2011 m. Laisvės premijos laureatas Sergejus Adamovičius Kovaliovas

PIRMASIS LAISVĖS PREMIJOS LAUREATAS –

RUSIJOS KOVOTOJAS UŽ LAISVĘ IR

DEMOKRATIJĄ SERGEJUS KOVALIOVAS

2011 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos laisvės premijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi ir Laisvės premijų komisijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu, paskyrė pirmąją – 2011 metų Laisvės premiją buvusiam politiniam kaliniui, kovotojui už laisvę ir demokratiją, Andrejaus Sacharovo fondo pirmininkui, Rusijos mokslo, švietimo ir informacijos centro „Memorial“ pirmininkui. Rusijos Žmogaus teisių instituto prezidentui Sergejui Adamovičiui Kovaliovui.

S. Kovaliovo kandidatūra Laisvės premijų komisijai teikė: Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Užsienio reikalų ministerija, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupes narys Vytautas Radžvilas, buvusi disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio teikime rašoma: „Sergejaus Kovaliovo apdovanojimas Laisvės premija būtų svarus Lietuvos indėlis remiant demokratinę pilietinę visuomenę Rusijoje. Šis žingsnis puikiai įprasmintų Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai prioritetus bei sustiprintų mūsų šalies kaip paramos žmogaus teisės ir demokratijai Rytų Europoje centro vaidmenį“.

„Esu įsitikinęs, kad Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas visokeriopai vertas pirmosios Laisvės premijos, įsteigtos Lietuvoje, ir manau, kad šios premijos suteikimas šitam iškiliam asmeniui būtų taip pat didelė garbė Lietuvai. Komisijos teikimas yra visiškai gerai apgalvotas – tai yra Rusijos pilietis, disidentas, kovotojas už žmogaus teises, kuris 1969 metais įkūrė pirmąją organizaciją šioje srityje ir tikrai nuo tol tolygiai ėjo ta linkme, nepaisydamas visų represijų toliau tęsė savo veiklą. Premija skiriama už ilgalaikę, nenuilstamą veiklą, kuri padarė įtakos tikrai ne vienai valstybei“, – sakė Laisvės premijų komisijos pirmininkas Petras Auštrevičius, Seimo plenariniame posėdyje pristatydamas S. Kovaliovo kandidatūrą Laisvės premijai gauti.

SERGEJUS KOVALIOVAS: „MINTIES LAISVĖ –

VISU KITŲ LAISVIŲ PAGRINDAS“

„Šiandieninis atvykimas man asmeniškai labai džiugus, kadangi mes visi kartu su džiaugsmu pergyvename naują stebuklą <...> Stebuklas vyksta. Tą stebuklą jūs darote savo rankomis ir aš džiaugiuosi, kad galiu jus pasveikinti. <...> Žiūrėkime į ateitį su viltimi, su optimizmu. <...> Jūsų laisvė – mūsų laisvė“, Nepriklausomybę atkuriančią Lietuvą 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo posėdyje sveikino Sergejus Kovaliovas.

Rusijos politikas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Adamovičius Kovaliovas gimė 1930 m. kovo 2 d. Seredyna Budos mieste (Sumų sr. Ukraina) geležinkelininko šeimoje. 1954 m. baigė Maskvos valstybinio Lomonosovo universiteto Biologijos fakultetą. Biofizikas (biologijos mokslų kandidatas, 1964 m.).

Nuo 1968 m. S. Kovaliovas aktyviai įsitraukė į žmogaus teisių gynimo judėjimą SSRS. 1969 m. gegužės mėn. tapo SSRS žmogaus teisių gynimo iniciatyvinės grupės – pirmosios šalyje nepriklausomos visuomeninės žmogaus teisių gynimo asociacijos – nariu.

Su kitais parengė arba pasirašė daug dokumentų, tarp jų – kreipimąsi į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą dėl padėties SSRS apsvarstymo (1969 m.), į psichiatrų pasaulinį kongresą Meksikoje dėl neįtinkančiųjų sovietų valdžiai prievartinio gydymo spec. psichiatrijos ligoninėse (1971 m.), į JT generalinį sekretorių dėl nuosprendžio V. Bukovskiui (1972 m.) ir kt.

Aktyviai prisidėjo prie pogrindžio spaudos leidybos ir platinimo. Nuo 1971 m. – vienas iš pagrindinių nelegalaus savilaidos biuletenio „Dabartinių įvykių kronika“ – spausdinimo mašinėle dauginto sovietų žmogaus teisių informacinio leidinio – dalyvių. Čia buvo skelbiama ir apie lageriuose kalinamus lietuvius, tikinčiųjų persekiojimą, žmogaus teisių pažeidinėjimus bei priešinimąsi valdžios veiksmams Lietuvoje, nuo 1972 m. pranešama apie naujus „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ numerius. S. Kovaliovas taip pat prisidėjo prie „Kronikos“ platinimo, jo pastangomis leidinys buvo perduodamas į Vakarus. Maskvoje S. Kovaliovas susitikdavo ir bendradarbiaudavo su Lietuvos disidentais Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Sigitu Tamkevičiumi.

1974 m. gruodžio 28 d. S. Kovaliovas buvo suimtas, apkaltinus „antisovietine propaganda ir agitacija“, ir teisiamas Vilniuje.

1975 m. gruodžio mėn. teismas jam skyrė 7 metus griežto režimo lageriuose ir 3 metus tremties. Bausmę atliko Skalninkų lageriuose (Permė) ir Čistopolio kalėjime, vėliau ištremtas į Kolymą.

Po tremties S. Kovaliovas apsigyveno Kalinino mieste (dab. Tverė), 1987 m. m buvo leista grįžti į Maskvą.

Grįžęs į Rusijos sostinę žmogaus teisių gynėjas vėl ėmėsi visuomeninės veiklos: Andrejaus Sacharovo rekomenduotas tapo vienu iš Žmogaus teisių projekto grupės prie Tarptautinio žmonijos išgyvenimo ir plėtros fondo (vėliau - Rusijos ir Amerikos žmogaus teisių grupė) pirmininkų, buvo Tarptautinio humanitarinio seminaro organizacinio komiteto nariu (1987 m. gruodžio mėn.), dalyvavo kuriant spaudos klubą „Glasnostj“, draugijos „Memorial“ organizacijos steigiamajame suvažiavime (1990 m. tapo vienu iš jos pirmininkų). Tuo pačiu metu S. Kovaliovas tapo Maskvos Helsinkio grupės nariu.

Nuo 1990 iki 1993 m. Rusijos liaudies deputatų suvažiavimo deputatas. Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas. 1993-2003 m. – Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos deputatas. 1996-2003 m. atstovavo Rusijai Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje.

1993 m. aktyviai dalyvavo kuriant judėjimą, o po to ir partiją „Rusijos pasirinkimas“ (vėliau – „Rusijos demokratinis pasirinkimas“).

Nuo 1993 m. vasario mėn. – Prezidento tarybos narys. Žmogaus teisių komisijos prie Rusijos prezidento pirmininkas (1996 m. sausio mėn. atsistatydino pareikšdamas, kad tai daro protestuodamas prieš „visišką Boriso Jelcino atsisakymą vykdyti demokratinių reformų politiką“. Jis parašė atvirą laišką B. Jelcinui, kuriame pabrėžė, kad prezidento politika sąlygojo „daugybę šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje ir pilietinio karo Šiaurės Kaukaze, kurio metu žuvo keletas dešimčių tūkstančių žmonių, pradžią“.).

1994 m. sausio mėn. išrinktas pirmuoju Rusijos Federacijos žmogaus teisių įgaliotiniu (iš šio posto Valstybės Dūmos buvo atleistas 1995 m. kovo mėn.).

S. Kovaliovas – vienas iš Rusijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos (1991 m. sausio mėn.) – pagrindinio dokumento, nustačiusio būsimas Rusijos Federacijos konstitucijos normas žmogaus teisių srityje, autorių. Jis buvo vienas pagrindinių autorių kuriant dabar galiojančios Rusijos Konstitucijos 2-ąją dalį – „Žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės“ bei keletą federalinių įstatymų, susijusių su žmogaus teisių problemomis; „Dėl politinių represijų aukų reabilitavimo“ (1991), „Dėl ypatingosios padėties“ (1991) „Dėl pabėgėlių“ ir „Dėl priverstinių perkeltųjų asmenų“ (1993).

S. Kovaliovas aštriai kritikavo Rusijos valdžios veiksmus Čečėnijoje. Nuo pirmų karo dienų jis dirbo karo veiksmų rajonuose. S. Kovaliovas vadovavo Žmogaus teisių įgaliotinio misijai Šiaurės Kaukaze (vėliau – Visuomeninių organizacijų misija vadovaujant S. Kovaliovui), kuri buvo įkurta remiant organizacijai „Memorial“ ir keletui kitų visuomeninių organizacijų. S. Kovaliovas ir jo bendražygiai suvaidino lemiamą vaidmenį gelbstint įkaitus Budionovske 1995 m. birželio mėn. (smogikų, kurie paėmė įkaitais daugiau nei tūkstantį žmonių miesto ligoninėje, lyderis Šamilis Basajevas tada paskelbė, kad jis pasirengęs vesti derybas tik su Kovaliovu).

1996 m. S. Kovaliovas įkūrė naują visuomeninę organizaciją – Žmogaus teisių institutą, ir iki šiol jam vadovauja.

2006 m. S. Kovaliovas tapo „Jabloko“ partijos nariu ir vadovavo jos veiklai žmogaus teisių srityje.

1995 ir 1996 m. buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.

S. Kovaliovas yra daugelio tarptautinių žmogaus teisių gynimo premijų laureatas, kaip antai: Čekijos humanitarinio fondo „Žmogus nelaimėje“ premijos „Homo homini“ – „Už ypatingus veiksmus ginant žmogaus teises ir aktyvų pasipriešinimą smurtui sprendžiant politikos problemas“ (1995 m.), Europos Tarybos premijos „Už indėlį plėtojant demokratiją“ (1995 m.), Niurnbergo žmogaus teisių premijos (1995 m.), Tarptautinės žmogaus teisių lygos premijos (1996 m.), Norvegijos Helsinkio komiteto žmogaus teisių premijos (1996 m.), Amerikos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Laisvės namai“ apdovanojimo, Kenedžio

premijos (2000 m.), Niujorko mokslų akademijos premijos, Ičkerijos Čečėnų Respublikos „Garbes riterio“ ordino (atsisakė priimti apdovanojimą iki Čečėnijos karo pabaigos, ordinas įteiktas 1997 metų sausio mėnesį) ir kt. 1992 m. įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, 1999 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius.

Kauno medicinos ir biologijos mokslų akademijos medicinos garbės daktaras (1993 m.), Esekso (Jungtinė Karalystė universiteto garbės daktaras žmogaus teisių srityje (1996 m.), Krokuvos garbės pilietis.