Mes daug kalbame ir rašome apie žmogaus teises. Įvairiomis priemonėmis siekiame, kad nebūtų diskriminuojami neįgalieji, nuteistieji ir atlikusieji bausmę, moterys, tie asmenys, kurie nori pakeisti lytį, pabėgėliai ir nedidelių religinių bendruomenių nariai. Siekiame užtikrinti lygias teises tautinėms mažumoms, akcentuojame piliečių lygiateisiškumo principo įtvirtinimą. O mūsų žmonės, išgirdę apie žmogaus teises, tik ranka numoja – kokios dar čia teisės.
Iš tiesų – organizuojama daugybė renginių, mokymų, konferencijų, ruošiami įvairūs projektai, bet jei šiandien Gruzdžiuose ar Micaičiuose pirmo sutikto žmogaus paklaustume, ar Lietuvoje užtikrinamos žmogaus teisės, greičiausiai būtume palydėti kokiu stipresniu posakiu. Kodėl geros idėjos nepasiekia žmonių, kodėl tiek daug nepatenkintų? Sociologinės apklausos rodo, kad mažėja gyventojų, kurie nusprendė imtis savo pažeistų teisių gynimo – 2014 m. niekur nesikreipė net 95 proc., manančiųjų, kad jų teisės buvo pažeistos.
Žmonėms jų teisės pirmiausia asocijuojasi su teise oriai gyventi. Neskaičiuoti centų prie parduotuvės kasos, kai nori nusipirkti batoną. Nebūti gėdingame šilumos tinklų skolininkų sąraše, jei gyveni vien iš pensijos. Galėti sumokėti už savo vaiko mokslą. Nusipirkti batus tada, kai jų reikia. Lietuvoje kol kas dar tikrai ne visi gali užtikrinti savo ekonominę gerovę, kuri labiausiai ir asocijuojasi su žmogaus teise oriai gyventi.
Dar viena labai svarbi žmogaus teisė – būti gerbiamam. Ne tik kaimyno, kolegos ar darbdavio. Pirmiausia žmogų turi gerbti jo valstybė. O mes matome bandymą manipuliuoti, bandymą „išsukti“ prasikaltusius, skaitome apie norą užmerkti akis, kai prasižengia „savi“. Žmonės stebi tą situaciją, kuri nebyliai liudija – valstybė mūsų negerbia. Telefonų pokalbių galima klausytis, galima sekti mūsų informaciją elektroninėje erdvėje. Kaip rodo skandalai policijoje, jei gerai pasiruošiama, galima net ir sulaikyti niekuo dėtus piliečius, juos apklausti, laikyti areštinėje ir net nuteisti. Atmestinas ir valstybės institucijų tarnautojų, pareigūnų požiūris į žmogų, jo problemas, rūpesčius.
Vis dėlto gruodžio 10-ąją minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną, reikėtų neprarasti optimizmo. Reikėtų tikėti, kad ir mes gyvensime kaip Europos valstybės, kuriose galioja tos pačios konvencijos. Kad ir mūsų valstybė pradės gerbti savo piliečius, o žmonės nebijos ginti savo teisių ir turės tam visas galimybes. Reikia pripažinti, kad tos žmogaus teisės, kurios dabar suvokiamos kaip savaime suprantamos, taip pat užtikrinamos tik po ilgo proceso, kuris tęsėsi ne vieną dešimtmetį. Todėl belieka tikėti, kad dabartinė situacija gerės, kad pastangos duos rezultatus, teisinės sistemos spragos bus užlopytos, o žmonių padorumas ir pagarba sau bei kitiems augs.
Seimo narys Valerijus Simulikas, tel. (8 5) 239 6687
© Seimo kanceliarija |
|