Socialinių reikalų ir
darbo komitetas 2013 kovo 27 d. posėdyje svarstė Valstybės kontrolės
2012 m. gruodžio 20 d. valstybinio audito ataskaitą „Objektyvus neįgalumo ir
darbingumo lygio nustatymas ir efektyvi profesinė reabilitacija – vis dar
siektinas tikslas“. Auditu siekta įvertinti, ar tenkinami visuomenės
teisėti lūkesčiai, nustatant darbingumo lygį ir profesinės reabilitacijos
poreikį. Svarstyme dalyvavo Valstybės kontrolės, Socialinės apsaugos ir darbo
(toliau – Ministerija) bei Sveikatos apsaugos ministerijų, Neįgalumo ir
darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – Tarnyba), Ginčų komisijos, Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos ir Lietuvos darbo biržos atstovai.
Audito metu buvo nagrinėti
du pagrindiniai klausimai. Į pirmąjį klausimą – ar sprendimai dėl darbingumo ir
neįgalumo lygio ir specialiųjų poreikių nustatymo priimami objektyviai –
Valstybės kontrolė pažymėjo, jog netekto darbingumo pensijos su prarastomis
pajamomis nėra siejamos; Tarnybos sprendimai galėjo būti neobjektyvūs; ne
visais atvejais Tarnybos sprendimai buvo teisingi; Tarnybos sprendimų priėmimo
procesas nepakankamai racionalus. Į antrąjį klausimą – ar efektyvi profesinė
reabilitacija – audito metu nustatyta, kad profesinė reabilitacija neužtikrina
neįgaliųjų integracijos į darbo rinką ir yra neefektyvi.
Reaguodama į Valstybės
kontrolės rekomendacijas, Ministerija parengė jų įgyvendinimo priemonių planą, pagal kurį per
dvejus metus turi būti įgyvendintos devynios priemonės.
Pristačius ataskaitą,
diskusiją pradėjusi Komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė atkreipė dėmesį į
tai, kad atliekant auditą, nustatyta gana daug problemų. Komiteto pirmininkės
pavaduotojas Rimantas Jonas Dagys išreiškė abejonę, ar sistema taps
efektyvesne, optimizavus įvairias išmokas asmenims, kuriems taikoma profesinė
reabilitacija, ir ar verta tikėtis optimizavimo iš tų Tarnybos skyrių, kurie
yra nustatę palyginus didelį neįgaliųjų skaičių. Seimo narys iškėlė klausimą, ar neatėjo radikalesnių
žingsnių laikas, pavyzdžiui, neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymą perduoti
Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai ir jį finansuoti iš Privalomojo
sveikatos draudimo fondo lėšų. Komiteto nariai domėjosi, ar audituojant
vertinti tik sveikųjų, ar ir neįgaliųjų lūkesčiai; kodėl neįgalieji neįsigyja
kompensuojamųjų vaistų; kaip profesinės reabilitacijos išlaidas kompensuoti iš
tikslinės pašalpos; ar nereikėtų keisti Tarnybos išvadų rekomendacinių
formuluočių; ar audito metu vertinti miesto ir kaimo ypatumai; ar nereikėtų daugiau
dėmesio skirti tiems regionams, kuriuose daugiausia neįgaliųjų.
Kristina Miškinienė
pažymėjo, kad Ministerija turi susirūpinti tuo, kad profesinė reabilitacija
neefektyvi, ir kad valstybei stokojant lėšų vieni asmenys negauna minimalių
paslaugų, o kitiems paslaugos ir lėšos teikiamos dosniai; profesinės
reabilitacijos pašalpa tapo dar viena piniginės socialinės paramos forma.
Komitetas šiuo klausimu nutarė
tęsti parlamentinę kontrolę 2013 m. rudens sesijoje, po to, kai Tarnyba
Ministerijos pavedimu parengs analizę apie neįgaliųjų skaičiaus skirtumus
atskirose savivaldybėse ir šių skirtumų priežastis.
Parengė
Dalia
Aleksejūnienė
Socialinių
reikalų ir darbo komiteto biuro patarėja
tel. (85) 2396776,
el. p. socrdakt@lrs.lt
