Susirinkę Europos Sąjungos (ES) šalių vadovai
šią savaitę sutarė dėl milijardo pabėgėlių krizei suvaldyti. Tačiau ne ši žinia
svarbiausia.
Nors kiek pavėluotai, bet ES vadovybė
suprato, kad ne konkrečios pabėgėlių kvotos yra didžiausias iššūkis ar
problema. Tai – tinkama išorės sienų apsauga, pagalba pabėgėliams nuo pat
pradžių, arčiau karinių konfliktų epicentro.
Lietuvoje vis dar
vyksta karšti debatai, keliami klausimai, ar mes tikrai turime galimybių
priimti pabėgėlius, nukentėjusius nuo karo neramumų? Mano įsitikinimu,
atsakymas yra taip. Ir ne tik todėl, kad esame krikščioniškas kraštas, kad
dauguma iš mūsų esame katalikai ir girdime, ką kalba Popiežius.
Pažiūrėkime į
faktus. Skaičiuojama, kad nuo Nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos išvyko
beveik 790 tūkst.
gyventojų. Dabar mes diskutuojame, ar į Lietuvą galėtų atvykti kiek daugiau nei
1 tūkst. žmonių... Ką jau kalbėti apie tai, jog Lietuvoje šiandien gyvena
mažiau kaip 3 mln. gyventojų, o galėtų – bene trečdaliu daugiau.
Pateiksiu dar
vieną skaičių apmąstymui. Štai Lietuvoje šiandien gyvena šauni tautinė mažuma –
totoriai, sudaranti apie 0,14 proc. visų gyventojų. Kaip kiekvienas mūsų
jaučiame: kokią įtaką jie daro mums asmeniškai ir apskritai – kalbai,
religijai, kultūrai? Net jeigu į Lietuvą per artimiausius porą metų persikeltų
kelis kartus daugiau pabėgėlių iš Sirijos ir kitų kraštų, jie sudarytų ne daugiau
kaip 0,05 proc. visų gyventojų, t.y. kelis kartus mažiau nei šiandien yra
totorių.
Žinoma, net ir
priimdami vieną pabėgėlį, žmogų, kuriam iš tikrųjų reikia pagalbos, pirmiausia
turime tinkamai pasirengti ir išvengti šiurkščių klaidų. Patirties trūkumas čia
– ne pasiteisinimas.
Deja, vis dar
nematome aiškaus plano tiek Vyriausybės veiksmuose, tiek ir savivaldos
lygmenyje. Valstybės institucijos turėtų baigti rodyti pirštais viena į kitą ir
nustoti purtytis atsakomybės. Pagaliau reikia pereiti prie realių darbų ir
veiksmų.
Pirma. Atvyksiantieji į Lietuvą
neturėtų užsibūti mūsų pabėgėlių centruose (Rukloje ar kur nors kitur). Klaida
būtų kurti getus mūsų valstybės viduje. Pabėgėliai yra žmonės, kurie trokšta ir
nusipelno gyventi oriai. Norint to pasiekti, jiems reikia iš karto, kaip įmanoma
greičiau pradėti dirbti. Turime siekti, kad jie taptų valstybės mokesčių
mokėtojais, o ne išlaikytiniais.
Antra. Tiems pabėgėliams, kurie pageidaus
ilgiau likti Lietuvoje (manau, vis dėlto atsiras ir tokių), turime sudaryti
tinkamas sąlygas mokytis mūsų kalbos, susipažinti su mūsų papročiais ir
tradicijomis. Norint pasiekti abipusės pagarbos, tai yra būtina sąlyga. Tad laikas
kalbėti ne apie tai, kaip mokyklų ar darželių pedagogai mokysis egzotiškų
kalbų, o apie tai, kaip jie dirbs su mokiniais turėdami tikslą greičiau
perduoti lietuvių kalbos pagrindus.
Trečia. Pabėgėliai Lietuvoje turi gauti
Europos Sąjungos numatytą adekvačią finansinę paramą, tačiau tik tol, kol jos
reikės. Vadinasi, kai karo prieglobsčio prašytojai pradės dirbti, finansinės
paramos išmokos turi būti nutrauktos.
Ketvirta. Dabar svarstomus ilgus
terminus, numatytus pabėgėlių integracijai, privalome maksimaliai sutrumpinti.
Lietuva turi kelti sau tikslą sėkmingai integruoti šiuos žmones ne per 60
mėnesių, o per kelis ar net keliolika kartų trumpesnį laiką.
Penkta. Ypač svarbu, kad skirtingos
Lietuvos valstybės institucijos, šiuo metu skirtingai aiškinančios pabėgėlių
integravimo ir finansinės paramos aspektus, nesupriešintų žmonių ir nesudarytų
realybės neatitinkančio įspūdžio, esą pabėgėliai pretenduos į kur kas didesnes socialines
išmokas bei paramą nei patys Lietuvos gyventojai.
Turi būti
aiškumas, kokią konkrečią paramą gaus kiekvienas pabėgėlis ir kaip, kokioms
reikmėms tie pinigai bus panaudojami. Gėda, kad politikai, aukščiausio rango
valstybės pareigūnai įžūliai meluoja, supriešindami mūsų visuomenę ir
aiškindami, neva pabėgėliai gaus kone vidutinį atlyginimą siekiančias išmokas.
Neklaidinkime
visuomenės ir nekurstykime aistrų, siekdami įsiteikti tiems, kurie iki šiol
galbūt nėra apsisprendę, neturi tvirtos nuomonės ar realybę atspindinčios
informacijos.
Arminas
Lydeka, Seimo Europos reikalų komiteto vicepirmininkas, Liberalų sąjūdžio
frakcijos narys
