2014 m. lapkričio 5 d. Nr. 111-S-34
Vilnius
Sveikatos reikalų komitetas, 2014 m. lapkričio
5 d. posėdyje įvertinęs Vakarų regiono privačių
gydymo įstaigų asociacijos (toliau – Asociacija) 2014 m. spalio 21 d.
kreipimesi „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d.
nutarimo Nr. 370 pakeitimo“ (toliau – kreipimasis) pateiktą
informaciją ir išklausęs Asociacijos
bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Sveikatos
apsaugos ministerija) atstovų nuomones,
p a ž y m i:
Siekdama užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros
paslaugų teikimą bei tinkamą pacientų teisių įgyvendinimą, Asociacija prašo
inicijuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2014 m.
balandžio 23 d. nutarimo Nr. 370 „Dėl Apmokamų iš Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžeto asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijų sąrašo
patvirtinimo“ pakeitimą, kuriuo būtų atšauktas minėtu nutarimu patvirtinto Apmokamų
iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto asmens sveikatos priežiūros
paslaugų kriterijų sąrašo (toliau – Kriterijų sąrašas) 1.1 punktas, numatantis,
kad pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos turi būti
teikiamos ne mažiau kaip 900 gyventojų (miesto ir kaimo gyvenamosiose
vietovėse), išskyrus dvejus pirmuosius pirminės ambulatorinės asmens sveikatos
priežiūros paslaugų teikimo metus. Asociacijos nuomone, minėtas punktas
nenustato objektyvaus ir teisingo teisinio reglamentavimo – nurodytas
kriterijus yra diskriminacinio pobūdžio šiuo metu tinkamai veikiančių, tačiau
neturinčių 900 gyventojų, privačių ambulatorines asmens sveikatos priežiūros
paslaugas teikiančių įstaigų (toliau – privačių šeimos medicinos centrų)
atžvilgiu, be to, privatūs šeimos medicinos centrai iš anksto nebuvo informuoti
apie tokį teisinio reglamentavimo pokytį, tačiau su šio nutarimo sukeltais
padariniais susidurs šių metų pabaigoje, teritorinėms ligonių kasoms (toliau –
TLK) atsisakius sudaryti sutartis dėl privačiuose šeimos medicinos centruose
prisirašiusių ligonių gydymo apmokėjimo, jeigu minėtas centras neturės 900
prisirašiusiųjų asmenų.
Įgyvendinant Lietuvos Respublikos pacientų
teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 straipsnyje įteisintą teisę
pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, paciento teisė gauti nemokamą
sveikatos priežiūrą teisės aktų nustatyta tvarka gali būti ribojama, tačiau,
Asociacijos nuomone, toks ribojimas galimas tik dėl objektyvių priežasčių,
teisės aktuose aiškiai ir pagrįstai nustatytais pagrindais ir tvarka.
Asociacija pabrėžė, kad pacientai iki šiol nėra informuoti, kad nuo 2015 m. sausio
1 d. jie bus priversti pasirinkti kitą šeimos gydytoją ir sveikatos priežiūros
įstaigą, jeigu jų pasirinkto šeimos gydytojo įstaiga netenkins pirmiau nurodyto
kriterijaus.
Asociacija atkreipė dėmesį, kad strateginiuose Lietuvos
sveikatos sektoriaus dokumentuose ir kituose teisės aktuose akcentuojama teisė į
kokybišką ir efektyvią sveikatos priežiūrą, orientuotą į gyventojų poreikius, o
privačius šeimos medicinos centrus gyventojai objektyviai renkasi dėl
kokybiškos aplinkos, aptarnavimo, reagavimo greičio, eilių nebuvimo. Asociacija
taip pat pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo
4 straipsnyje aiškiai apibrėžiama, kad viešojo administravimo subjektams
draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia
privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl
kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje
rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos
sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, apdraustųjų
asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis TLK ir sveikatos
priežiūros įstaigos sutartimis, o įstatyme nenumatyta jokių apribojimų
sveikatos priežiūros įstaigai, turinčiai licenciją konkrečiai sveikatos
priežiūros veiklai vykdyti.
Sveikatos reikalų komiteto nariai atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės
2014 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. 370 parengtas, siekiant įgyvendinti Lietuvos
Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, nustatančią,
kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto apmokamos
tik asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios atitinka Vyriausybės
nustatytus iš PSDF biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų
kriterijus. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors galiojančio Lietuvos Respublikos
sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 8 dalis ir suteikia
Vyriausybei įgaliojimus nustatyti iš PSDF biudžeto apmokamų asmens sveikatos
priežiūros paslaugų kriterijus, vertintina šios nuostatos atitiktis Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) formuojamai konstitucinei doktrinai. Konstitucinio
Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatuota, kad, „pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą
kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, įstatymų leidėjas turi
aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros
paslaugų apimtį. Tai gali būti padaryta nurodant paslaugas, teikiamas
apdraustiesiems už šio draudimo lėšas, arba, priešingai, tas, kurių teikimo
išlaidos iš draudimo lėšų nėra apmokamos ir už kurias turi būti sumokama iš
privačių šaltinių, o jeigu tiksliai nurodyti neįmanoma, turi būti nustatyti
pakankamai aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti konkrečiu
atveju“. Taigi, remiantis Konstitucinio Teismo doktrina, darytina išvada,
kad kriterijų, išdėstytų Kriterijų sąraše, nustatymas priskirtinas ne
Vyriausybės, o įstatymo leidėjo – Seimo – kompetencijai.
Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 8
dalimi Vyriausybei pavedama nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų,
apmokamų iš PSDF biudžeto, kriterijus, tačiau įvertinus Kriterijų sąraše
nustatytų kriterijų turinį, akivaizdu, kad minėti kriterijai yra skirti ne
asmens sveikatos priežiūros paslaugų vertinimui, bet, kaip pastebi ir
Asociacija, konkrečios asmens sveikatos priežiūros įstaigos vertinimui, sprendžiant
dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimo PSDF
biudžeto lėšomis, t. y., Vyriausybės nutarimu yra įtvirtinti reikalavimai
asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, pageidaujančioms sudaryti sutartis su
TLK. Taigi, abejotina, ar Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9
straipsnio 8 dalies nuostatą būtų galima laikyti tinkamu teisiniu pagrindu
Vyriausybei nustatyti kriterijus, pagal kuriuos konkrečiai asmens sveikatos
priežiūros įstaigai iš PSDF biudžeto apmokamos paslaugos, nurodytos sveikatos
apsaugos ministro tvirtiname sąraše (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo
įstatymo 9 straipsnio 6 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad sutarčių dėl apdraustųjų asmens sveiktos
priežiūros išlaidų apmokėjimo sudarymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos
sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis. Pažymėtina, kad Konstitucinis
Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime konstatavo, kad „saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos
draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms
įstaigoms, įstatymų leidėjas
gali nustatyti šių paslaugų
finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos
būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms
apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis
sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos
draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo. Tokių sutarčių sudarymo tvarka
turėtų būti grindžiama objektyviais,
iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta
sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos
ūkio principai“. Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarime, be
kita ko, buvo pažymėta, kad „reikalavimas
sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo pagrindus nustatyti įstatyme yra
įtvirtintas ir Sveikatos sistemos įstatyme: šio įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d.
redakcija) 3 straipsnio 5 punkte inter
alia nustatyta, kad tik įstatymai nustato sveikatinimo veiklos
finansavimo pagrindus“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas dar kartą
pabrėžė, kad „Konstitucinis Teismas yra
konstatavęs ir tai, kad iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamas
sveikatos priežiūros paslaugas ir šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros
įstaigoms principus turi nustatyti įstatymų leidėjas“.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės
principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais
teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip
pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris
konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai),
nes antraip būtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta
įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002
m. rugpjūčio 21 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Jeigu Vyriausybės
nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju
įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai
teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio
2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta,
kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo
2010 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į anksčiau minėtas konstitucinės jurisprudencijos nuostatas,
manytina, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimas iš PSDF biudžeto
lėšų priskirtinas išimtinei įstatymų leidėjo kompetencijai, taigi, darytina
išvada, jog būtent įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais turi būti
apibrėžta PSDF biudžeto lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros
paslaugų apimtis – nurodyti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatoma,
kokios asmens sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš šio draudimo lėšų –
bei sąlygos, kurias turi atitikti konkreti asmens sveikatos priežiūros įstaiga,
siekianti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimo PSDF
biudžeto lėšomis. Taigi, abejotina, ar Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d.
nutarimu Nr. 370 patvirtintas Kriterijų sąrašas laikytinas tinkama teisinio
reguliavimo priemone.
Sveikatos reikalų komitetas,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 65 straipsnio 1
dalies 4 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Siūlyti Vyriausybei:
1.
Įvertinti, ar Vyriausybės 2014 m.
balandžio 23 d. nutarimu Nr. 370 „Dėl Apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo
fondo biudžeto asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijų sąrašo
patvirtinimo“ nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų viršenybės prieš poįstatyminius teisės
aktus, o kartu ir teisinės valstybės bei valdžių padalijimo principus,
t. y., ar iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų asmens sveikatos priežiūros
paslaugų kriterijai gali būti nustatomi poįstatyminiu teisės aktu, o ne
įstatymu.
2.
Įvertinus galiojančio Lietuvos
Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 8 dalies nuostatą
pagal Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę doktriną, apsvarstyti
galimybę inicijuoti atitinkamų minėto įstatymo nuostatų pakeitimus.
Komiteto
pirmininkė
