Savižudybių ir smurto prevencijos komisija

Seimo komisijos ragina didinti žmonių emocinį raštingumą ir kompleksiškai spręsti visų priklausomybių prevencijos didinimo ir kokybės klausimus

2018 m. balandžio 19 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Balandžio 18 d. Seimo Priklausomybių prevencijos komisija bei Savižudybių ir smurto prevencijos komisija kartu su įvairių institucijų ir organizacijų atstovais svarstė priklausomybių nuo medikamentų, interneto, sekso prevencijos politikos įgyvendinimo Lietuvoje, taip pat emocinio raštingumo ir jo vaidmens priklausomybių prevencijai klausimus.

Pradėdamas didelio žiniasklaidos dėmesio sulaukusį posėdį, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko pavaduotojas Andrius Navickas teigė, kad „apie priklausomybes nuo alkoholio ir narkotikų esame jau daug kalbėję, todėl reikia kalbėti ir apie kitus priklausomybių pavidalus”.

Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė Laimutė Matkevičienė priminė, kad dar 2016 m. Seimas yra patvirtinęs Priklausomybių prevencijos komisijos nuostatus, kuriais komisija yra apsibrėžusi svarstyti ir teikti siūlymus dėl penkiolikos ir galimai daugiau priklausomybių prevencijos politikos. „Priklausomybė nuo alkoholio, apsipirkinėjimo, darbo, interneto, lošimų, maisto, medikamentų, narkotikų, nikotino, patyčių, pinigų, santykių, sekso, smurto, valdžios ir kitos“, – išvardino nuostatais patvirtintas priklausomybes L. Matkevičienė.

Profesorė Laima Bulotaitė pripažino, kad priklausomybių sąrašas yra reikalingas, tam, kad būtų galima vykdyti priklausomybių prevenciją. Pranešėja akcentavo, kad tarp visų priklausomybių yra daugiau panašumų negu skirtumų „ir priežastys labai panašios, ir raida labai panaši, ir sveikimo procesas panašus, net ir gydymas iš dalies yra panašus“, – sakė profesorė. Pranešėjos manymu, labai svarbu yra tai, kad prevencinės programos būtų apjungtos, o ne kuriamos kiekvienai priklausomybei atskirai. Profesorė L. Bulotaitė išskyrė ir akcentavo prevencijos schemą, kurią sudaro trys dalys: žinios, įgūdžiai, nuomonės (nuostatų) formavimas. Kalbėdama apie priklausomybę nuo interneto, profesorė pabrėžė, kad „yra priklausomybė nuo veiklų, kuriomis žmogus užsiima internete“, o vaikų priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų išsivysto tuomet, kai nei tėvai, nei mokytojai, nei visuomenė nepatenkina vaiko poreikių.

Psichiatrė Vilma Andrejauskienė nepaneigė, kad nėra priežastinio ryšio tarp priklausomybės nuo sekso ar santykių ir sveikimo proceso – besigydant kitas priklausomybes „paspartintas būdas įvertinti savo sveikumą yra labai greitai ir gera proga nueiti į santykius“, – apie sveikstančius nuo kitų priklausomybių asmenis, kalbėjo psichiatrė. Gydytoja pastebi, kad atsiranda priklausomybė nuo priklausomybių paieškų, kai žmogus ieško to, kuo galėtų būti užimtas.

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, tiesiogiai bendradarbiaudamas su Lietuvos mokyklų pedagogais, antrino profesorei L. Bulotaitei, kad mokykloms peršama per daug prevencinių programų, vietoj to, kad būtų susitelkiama į tai, kad vaiką nuo jo gimimo reikėtų siekti  supažindinti su 40 žmogaus raidos išteklių, kurie yra susiję su šeima, mokykla, dalyvavimo bendruomeninėje veikloje ir kt. Pranešėjas, cituodamas Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo tyrimo biuro duomenis, pabrėžė, kad „prevenciniai lapeliai ar paskaitėlės neveikia, reikia pagaliau valstybėms atsisukti į tvarius, ilgalaikius dalykus“.

Klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner išskyrė priklausomybę nuo dopamino (hormono, kuris „džiugina“), atsakydama į klausimą, kodėl žmonės vartoja psichoaktyviąsias medžiagas.

Diskutuojant apie priklausomybę nuo medikamentų, pažymėta, kad itin dažnai gydytojai skiria vaistus besikreipiantiems asmenims dėl epizodinių psichikos sveikatos problemų (nelaimės, netekties ir pan. atvejais), nesiūlydami psichoterapijos, nes nemedikamentinis gydymas yra žymiai brangesnis ir su esamu finansavimu dažnai nuostolingas. Komisijos nariai pažymėjo, kad nemedikamentinio gydymo finansavimas auga labai lėtai ir yra nepakankamas.

Diskutuojant apie emocinio raštingumo vaidmenį priklausomybių prevencijai, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys pažymėjo, kad „emocinis raštingumas nėra pakankama sąlyga prevencijai“. Psichiatro vertinimu, mokyklose ugdyti emocinį raštingumą nepakanka, nes tai yra „tam tikras komponentas, susijęs su žmogaus asmeninėmis kompetencijomis, bet jis yra tiesiogiai ir daugiausi susijęs su tuo, kas aš esu“. L. Slušnio teigimu, prevencijos srityje turėtume orientuotis į 3 sritis: savęs pažinimo, kitų asmenų pažinimo ir atsakingo sprendimų priėmimo kompetencijų ugdymą.  Ieškant sprendimo būdų, efektyviausias sprendimas – mokyklas ir ikimokyklinio ugdymo įstaigas pasirinkti pagrindine socialinių–emocinių kompetencijų ugdymo ašimi, šias įstaigas panaudojant tėvų pritraukimui ir įtraukimui į ugdymo procesą.

Psichikos sveikatos specialistų vertinimu, efektyviausia investicija būtų į ikimokyklinio amžiaus (3–4 metų) vaikų emocinio raštingumo skatinimo programas. Siekiant šių tikslų, didžioji dalis pedagogų turėtų dalyvauti tęstiniuose emocinių–socialinių kompetencijų ugdymo kvalifikacijos kėlimo kursuose.

Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius pažymėjo, kad sudėtinga tėvus įtikinti dėl vaikų socialinių–emocinių kompetencijų ugdymo svarbos ir ilgalaikės naudos vaiko psichosocialinei raidai. Taip pat pažymėta, kad daugumai socialinių–emocinių kompetencijų ugdymo programų nepakankamai sėkmei didelę įtaką turi pedagogų nepakankama kvalifikacija šioje srityje, taip pat integracijos ir programas įgyvendinančių pedagogų tarpusavio bendravimo trūkumas. Todėl vienas iš svarbiausių tikslų šioje srityje – pedagogų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo socialinių–emocinių kompetencijų, patyčių ir smurto prevencijos ir kitais ugdymo klausimais.

Komisijos narė Dovilė Šakalienė iškėlė dar vieną klausimą – būtinybę keisti ribojimus dirbti tam tikrą darbą dėl asmens sveikatos istorinių duomenų. Akcentuota, kad ribojimas gauti licenciją dirbti tam tikrą darbą, kai asmuo bent vieną kartą gyvenime yra turėjęs epizodinį psichikos sveikatos sutrikimą, yra perteklinis ir neprisidedantis prie stigmos mažinimo.

Posėdžio pabaigoje akcentuotas prevencijos kokybės klausimas, siūlant nacionaliniu lygiu nustatyti prevencijos kokybės kriterijus, taip siekiant užkirsti kelią nekokybiškų prevencijos programų patekimui į ugdymo įstaigas. Komisijų nariams pasiūlius, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovė Simona Bieliūnė sutiko ateityje komisijų posėdžiuose pristatyti užsienio valstybėse pripažintą prevencijos kokybės standartą, siekiant Lietuvoje diegti prevencijos programų akreditavimo sistemą.

Komisijų nariai, siekdami kompleksiškai vertinti psichikos sveikatos programų ir priemonių efektyvumą nutarė kreiptis į kompetentingas institucijas dėl Psichikos sveikatos strategijos peržiūrėjimo, vertinant šios strategijos įgyvendinimo ataskaitoje pateiktus rezultatus.

Bendrame Seimo komisijų posėdyje dalyvavo Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė, psichologė, profesorė Laima Bulotaitė, Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo skyriaus vedėja, psichiatrė Vilma Andrejauskienė, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš Esu” atstovas, psichologas Dmitrijus Škulis, „Jaunimo linija“ direktorė Agnė Mažvilaitė.

 

 

Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė

Laimutė Matkevičienė, tel. (8 5) 239 6684

Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko pavaduotojas

Andrius Navickas, tel. (8 5) 239 6550

 

Parengė

Komisijų sekretoriato patarėja

Erika Mikalajūnienė, tel. (8 5) 239 6815, el. p. [email protected]

Komisijų sekretoriato vedėja

Jolita Krumplytė, tel. (8 5) 239 6855, el. p. [email protected]