Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba atminimo ceremonijoje Panerių masinių žydų žudynių vietoje

Kiek tragikos yra čia?

Ką žino šios pušys?

Ar žinome mes?

Kiek ašarų ir kraujo sugėrė ši samanota žemė?

Kiek likimų sustojo čia?

Ir vieno būtų per daug.

O prieš daugiau kaip 75-erius metus čia, Panerių miške sustojo 100 tūkstančių likimų.

Šiandien išgyvename atgailą už skriaudą, padarytą žydų tautai.

Jausdami tylią ir gilią šio paminklo žinutę, turime garsiai kalbėti, kad daugiau niekada tai neatsitiktų, kad daugiau niekada nebereikėtų patirti to, ką sunku suvokti.

Prieš septynerius metus Vilniaus Gaono muziejus sudarė Lietuvos holokausto atlasą. Taškai žemėlapyje verčia patikėti – tai buvo.

Tai buvo čia – Paneriuose, ten – Molėtuose ir Šeduvoje, ten – paupiuose ir pamiškėse. Tai buvo. Ir kaip šiandien prisimindami gyvieji liudininkai vis dar verkia Ukmergės vaikų, moterų ir vyrų, kurių aimanos Šventosios bangelėmis sklido iš Pivonijos miško.

Važiuodami Lietuvos keliais ir keliukais matome specialius ženklus, žyminčius tas nebylias vietas, kurios visada šaukia – kur užkasti žydų vaikų, moterų ir vyrų kūnai.

Kūnai, bet ne skausmas, kuris yra amžinas – per mus ir per tuos šešis iš šimto išsigelbėjusius ar išgelbėtus Pasaulio tautų teisuolių.

Teisuolių, kurie rizikavo savo ir artimųjų gyvybėmis.

Jie buvo ir pasiturintys, ir vargšai, kaimiečiai ir miestiečiai, kunigai ir vienuolės – visi jie buvo drąsūs ir geri.

Istorijos negalime pakeisti, ji yra kiekvieno mūsų dalis. Iš jos privalome išmokti – „išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį“.

Šiandien Popiežius Pranciškus kartu su lietuviais meldžiasi už nužudytųjų sielas ir atgailą jungiančią tautas.