2015 m. rugsėjo 24 d. pranešimas VIR
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pranešė, kad 12 savivaldybių sutinka apgyvendinti po vieną ar dvi 3–5 asmenų pabėgėlių šeimas. Tarp jų – ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Šįkart – ne apie tai, ar mano gimtuosiuose Šiauliuose iš tikrųjų atsirastų vietos pabėgėliams, ar būtų kas ne priešokiais, o nuolatos užsiima jų integracija, užimtumu, kalbos mokymu, vaikų ugdymu. Šįkart – apie valstybės požiūrį į pabėgėlių problemą. Mano įsitikinimu – netinkamą požiūrį.
Lietuva, o ir visa Europos Sąjunga, žengia klaidingu keliu. Tas kelias – priimti visus, kurie atplaukia, ateina, atvažiuoja. Jau dabar jų yra daugiau kaip 160 tūkstančių – oficialiais duomenimis. O neoficialiais? O kiek jų atsiras papildomai, kai priimsime ir pasidalinsime tuos 160 tūkstančių? Kelis, jei ne keliolika kartų daugiau.
Akivaizdu: mūsų noras padėti visiems atsisuks prieš mus pačius. Kuo daugiau priimsime, tuo daugiau bus norinčių atvykti. Srautai tik didės. Irakas, Pakistanas, Afganistanas, Sirija, Eritrėja, Somalis, Nigerija – tai dar ne visos šalys, iš kurių plūsta pabėgėlių srautai.
Retorinis klausimas: ar ES pajėgi priimti juos visus? Milijoną, dešimt milijonų, dar daugiau?
Solidarumas neabejotinai yra didžiulė vertybė. Viena iš pamatinių, kuriomis grįstas ir pačios ES egzistavimas. Niekas dėl to nesiginčija. Dalį pabėgėlių turime priimti ir tai padarysime. Tačiau nesame nei pajėgūs, nei įsipareigoję, nei pasiruošę priimti visų be išimties.
Anksčiau ar vėliau teks ieškoti išeities. Tą reikia daryti jau šiandien. Jei tiksliau – to reikėjo jau vakar. Nepanašu, kad apie tai galvojama. Kol kas, regis, bandoma tik šalinti pasekmes. Negalvojant apie ateitį ir nelabai kreipiant dėmesį į priežastis. Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis apie tai kalba, tačiau įspūdis, kad jo nelabai kas nori klausytis.
O situacija reikalauja skubių sprendimų ir dar skubesnių veiksmų. Ne nesibaigiančių nuobodžių diskusijų, kas taip įprasta ES.
Išeitis galėtų būti ir tokia: pabėgėlių įkūrimas tų pačių arba kaimyninių šalių teritorijose. Pirmuoju atveju – tuomet, kai realus pavojus gresia tik gyvenant kažkurioje šalies dalyje. Esama tokių valstybių.
Antruoju atveju – kai bėgama iš šalies, kuri visa apimta karo, smurto, terorizmo ar panašių negerovių. Tokiu atveju pabėgėliais visų pirma turėtų pasirūpinti kaimyninės valstybės. Dėl daugelio priežasčių, taip pat ir dėl to, kad dažniausiai tai būna to paties tikėjimo, pažiūrų žmonės, augę panašioje aplinkoje ir t.t. Keista, tačiau tie kaimynai, tarp kurių – nemažai turtingų ir stiprių šalių, nerodo iniciatyvos ir noro priimti pabėgėlius. Išskyrus retas išimtis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dar skelbia, kad kiekvieno pabėgėlio išlaikymui ES skirs po 6 tūkstančius eurų. Puiku, tik šiuos pinigus būtų galima panaudoti efektyviau ir prasmingiau. Gyvenamojo būsto statyboms, medicininei priežiūrai, maitinimui ir kitoms reikmėms. Būtent tose mano minėtose kaimyninėse valstybėse.
Iškilus būtinybei ten pat būtų galima dislokuoti ir ES arba NATO karines pajėgas. Bet kokiu atveju kainuotų kur kas pigiau, nei dabartinis patruliavimas Viduržemio jūros pakrantėse, kuris vis tiek nepadeda sustabdyti pabėgėlių srauto. Pareigūnai ir kariai ten atlieka arba statistų, arba gelbėtojų vaidmenį.
Grįžkime į Lietuvą. Yra dar bent du svarbūs aspektai, kurių neapeisime ir, tikėtina, nesuvaldysime. Pirmasis – saugumas. Tas pats vidaus reikalų ministras sako, kad bus vykdoma griežta pabėgėlių atranka, tam bus pasitelkti ne tik teisėsaugininkai, bet net ir Valstybės saugumo departamento žmonės.
Labai gerai – tik vargu, ar iš to bus kokios naudos. Ir vargu, ar tai padės identifikuoti potencialiai pavojingus asmenis. Nepamirškime, kad jie atvyksta iš valstybių, kuriose demokratijos, švelniai tariant, nedaug. Valstybės aparato ir jo pajėgumų – dar mažiau. Nelabai įsivaizduoju, kaip be bendradarbiavimo su šalies, iš kurios atvyksta asmuo, tarnybomis mūsų pareigūnai galės nustatyti, ar kelia konkretus žmogus pavojų, ar ne.
Ir dar vienas dalykas. Kai kurie mūsų šalies darbdaviai garsiai džiaugiasi ir sako, kad labai laukia pabėgėlių, jog yra pasirengę čia pat juos įdarbinti ir pan. Ką tai reiškia? Visų pirma – kad darbo greičiausiai neteks mūsų šalies piliečiai. Labai norėčiau klysti, bet spėju, kad dalis tų darbdavių galvoja ir apie nekvalifikuotą, kalbos nemokančią, savo teisių nežinančią, užtai pigią darbo jėgą. Pasakysiu aštriau – apie pastumdėlius. Kurie dirbs daug, gaus mažai, tačiau bus nuolankūs ir niekam nesiskųs. Tikrai tikiuosi, kad klystu.
Tačiau nemanau, kad klystu sakydamas, kad visų nepriimsime, jog reikia kuo skubiau ieškoti alternatyvų. Kol dar gebame suvaldyti situaciją.
Seimo narys Valerijus Simulik, mob. 8 692 42 116
