Komisijos išvada "Dėl Seimo narių kreipimosi į Ministrą Pirmininką"
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
ETIKOS IR PROCEDŪRŲ KOMISIJA
IŠVADA
DĖL SEIMO NARIŲ KREIPIMOSI Į MINISTRĄ PIRMININKĄ
2019-09-25 Nr. 101-I-17
Vilnius
Seimo Etikos ir procedūrų komisija (toliau – Komisija): Antanas Matulas, Aušrinė Norkienė, Asta Kubilienė, Andrius Mazuronis, Aušra Papirtienė, Virgilijus Poderys, Kazys Starkevičius, Ona Valiukevičiūtė, gavusi 2019 m. liepos 29 d. Seimo narių Aistės Gedvilienės, Vytauto Bako, Žygimanto Pavilionio ir Arvydo Anušausko kreipimąsi dėl Seimo narių Artūro Skardžiaus, Petro Gražulio, Arūno Gumuliausko, Aurimo Gaidžiūno, Dainiaus Kepenio, Kęstučio Bacvinkos, Petro Nevulio, Jono Jaručio, Zenono Streikaus, Adriejaus Stančiko, Remigijaus Žemaitaičio, Gedimino Kirkilo, Algimanto Kirkučio, Juozo Varžgalio, Stasio Tumėno, Rimo Andrikio, Virginijos Vingrienės, Vytauto Kamblevičiaus, Valentino Bukausko, Zbignevo Jedinskio, Broniaus Bradausko, Algimanto Salamakino, Valerijaus Simuliko, Rimantės Šalaševičiūtės, Irenos Šiaulienės ir Rimanto Sinkevičiaus kreipimosi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką pastato, esančio Turistų g. 13, Druskininkuose (toliau – Vijūnėlės dvaras) paėmimo visuomenės reikmėms, tačiau negriauti kaip tai neskundžiama nutartimi nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – Seimo statutas) 78 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata teikia šią išvadą.
Etikos ir procedūrų komisija nustatė:
2019 m. liepos 23 d. Seimo plenarinio posėdžio metu Seimo narys Artūras Skardžius perskaitė kreipimąsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį: „Mes, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, atsižvelgdami į vienareikšmišką visuomenės nepritarimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarčiai, kuria buvo galutinai nuspręsta barbariškai nugriauti pastatą, esantį Druskininkuose, Turistų gatvėje 13, palaikome Lietuvos žmonių nuomonę, kad pastato griovimas yra kraštutinė ir nepagrįsta priemonė.
Manome, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, neleidžiantis statyti gyvenamosios paskirties pastato Druskininkuose, Turistų gatvėje 13, apgynė valstybės saugomus interesus, yra pakankama priemonė viešajam interesui apginti, tačiau drastiškas sprendimas griauti visuomenės poreikiams tinkamą naudoti pastatą yra nepateisinamas ir neracionalus.
Esame įsitikinę, kad sunaikinti pasmerkto pastato panaudojimas visuomenės labui atitiktų protingumo principus ir užtikrintų viešąjį interesą, todėl prašome jūsų nedelsiant ieškoti būdų, kaip būtų galima išsaugoti ir perimti šį įrengtą ir miestą puošiantį pastatą visuomenės reikšmėms.“
Šiuo kreipimųsi raginama ignoruoti galutinę ir neskundžiamą LAT nutartį ir „nedelsiant ieškoti būdų, kad būtų galima išsaugoti ir perimti šį įrengtą ir miestą puošiantį pastatą visuomenės poreikiams.“ Kreipimąsi pasirašė Seimo nariai Artūras Skardžius, Petras Gražulis, Arūnas Gumuliauskas, Aurimas Gaidžiūnas, Dainius Kepenis, Kęstutis Bacvinka, Petras Nevulis, Jonas Jarutis, Zenonas Streikus, Adriejus Stančikas, Remigijus Žemaitaitis, Gediminas Kirkilas, Algimantas Kirkutis, Juozas Varžgalys, Stasys Tumėnas, Rimas Andrikis, Virginija Vingrienė, Vytautas Kamblevičius, Valentinas Bukauskas, Zbignevas Jedinskis, Bronius Bradauskas, Algimantas Salamakinas, Valerijus Simulikas, Rimantė Šalaševičiūtė, Irena Šiaulienė ir Rimantas Sinkevičius.
Galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje LAT konstatavo, kad „neteisėtos statybos padariniai turi būti pašalinti nugriaunant neteisėtai pastatytą statinį“.
Pareiškėjų nuomone, Seimo narių viešas kreipimasis į Ministrą Pirmininką menkina LAT ir jo sprendimą, formuoja pavojingą precedentą, kuomet laužomas pamatinis demokratinės valstybės valdžių padalijimo principas.
Seimo narys Zenonas Streikus 2019 m. rugsėjo 9 d. savo paaiškinime Komisijai Nr. SN-S-11 ir Seimo narys Andriejus Stančikas savo 2019 m. rugsėjo 9 d. paaiškinime Komisijai Nr. SN-S-9 teigė, kad kreipimesi Ministrui Pirmininkui nėra teiginių „nepaisyti LAT sprendimo“, „nesilaikyti LAT nutarties“, kaip kad nurodo pareiškėjai. Pareiškimu neskatinama nevykdyti teismo sprendimo, jis nėra ignoruojamas. Šiuo kreipimusi išreiškiamas palaikymas Druskininkų savivaldybės tarybai ir jos nariams, Druskininkų savivaldybės administracijai, kurie siekė ir iki šiol siekia kompromiso keliu nepažeidžiant viešojo intereso sudaryti taikos sutartį, kuria viešasis interesas būtų apgintas netaikant kraštutinės priemonės – pastato griovimo. Vykstant politinei diskusijai dėl viešojo intereso gynimo būdų ir galimybės valstybės finansines lėšas nukreipti ne žalos atlyginimui, o pastato įsigijimui, Seimo nariai turi teisę nelikti nuošaly ir viešai išsakyti savo pilietinę poziciją. Jų nuomone, Seimo nariai turi teisę kritikuoti teismų sprendimus.
Seimo narys Valerijus Simulikas savo 2019 m. rugsėjo 5 d. paaiškinime Komisijai Nr. SN-V-8 teigė, jog kreipimąsi Ministrui Pirmininkui jis pasirašė reaguodamas į visuomenės diskusijas, viešojoje erdvėje esančias nuomones, jog Vijūnėlės dvaras turėtų būti išsaugotas visuomenės reikmėms. Šiuo kreipimųsi nėra ignoruojamas LAT sprendimas, tačiau juo raginama svarstyti galimybę pastato negriauti.
Seimo narys Jonas Jarutis savo 2019 m. rugsėjo 10 d. paaiškinime Komisijai Nr. SN-S-45 teigė, jog pasirašydamas kreipimąsi Ministrui Pirmininkui nesiekė menkinti valdžių padalijimo principo, abejoti teismo sprendimo teisėtumu ar kokiu nors būdu pakenkti valstybei bei viešajam interesui. Jo nuomone, „pirmiausia reikia atsigręžti į tuos asmenis, kurie davė visus reikiamus leidimus ir taip sudarė galimybę pastatui būti pastatytu. Būtent šie asmenys turėtų būti atsakovai, ginant viešąjį interesą, o ne valstybė ar savivaldybė, kuri dabar kaltinama viešojo intereso pažeidimu. Nugriauti pastatą ir padengti statytojų nuostolius – tikrai nėra racionaliausias būdas leisti valstybės ir savivaldybės biudžeto pinigus, todėl manau, kad logiškiau būtų taip pinigų nešvaistyti ir, palikus pastatą, jį perimti visuomenės poreikiams.“
Seimo narys Algimantas Salamakinas 2019 m. rugsėjo 10 d. paaiškinime Komisijai teigia, kad pasirašė kreipimąsi į Ministrą Pirmininką ne norėdamas ir siekdamas ignoruoti LAT sprendimą, tačiau galvodamas apie biudžeto lėšas. Jo teigimu, tai yra rekomendacinio pobūdžio raštas, paruoštas vadovaujantis Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderio ir tuometinės Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus sprendimo dėl Preilos Botelio namų pavyzdžiu. Tuo metu Vyriausybės iniciatyva buvo sudaryta taikos sutartis ir Preilos Botelio namai buvo nenugriauti, nors LAT priėmė taip pat neskundžiamą sprendimą dėl jų nugriovimo.
Seimo narys Algimantas Kirkutis 2019 m. rugsėjo 10 d. paaiškinime Komisijai Nr. SN-S-2019-16E teigė, kad pasirašydamas kreipimąsi Ministrui Pirmininkui išreiškė viltį, kad „būtų ieškoma galimybių rasti palankesnį visuomenei sprendimą“. Tačiau tokiu būdu jis neišreiškė LAT sprendimo neigimo ar nepritarimo jam.
Panašiai savo pasirašymą aiškino ir Seimo nariai Rimantas Sinkevičius, Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Artūras Skardžius ir Rimantė Šalaševičiūtė 2019 m. rugsėjo 12 d. paaiškinime Nr. V-2019-36.
Seimo nariai Petras Gražulis, Arūnas Gumuliauskas, Aurimas Gaidžiūnas, Dainius Kepenis, Kęstutis Bacvinka, Petras Nevulis, Remigijus Žemaitaitis, Juozas Varžgalys, Stasys Tumėnas, Rimas Andrikis, Virginija Vingrienė, Vytautas Kamblevičius, Valentinas Bukauskas, Zbignevas Jedinskis ir Bronius Bradauskas paaiškinimo Komisijai nepateikė.
Teisminis procesas dėl viešojo intereso gynimo dėl galimai neteisėtai pastatyto Vijūnėlės dvaro prasidėjo 2014 metais. Gindama viešąjį interesą 2014 metais Generalinė prokuratūra kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, siekdama panaikinti visus su statybomis šioje teritorijoje susijusius dokumentus. Tačiau šis teismas atsisakė tenkinti prokuratūros reikalavimus.
2016 metais Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorai inicijavo teisminį procesą, kuriame siekė Vijūnėlės dvarą pripažinti nelegalia statyba ir statinį nugriauti.
Generalinė prokuratūra šioje byloje buvo ieškovė, atsakovais buvo Druskininkų savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnyba ir trys fiziniai asmenys.
Ieškinys buvo patenkintas, o Vilniaus apylinkės teismo sprendimas – panaikintas.
2017 m. birželio 22 d. LAT priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria atsakovai įpareigoti nugriauti statinį.
Įsigaliojus šiai nutarčiai kelis kartus buvo kreipiamasi į teismą siekiant pakeisti teismo sprendimo vykdymo būdą: taikyti kitas nei pastato griovimas priemones. Tačiau šie skundai nebuvo patenkinti.
Viešąjį interesą ginanti Generalinė prokuratūra atsiliepime teismui pažymėjo: „Tenkinus prašymą ir pakeitus sprendimą, leidus jį rekonstruoti, būtų pakeista ne tik sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir įsiteisėjusio ir vykdytino sprendimo esmė.“ Dvaro statytojo prašymui leisti rekonstruoti esamą pastatą prieštaravo ir Nacionalinė žemės tarnyba. Dvaro statytojų prašymą palaikė tik Druskininkų savivaldybės administracija.
Visuomenės informavimo priemonėse esanti informacija leidžia teigti, kad ir vykstant teismo procesams pastato statybos buvo tęsiamos: „Vijūnėlės dvaro statyba teismo nutartimi buvo sustabdyta, kai jos baigtumas tebuvo 36 proc.“ (http://www.druskonis.lt/archyvai/2018-11-09/index.php?id=miesto_zinios). „Atsakovai 36 proc. baigtumo gyvenamąjį namą įsigijo 2014 m. balandžio 25 d., kai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras jau buvo inicijavęs bylą dėl statybos leidimų ir administracinių aktų panaikinimo bei valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, o vėlesnius statybos darbus atliko esant iškeltai bylai ir pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, todėl veikė savo rizika. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys užfiksuoti 2015 m. gegužės 25 d.), pastato statybos pabaigos metai – 2015 m., baigtumo procentas – 94 proc.; šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai vykdė darbus savo rizika esant iškeltai bylai, be to, pažeisdami pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, bendrą atidumo, rūpestingumo principą, todėl turi prisiimti atsakomybę dėl imperatyvių teismo draudimų atlikti statybos darbus nesilaikymo.“ – teigiama 2019 m. liepos 12 d. LAT nutartyje.
2019 m. liepos 12 d. LAT neskundžiama ir galutine nutartimi paskelbė, kad Vijūnėlės dvaras turi būti nugriautas.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, komentuodamas Druskininkų savivaldybės administracijos kreipimąsi į Vyriausybę prašant paimti Vijūnėlės dvarą visuomenės reikmėms, pažymėjo, kad „Civilinio proceso kodeksas numato taikaus susitarimo galimybę bet kurioje proceso stadijoje, taip pat ir vykdymo procese.“ Tačiau „visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą ir savo teisių gynybai turi ieškoti ne politinio užnugario, o rinktis teisinį, įstatymų nustatytą kelią.“ (https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1092642/teisingumo-ministras-apie-vijuneles-dvaro-byla-politikams-negalima-kistis-i-teisminius-procesus). Taip pat ministras pažymėjo, kad „Teisinėje valstybėje galioja teisės viršenybės principas. Juo labiau politikams negalima kištis į teisminius procesus.“
Seimo nariai savo paaiškinimuose nurodo, kad precedentas, kuomet taikos sutartis patvirtinta vykdymo procese, yra buvęs 2013 metais dėl Preilos botelių. Tuomet Vyriausybė inicijavo taikos sutartį ir ją patvirtino teismas. Pažymėtina, kad tuomet Vyriausybė teismo procese dalyvavo kaip tretysis asmuo. Šiuo atveju Vyriausybė teismo procese nedalyvauja. O proceso šalių siekis, jog būtų pakeistas teismo sprendimo vykdymo būdas pasitelkiant politikus, gali sukelti visuomenėje abejonių, ar politikai savo pareigas eina laikydamiesi padorumo ir sąžiningumo principų. Šiuo atveju teisinėmis priemonėmis nepavykus įgyvendinti siekio teismo sprendimą vykdyti negriaunant pastato, pasitelkiami politikai ir norima pasinaudoti jų galima įtaka pakeisti teismo sprendimo vykdymo būdą.
Šiuo metu teismo sprendimas yra pradėtas vykdyti.
Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę į saviraišką, kaip vieną iš demokratinės valstybės vertybių. Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Pažymėtina, kad saviraiškos teisė nėra absoliuti. Konstitucija nustato teisės į saviraišką ribas. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.
Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytos saviraiškos teisės ribos: „Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.“
Taigi Konvencijoje, skirtingai nei Konstitucijoje, expressis verbis yra įtvirtintas specifinis saviraiškos teisės ribojimas, kurio tikslas – užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnis draudžia valstybinėms valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar piliečiams kištis į teisėjo ar teismo veiklą.
Seimo statuto 22 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad „Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime, t.y. Seimo, Seimo komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose negali būti persekiojamas.“
Civilinio proceso kodekso 595 straipsnis suteikia galimybę šalims sudaryti taikos sutartį vykdymo procese, t. y. ir įsigaliojus teismo sprendimui. Taikos sutarties šalimis gali būti tik teisminio proceso šalys.
Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtinti elgesio principai, kuriais politikai privalo vadovautis viešajame gyvenime: 1) pagarbos žmogui ir valstybei principas, įpareigojantis politikus laikytis žmogaus teisių ir jas užtikrinti, vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teise, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis; 3) sąžiningumo principas, įpareigojantis politikus pareigas eiti sąžiningai ir laikytis aukščiausių elgesio standartų, vengti situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abejonę, priėmimą; 5) padorumo principas, įpareigojantis politikus elgtis deramai pagal einamas pareigas, vengti situacijų, kai politiko elgesys kenktų institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui; 6) pavyzdingumo principas, įpareigojantis politikus deramai elgtis visuomenėje, laikytis visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų; 9) atsakomybės principas, įpareigojantis politikus atsakyti už savo elgesį viešajame gyvenime, priimamus sprendimus ir atsiskaityti už juos visuomenei (Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 6 ir 9 punktai).
Etikos ir procedūrų komisija konstatuoja:
1. Teisės aktai nedraudžia teismų, jų sprendimų viešos kritikos. Teisę kritikuoti teismų darbą, nepritarti priimtiems sprendimams turi ir Seimo nariai. Vis dėl to, vertėtų atsižvelgti į tai, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra ne kartą atkreipusi dėmesį į tai, kad Seimo nariams yra taikomi aukštesni veiklos skaidrumo ir atsakomybės standartai nei paprastiems valstybės pareigūnams ar tarnautojams. Visuomenė turi pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad Seimo nariai veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų.
2. Savo paaiškinimuose Komisijai Seimo nariai teigė, jog savo kreipimusi į Ministrą Pirmininką jie išreiškė palaikymą Druskininkų savivaldybės tarybai ir jos nariams, Druskininkų savivaldybės administracijai, kurie siekė ir iki šiol siekia kompromiso keliu nepažeidžiant viešojo intereso sudaryti taikos sutartį.
3. Seimo nariams, pasirašiusiems kreipimąsi į Ministrą Pirmininką, turėjo būti žinomos teismo proceso aplinkybės, kelis kartus atmesti prašymai pakeisti teismo sprendimo vykdymą (negriauti pastato) bei sudaryti taikos sutartį, taip pat teismo nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymas (kuomet pastato baigtumas tebuvo 36 proc.) ir kt. Todėl kreipimasis į Ministrą Pirmininką, kaip Vyriausybės, kuri teismo procese nedalyvavo, vadovą, visuomenėje gali būti suprastas kaip noras pasinaudoti aukštas pareigas užimančių politikų galima įtaka.
Etikos ir procedūrų komisija, vadovaudamasi Valstybės politikų elgesio kodekso 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu nusprendė:
Seimo nariai Artūras Skardžius, Petras Gražulis, Arūnas Gumuliauskas, Aurimas Gaidžiūnas, Dainius Kepenis, Kęstutis Bacvinka, Petras Nevulis, Jonas Jarutis, Zenonas Streikus, Adriejus Stančikas, Remigijus Žemaitaitis, Gediminas Kirkilas, Algimantas Kirkutis, Juozas Varžgalys, Stasys Tumėnas, Rimas Andrikis, Virginija Vingrienė, Vytautas Kamblevičius, Valentinas Bukauskas, Zbignevas Jedinskis, Bronius Bradauskas, Algimantas Salamakinas, Valerijus Simulikas, Rimantė Šalaševičiūtė, Irena Šiaulienė ir Rimantas Sinkevičius viešai išsakydami kritiką ir nepritarimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimui: „nuspręsta barbariškai nugriauti pastatą“, „drastiškas sprendimas griauti visuomenės poreikiams tinkamą naudoti pastatą yra nepateisinamas ir neracionalus“ nepažeidė Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintų elgesio principų.
Pritarta bendru sutarimu.
Komisijos pirmininkas Antanas Matulas