Klaida
vertinti partnerystę kaip priešpriešą santuokos pagrindu sudarytai šeimai, – sako liberalė Dalia Kuodytė. Seimo narė
kartu su grupe parlamentarų 2015 m.
kovą pateikė
Civilinio kodekso papildymus ir pataisas, įteisinančias registruotą partnerystę
Lietuvoje. Tikimasi, kad pataisos bus artimiausiu metu pateiktos svarstyti
Seimui.
Šiandien
Seime surengtame forume „Civilinė partnerystė
Lietuvoje – galimybės ir perspektyvos“ diskutuota apie lygių teisių ir
galimybių užtikrinimą, teisinius partnerystės įsigaliojimo aspektus,
socialinius, kultūrinius ir ekonominius iššūkius.
„Norėčiau, kad partnerystę vertintume
ne kaip priešpriešą santuokos pagrindu sudarytai šeimai. Kai įžvelgiamas pavojus
santuokai – tai yra stereotipas, niekuo nepagrįsta fobija. Kaip susituokusiai
šeimai iškils pavojus, jei du žmonės, sudarę partnerystės sutartį, galės šioje
visuomenėje gyventi ir turėti pagrindines savo teises bei pareigas? Partnerystė
yra kur kas paprastesnis būdas įteisinti santykius – tai leistų greičiau ir
sklandžiau spręsti iškylančius turtinius, socialinius, vaikų priežiūros
klausimus, jeigu žmonės dėl kokių nors priežasčių nebūtų linkę sudaryti
santuokos“, – forume
akcentavo įstatymo pataisų iniciatorė D. Kuodytė.
Vilniaus universiteto Teisės
fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas Vytautas Mizaras forume pabrėžė,
kad šiandien nebeprasminga kelti klausimą, ar reikia Lietuvoje įteisinti partnerystės
institutą. Profesoriaus įsitikinimu, į ši klausimą atsakyta dar 2000-aisiais
metais, kai šalies
Civiliniame kodekse buvo įtvirtintos nuostatos dėl bendro gyvenimo
neįregistravus santuokos. Nors šios nuostatos tebegalioja, jos neveikia arba skirtinguose
teisės aktuose taikomos chaotiškai.
Anot V. Mizaro, yra aiškus poreikis
šį teisinį chaosą pašalinti, nes šiandien skaičiuojama virš 200 įstatymų, kuriuose vartojamos skirtingos sąvokos – „sutuoktiniai“, „sugyventiniai“,
„partneriai, kurie gyvena įregistravę partnerystę“ ar „asmenys, kurie yra
sudarę susitarimą tuoktis“.
„Lietuva turėtų sekti teisinių
demokratinių Vakarų valstybių pavyzdžiu ir nebenagrinėti, ar partnerystę reikia
įteisinti – tai yra faktas, dabar turime kelti klausimą „kaip?“. Šeimos statusą
gali sukurti ne tik valstybė, bažnyčios apeigos ar palaiminimas, bet ir
susitarimas – sutartis tarp dviejų žmonių. Nėra svarbu, kaip šis susitarimas yra
„įforminamas““, – sakė profesorius V. Mizaras.
Teisės ekspertas forume taip pat
atkreipė dėmesį, kad partnerystės atveju reikėtų kalbėti ne tik apie įgyjamas
žmonių teises, bet ir tam tikras pareigas valstybei.
„Valstybei
turėtų rūpėti, kaip šios pareigos yra vykdomos. Kita vertus, ar teises ir
pareigas valstybėje turėtų turėti tik santuokos pagrindu gyvenančios šeimos?
Pozityvioji valstybės pareiga yra įvertinti ir ne santuokoje esančius santykius
– to šiuolaikiniame pasaulyje negalime ignoruoti“, – teigė profesorius V. Mizaras. Jo
manymu, reikėtų ne ieškoti skirtumų tarp santuokos ir partnerystės, bet
susitelkti į panašumus, gerbti bet kokiu pagrindu atsirandantį šeimos
gyvenimą.
Seime surengtame forume dalyvavo Seimo,
Prezidentūros, Vyriausybės, Teisingumo ministerijos, nevyriausybinių ir jaunimo
organizacijų atstovai, akademikai. Forumą inicijavo nevyriausybinė jaunimo
organizacija Lietuvos liberalus jaunimas ir Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos,
Žmogaus teisių komiteto narė D. Kuodytė.
2011 m. rugsėjo 28 d. LR
Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo, be kita ko, buvo pabrėžta, kad
pagal Konstituciją yra saugomos bei ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu
sudarytos šeimos, tarp jų – santuokos
nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais
emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų
auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam
tikras teises ir pareigas, kurios yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir
vaikystės institutų pagrindas.
