Valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimas numatytas 2016–2018 metais.

Patenkinus pareiškėjų pasiūlymą, jų siūlomo Įstatymo projekto nuostatos būtų taikytinos tik vienai valstybinių pensijų gavėjų grupei, nors vadovaujantis Laikinuoju įstatymu buvo nustatytas visų rūšių valstybinių pensijų (nukentėjusiųjų asmenų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių, teisėjų, pareigūnų ir karių, mokslininkų) perskaičiavimas, išskyrus atvejus, kai ši pensija buvo vienintelė gavėjo gaunama pensija ir ji neviršijo 650 Lt. Todėl manytina, kad Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas išskirtų vieną valstybinių pensijų gavėjų grupę ir taip galimai pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.

Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad valstybinių pensijų ypatumai suponuoja tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijų mažinimo.

Valstybei visų pirma kyla pareiga įgyvendinti tuos įsipareigojimus, kurie Konstitucinio Teismo yra konstatuoti kaip privalomi – kompensuoti perskaičiuotas pagal Laikinojo Įstatymo nuostatas socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijas ir dideliu mastu sumažintas valstybines pensijas.

Klausimas dėl galimybės kompensuoti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, taip pat šių pensijų dalį, kuri buvo neišmokėta dėl pensijos dydžio ribojimo iki 1,3 VDU, turėtų būti vertinamas visų socialinių išmokų, kurios buvo perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, kontekste.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

2015 m. gruodžio 11 d. Seimo nariai Rasa Juknevičienė ir Arvydas Anušauskas užregistravo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3897. 2015-12-17 po pateikimo Seimas jam pritarė.

72.

Algimantas Medelis ir kiti pareiškėjai

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

73.

Algimantas Šeduikis ir kiti pareiškėjai

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

74.

Petras Šatkus ir kiti pareiškėjai

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

75.

Antanas Algimantas Miškinis

(elektroniniu būdu)

„Dėl Lietuvos Respublikos geriamojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo“

Pareiškėjas siūlo papildyti Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą, nustatant, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučių namų butuose įrengia, juos prižiūri, organizuoja jų metrologinę patikrą geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti tiekėjas.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat siūlyti Seimui pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti teisės aktų, reglamentuojančių daugiabučių namų gyventojų apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kai šiluma perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti – iš geriamojo vandens tiekėjo, pakeitimų projektus.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pateiktas nuomones, posėdyje pateiktus paaiškinimus ir manydama, kad būtina tobulinti teisinį reguliavimą, sprendžiant daugiabučių namų vartotojų, pasirinkusių apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, t. y. kai atskirai yra perkama šiluma karštam vandeniui ruošti iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti – iš geriamojo vandens tiekėjo (be papildomo tarpininko).

Pareiškėjo peticijoje pateiktas pasiūlymas yra susijęs su Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu vienu iš apsirūpinimo karštu vandeniu būdų: kai šiluma karštam vandeniui ruošti perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo (toliau – 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas). Tačiau Šilumos ūkio įstatyme nedetalizuota 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo įgyvendinimo tvarka, todėl tokio pasiūlymo tenkinimas neišspręstų susidariusios situacijos iš esmės, o tik sukeltų daugiau neaiškumų.

Karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą, priežiūrą ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas. Pagal šio įstatymo nuostatas karšto vandens apskaitos prietaisus įrengia karšto vandens tiekėjas. Nustačius Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme pareigą geriamojo vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, susidarytų situacija, kad du skirtingi teisės aktai reglamentuotų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą. Tokiu atveju nebūtų aišku, kada ir kokiam tiekėjui reikia įrengti karšto vandens apskaitos prietaisą.

Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą, geriamojo vandens tiekėjas privalo įrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisus, šių prietaisų įsigijimo, įrengimo, eksploatavimo ir patikros sąnaudos įtraukiamos į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą. Jei būtų nustatyta pareiga geriamojo vandens tiekėjui įrengti ir karšto vandens paskaitos prietaisus, pagal dabartinį reglamentavimą, visiems geriamojo vandens vartotojams, nepriklausomai nuo apsirūpinimo būdo, brangtų geriamasis vanduo.

Atsižvelgiant į visa tai, esamą situaciją reikia spręsti iš esmės, teisės aktuose išsamiai reglamentuojant 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo įgyvendinimo tvarką, nustatant, kas atsakingas už tokiu būdu suvartoto geriamojo vandens kiekio apskaičiavimą, išlaidų daugiabučio namo butų savininkams paskirstymą, mokesčių surinkimą ir atsiskaitymą ir t.t.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

76.

Antanas Algimantas Miškinis

(elektroniniu būdu)

„Dėl karšto vandens nuostatų Šilumos ūkio įstatyme“.

Pareiškėjas siūlo pakeisti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą pagal pareiškėjo peticijoje išdėstytus argumentus.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Komisija šį sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pateiktą nuomonę, į posėdyje pateiktus paaiškinimus ir manydama, kad reikalavimas suderinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatas dėl konkurencija grindžiamos karšto vandens ruošimo ir tiekimo veiklos atitikimo kitoms Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms yra nepagrįstas, kad Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintas karšto vandens ruošimo ir tiekimo veiklos reguliavimas yra proporcingas Šilumos ūkio įstatymo tikslams, grindžiamiems šios veiklos konkurencija, užtikrinti.

Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad karšto vandens ruošimas ir tiekimas grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir savivaldybių institucijos numato priemones konkurencijai karšto vandens ūkyje skatinti ir užtikrina jų įgyvendinimą. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra trys karšto vandens vartotojų apsirūpinimo karštu vandeniu būdai:

1) centralizuotai paruošto karšto vandens kaip kompleksinio produkto pirkimas iš karšto vandens tiekėjo,

2) atskiras šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas – iš geriamojo vandens tiekėjo,

3) individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje (bute), naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros.

Įvertinus tai, kad karšto vandens vartotojai turi galimybę pasirinkti vieną iš kelių apsirūpinimo karštu vandeniu būdų, darytina išvada, kad konkurencija šioje veiklos srityje yra užtikrinama.

Dėl šilumos punktų nuosavybės ir priežiūros pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. rugsėjo 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 2 straipsnio 38 dalyje įtvirtinta šilumos punkto sąvoka, pagal kurią šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra pripažįstami neatskiriama namo dalimi bei daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe. Tačiau ši nuostata automatiškai neperleido šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų šilumos punktų nuosavybės teisių daugiabučio namo gyventojams. Atkreiptinas dėmesys, kad Šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnio nuostatos nustato galimybę šilumos punkto įrenginių bendrosios nuosavybės teise nevaldantiems daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams įsigyti šiuos įrenginius Civilinio kodekso nustatyta daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai tvarka, finansinės nuomos (lizingo) sutarties pagrindu ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi,  remiantis Šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, tiek gyventojai, tiek šilumos tiekėjai turi teisę ir galimybę savanoriškai inicijuoti šilumos punktų nuosavybės perdavimą ar perėmimą minėtame straipsnyje nurodytais būdais.

Daugiabučio namo butų savininkų sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės priimami vadovaujantis Civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų butų savininkų bendrijų įstatymo nuostatomis ir šiuos įstatymus įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

Dėl peticijoje minimos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, nustatančios, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas, tiekiantis šilumą tam namui, ar fiziniai asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais, išskyrus, kai su darbo santykiais susiję fiziniai asmenys gyvena tame name ir patys prižiūri savo ar gyvenamo namo bendrijai priklausančius kitus namus, taip pat asmenys, kurių ūkinė veikla apima kuro ruošą ir (ar) tiekimą, ar asmenys, kariu su šioje dalyje nurodytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą, pažymėtina, kad šis draudimas šilumos tiekėjui netaikomas prižiūrint daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje Lietuvos statistikos departamento duomenimis gyvena mažiau negu 150 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Šis draudimas netaikomas šilumos tiekimo įmonėms, aptarnaujančioms mažiau kaip 5 000 prijungtų vartotojų, arba šilumos tiekimo įmonėms, per metus realizuojančioms mažiau negu 50 000 MWh šilumos, taip pat tais atvejais, kai atestuotas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) yra fizinis asmuo, kuris gyvena tame pastate.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Šis Seimo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

77.

Romualdas Čepulis

„Dėl mokesčio už bendro naudojimo patalpų ir laiptinių šildymą pagal turimą buto plotą panaikinimo“ pripažinimo peticija.

Pareiškėjas siūlo panaikinti tvarką, kai mokestis už bendro naudojimo patalpų ir laiptinių šildymą yra nustatomas pagal turimą buto plotą.

Siūloma nustatyti minėtą mokestį pagal tokį metodą: „mokėti 40 %  ir 60 %  šilumos kiekio, likusio nuo bendro šilumos kiekio, sunaudoto visame name, išskaičiavus šilumos kiekius už gyvatukus voniose – 30 vnt. ir karšto vandens ruošimą.

Komisija 2015-11-25 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

78.

Gagik Grigorian

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

 Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

79.

Bernardas Smirinenko

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

80.

Anatolijus Kolosovskis

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

81.

Rimantas Jurkevičius

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-12-09 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

82.

Vytautas Pacevičius

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-12-09 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

83.

Viktoras Kavaliukas

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

84.

Vitalijus Zelionka

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-11-18 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

85.

Saulius Arlauskas ir kt.

„Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55, 58, 61, 64, 66, 67, 69, 70, 71, 72, 84, 89, 96 straipsnių pakeitimo“.

Komisija 2015-12-03, vadovaudamasi Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 1 straipsniu, nusprendė peticijos nenagrinėti Peticijų įstatyme nustatytais pagrindais, taip pat, vadovaudamasi Seimo Konstitucijos komisijos darbo tvarkos taisyklių 4.3 punktu, nusprendė šią peticiją perduoti Konstitucijos komisijai išnagrinėti ir priimti sprendimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę Seimui pateikti ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų.

Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas.

Peticijų įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Peticijų įstatymas netaikomas, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę. Peticijų įstatymas nereglamentuoja skundų, pareiškimų ir pasiūlymų nagrinėjimo tvarkos, kurią nustato kiti įstatymai ir teisės aktai.

Seimo Konstitucijos komisijos darbo tvarkos taisyklių 4.3 punkto yra nustatyta, kad ji nagrinėja Komisijoje gautus pasiūlymus keisti arba papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Atsižvelgusi į tai ir vadovaudamasi Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalimi, Peticijų įstatymo 1 straipsniu ir Konstitucijos komisijos darbo tvarkos taisyklių 4.3 punktu, Komisija nusprendė peticiją perduoti Konstitucijos komisijai išnagrinėti ir priimti sprendimą.

86.

Ričardas Ramša

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-12-09 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

87.

Vytautas Ruzgys

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“

Pareiškėjai reikalauja spręsti teikiamo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projekto priėmimą.

Komisija 2015-12-09 nusprendė kreipimąsi pripažinti peticija ir ją priimti nagrinėti.

Komisija 2015-12-16 priėmė sprendimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą.

Seimas 2015-12-22 priėmė Seimo protokolinį nutarimą atmesti peticijoje pateiktą pasiūlymą, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

88.

Stanislavas Vėlavičius

Ir kiti pareiškėjai

„Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“.

Pareiškėjai siūlo priimti jų pateiktą Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą.

Komisija 2015-12-22, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, nusprendė Stanislavo Vėlavičiaus ir kitų pareiškėjų kreipimosi nepripažinti peticija.

Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punkte yra nustatyta, kad kreipimasis nepripažįstamas peticija, jeigu peticijų komisija per kalendorinius metus dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų, išdėstytų kreipimesi, jau yra priėmusi sprendimą.

Šių metų gruodžio 16 d. Komisija nusprendė atmesti Mykolo Uždavinio, Algimanto Medelio, Algimanto Šeduikio, Petro Šatkaus, Gagiko Grigoriano, Viktoro Kavaliuko, Anatolijaus Kolosovskio, Bernardo Smirinenkos, Rimanto Jurkevičiaus, Vytauto Pacevičiaus, Vitalijaus Zelionkos, Ričardo Ramšos, Vytauto Ruzgio ir kitų pareiškėjų peticijoje „Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“ pateiktą pasiūlymą priimti jų pateiktą Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą.

Komisija taip pat nusprendė siūlyti Seimui pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

Stanislavo Vėlavičiaus ir kitų pareiškėjų kreipimesi yra pateiktas toks pat pasiūlymas, kaip minėtoje peticijoje – priimti kreipimesi pateiktą Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą.

89.

Česlavas Daškevičius ir kiti pareiškėjai

„Dėl minimalios mėnesinės algos ir bazinės pensijos dydžių didinimų“.

Pareiškėjai savo kreipimesi reikalauja „įgyvendinti nurodytus siūlymus pakeičiant šiuos norminius teisės aktus:

1. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 187 straipsnio pirmą dalį ir ją išdėstyti taip:

,,Minimali mėnesinė alga nuo 2012 metų liepos 1 d. negali būti mažesnė už 1000 litų, vėliau ji turi būti indeksuojama ne mažiau, kaip Statistikos departamento skelbiamu suderintu vartotojų kainų indeksu ir ne rečiau, kaip kartą per kalendorinius metus. Konkretų jos dydį ir jį atitinkantį minimalųjį valandinį atlygį nustato Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu. Jei tokio teikimo nėra, Vyriausybė minimalią algą indeksuoja pagal suderintą vartotojų kainų indeksą“.

2. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 13 straipsnį ir jį išdėstyti taip :

„Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis nuo 2012 metų liepos 1 d. negali būti mažesnis už 40 procentų minimalios mėnesinės algos. Atsižvelgdama į infliaciją ir minimalią mėnesinę algą, konkretų jo dydį ne rečiau, kaip kartą per kalendorinius metus nustato Vyriausybė.“

Komisija 2015-12-22, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, nusprendė Česlavo Daškevičiaus ir kitų pareiškėjų kreipimosi nepripažinti peticija.

Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad kreipimasis nepripažįstamas peticija, jeigu pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų ar kitaip piktnaudžiauja peticijos teise.

Pareiškėjai reikalauja nustatyti mėnesinės algos ir Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžius nuo 2012 m., tačiau teisės aktai neturi grįžtamosios galios, jų veikimas gali būti nustatytas tik į ateitį. Teisės teorijoje neabejojama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Tai ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., balandžio 21 d., liepos 15 d., gruodžio 1 d. nutarimai).

Be to, pareiškėjai reikalauja nustatyti, kad minimali mėnesinė alga nuo 2012 metų liepos 1 d. būtų ne mažesnė negu 1000 litų, tačiau nuo 2015 m. sausio 1 d. nacionalinę Lietuvos valiutą litą pakeitė euras.

90.

Jurgis Bagužis

(persiųsta Vyriausybės Peticijų komisijos)

„Dėl krovininių automobilių N1 apmokestinimo“.

Pareiškėjas reikalauja panaikinti lengvųjų krovininių automobilių, kurių techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė ne didesnė kaip 3,5 t, kelių mokestį.

Jis taip pat piktinasi pagalvės mokesčiu („Lietuvoje norima pasipelnyti iš svečių, o kitose užsienio šalyse į jose apsilankiusius svečius žiūrima daug pagarbiau“).

Komisija 2015-12-22 nusprendė Jurgio Bagužio kreipimesi pateiktą pasiūlymą panaikinti lengvųjų krovininių automobilių, kurių techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė ne didesnė kaip 3,5 t, kelių mokestį pripažinti peticija ir priimti ją nagrinėti.

Komisija taip pat, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nusprendė pareiškėjo kreipimesi pateiktos nuomonės dėl pagalvės mokesčio nenagrinėti Peticijų įstatymo nustatytais pagrindais, nes nėra suformuluotas pasiūlymas. Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kreipimesi būtina nurodyti reikalavimus ir siūlymus.

91.

Juozas Buja

„Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuto įstatymo pakeitimo“.

Pareiškėjas siūlo „inicijuoti Seime nukentėjusių asmenų nuo 1939-1990 m. okupacijų teisinio statuso, įstatyme, priimto 1997 m. birželio 30 dieną, keisti 7¹ straipsnio 5 punktą „abu žuvę tėvai“ į punktą „žuvo vienas iš tėvų“.