Žmogaus teisių komitetas pritarė įstatymo projektui, kuriuo siekiama apsaugoti asmenis nuo persekiojimo
2019 m. lapkričio 21 d. pranešimas žiniasklaidai
Lapkričio 20 d. posėdyje Seimo Žmogaus teisių komitetas svarstė Baudžiamojo kodekso papildymo 167(1) straipsniu įstatymo projektą (Nr. XIIIP-3746). Komitetas įstatymo projektui pritarė.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos konferencijose dažnai akcentuoja persekiojimo, kaip žalą asmeniui keliančios, tačiau realiai neužkardomos veikos problemą. 2018 m. Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamentas atliko analitinį tyrimą „Atsakomybė už asmens persekiojimą, smurto artimoje aplinkoje aukų civilinės apsaugos priemonės ir psichologinio smurto samprata užsienio valstybių įstatymuose“. Šio tyrimo duomenimis, daugiau kaip 20 Europos Sąjungos valstybių narių savo baudžiamuosiuose įstatymuose numato atsakomybę už asmens persekiojimą. Europos Sąjungos Pamatinių teisių agentūros 2014 m. Europos Sąjungoje atliktame moterų populiacijos tyrime konstatuojama, kad persekiojimas yra stipriai paplitęs reiškinys – net 18 proc. tyrime apklaustų moterų yra patyrusios persekiojimą nuo 15 metų amžiaus, 5 proc. buvo patyrusios persekiojimą per paskutiniuosius 12 mėnesių iki apklausos. Tačiau, pasak Pamatinių teisių agentūros, net 74 proc. persekiojimo atvejų nepatenka į teisėsaugos institucijų akiratį.
Persekiojimas, pagal galimas neigiamas pasekmes asmens gyvenimui, yra pavojinga veika – persekiojant dažnu atveju yra aktyviai siekiama nepageidaujamo kontakto su persekiojamu žmogumi, sutrikdomas jo privatus gyvenimas, sukuriama nuolatinė įtampa ir nerimas, suvaržoma jo veiksmų laisvė, kenčia persekiojamo asmens socialinis, asmeninis, profesinis gyvenimas. Persekiojamam žmogui gali tekti keisti savo kontaktinius duomenis, gyvenamąją vietą, vengti lankytis jam įprastose vietose, vengti bendrauti internete ir socialiniuose tinkluose, taip pat nuolat nerimauti dėl savo ir savo vaikų bei artimųjų saugumo, darbo vietos išsaugojimo. Persekiojimas gali sukelti žalingų pasekmių persekiojamo asmens psichikos sveikatai dėl nuolat kuriamos ir neišsisklaidančios įtampos, kol persekiojimo veiksmai nėra sustabdyti. Be to, persekiojimas gali būti pavojingas ir tuo, kad tam tikrais atvejais jis gali būti vykdomas kaip pasiruošimas sunkesniam nusikaltimui, pavyzdžiui, fiziniam ar seksualiniam žmogaus užpuolimui.
Vadovybės apsaugos departamento iniciatyva sukurtame internetiniame puslapyje Persekiojimui STOP (www.persekiojimuistop.lt) taip pat keliama sunkiai užkardomo persekiojimo problema. Tinklapyje paskelbta žinutė, kad pastaraisiais dešimtmečiais persekiojimą imta laikyti globaliu socialiniu reiškiniu, kuris daro didžiulę psichosocialinę žalą persekiojamiems asmenims, jų artimiesiems, taip pat patiems persekiotojams ir su jais susijusiems asmenims.
Baudžiamojo kodekso 145 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už žmogaus terorizavimą, į terorizavimo sąvoką patenka ir ypač didelio intensyvumo, pasižymintys grasinimais ir bauginimais, persekiojimo atvejai. Tačiau persekiojimo veiksmai, jeigu juose nėra žmogaus terorizavimo ar sistemingo konkretaus bauginimo požymių, nėra užkardomi. Taigi vertinant, ar asmuo terorizavo, ar sistemingai baugino žmogų, reikalaujama itin didelio veikos intensyvumo, kadangi pagal kodekso 145 straipsnio struktūrą ir sankciją matyti, kad tai turi būti dar pavojingesnė veika nei grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų gyvenimą rinkimą nustatoma Baudžiamojo kodekso 167 straipsnyje. Tačiau persekiojimas, siekiant kontroliuoti žmogų, versti jį elgtis taip, kaip persekiotojas nori, gali pasireikšti dar intensyvesniu neigiamu poveikiu žmogaus privačiam gyvenimui nei informacijos apie privatų gyvenimą rinkimas. Persekiojimas savo požymiais ir tikslais skiriasi nuo neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, kadangi persekiojimas visų pirma pasižymi aktyviu kontaktu su persekiojamu asmeniu, kai persekiojamas asmuo yra išreiškęs valią neturėti kontakto su persekiotoju.
Įstatymo projektu siekiama nustatyti atsakomybę už neteisėtą asmens persekiojimą, siekiant apsaugoti žmogaus teisę į privatų gyvenimą bei laiku užkirsti kelią sunkesniems nusikaltimams.
Priėmus įstatymą, atsakomybėn būtų patraukiamas asmuo, kuris prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią sistemingai persekiojo šį žmogų, bandydamas susisiekti su juo tiesiogiai, per kitus asmenis, raštu ar elektroninių ryšių priemonėmis. Toks asmuo galėtų būti laikomas padariusiu baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.
Parengė
Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja
Eglė Gibavičiūtė, tel. (8 5) 239 6809