Seimo narės Virginijos Vingrienės pranešimas: „Aplinkosaugos katastrofos jau pramušė dugną: proga pramušti stogą ir išplaukti į plačių galimybių vandenis“
2020 m. kovo 2 d. pranešimas žiniasklaidai
Seimo kanceliarijos archyvo nuotrauka
Eilė aplinkosauginių bombų, nuo pavojingų gaisrų iki paslėptais vamzdžiais į ežerus ir upelius leidžiamų baisių teršalų, aiškiai parodė vis dar netrukdomai bujojantį neatsakingą požiūrį Lietuvos versle. Daugiau nei akivaizdu, išmokta pamoka aiškiausia – veiksmų privalome imtis čia pat ir dabar! Deja, dar apstu „krokodilo ašarų“, pasiteisinimų, jais tikinčių, naujovėms alergiškų rankinio stabdžio trūkčiojimų, trukdančių ryžtingai žengti veiksmingų pokyčių link. Bet proveržio sustabdyti, garantuoju, nepavyks!
Aukščiausio lygio konferencijų ir diskusijų metu visi vienbalsiai sutaria – opią padangų sutvarkymo krizę išspręs tik jų galutinis perdirbimas į kitus paklausius produktus. Taškas! Po „Ekologistikos“ katastrofos, lapkričio 18 d. Seime mano surengtoje apskritojo stalo diskusijoje aptartos idėjos įstatymo pataisų pavidalu jau sulaukė pritarimo Aplinkos apsaugos komitete. Taigi pirmieji būtiniausi žingsniai įstatyminiame lygmenyje jau žengiami. Pritarta mano siūlymui padidinti mokestį už netvarkomas padangas: 300 eurų už automobilių bei motociklų ir 600 eurų už sunkvežimių bei žemės ūkio technikos padangas. Tai rimta motyvacija gamintojams ir importuotojams padangas tvarkyti, nes šiandieninė vos 86 eurų sankcija, perdirbimui kainuojant 200 eurų, skatina tik teršti aplinką ar kaupti jas, kaip pakurą gaisrams. Seimui pritarus, pataisa įsigaliotų jau nuo šių metų liepos 1 d.
Iš pasirinkusiųjų netvarkyti savo atliekų surinktas mokestis būtų panaudotas padangų ir kitų atliekų sutvarkymo reikmėms, o patikslintas perdirbtų ir sutvarkytų padangų bei kitų atliekų teisinis apibrėžimas leistų tokiomis laikyti tik tas, iš kurių jau būtų pagamintas naujas produktas ar medžiaga. Į šią kategoriją įeitų ir pakeistos fizinės formos antrinė kokybiška žaliava, tinkama naujų produktų gamybai. Tokiu būdu būtų užtikrintai padėtas taškas fiktyvių, atliekų tariamą sutvarkymą patvirtinančių pažymų išrašymui, šiandien tapusiam įprasta daugelio perdirbėjų praktika; kartu užkertant kelią pavojingai tendencijai perdirbtais produktais laikyti viso labo perpjautas ar į briketus supresuotas padangas, sėkmingai gaunat apmokėjimą už tokį atsainų atliekų sutvarkymą
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariams nuvykus ir savo akimis pamačius keleto Lietuvoje veikiančių padangų perdirbimo įmonių veiklą, išryškėjo du atliekų tvarkymo sektoriuje dominuojantys požiūriai. Tai atvėrė akis net didžiausiems komiteto skeptikams, kurių neįtikino net „Ekologistikos“ gaisras. Tapo aišku, jog nevalia tikėti neatsakingų, vien į pinigų savinimąsi už realiai neatliktą darbą orientuotų „verslininkų“ pasakomis, esą padangų perdirbti neapsimoka ar tam dar nėra tinkamos įrangos ar technologijų, o žiedinė ekonomika apskritai tėra naivi fikcija. Tokių „krokodilo ašarų“ sulaukiame nuolat (ir ne tik iš padangų tvarkytojų), kaskart pabandę inicijuoti teisinius sektoriaus pokyčius ir kreipti jį realaus atliekų tvarkymo ar žiedinės ekonomikos link.
Apmaudu, tačiau įmonių praktika, kai už Europos Sąjungos lėšas įsigijus technologiškai pasenusią padangų smulkinimo įrangą ji yra pasitelkiama tik veiklos imitavimui, o ne realiam darbui, dar dažnai pastebima mūsų šalies kasdienybė. Aplankytos įmonės vadovai, net atvykus komiteto nariams, nebijo mūsų tarpe ieškoti kvailių, įrodinėdami savo veiklos našumą, kol akivaizdžiai tik darbo imitavimui tą dieną į darbovietę atvaryti darbininkai net nesistengė įtikinančiai vaidinti, jog kažkoks apčiuopiamas darbas įmonėje tikrai vyksta. Pavadinti įžūliu cinizmu tai būtų per maža. Dar blogiau yra tai, kad šiame cirko pasirodyme dalyvavusi aplinkos apsaugos inspektorė net negalėjo įvardyti, ar eilę metų taip primityviai imituojama veikla gali būti laikoma deramu padangų tvarkymu. Atsakymas, esą perpjautos ir į briketus supresuotos padangos gali būti laikomos produktu (nes nėra tam prieštaraujančio reglamentavimo, o sutvarkymo faktas nurodytas įmonės leidime), gerokai pribloškė – tai akivaizdi teisinė skylė, įgalinanti fiktyvų sutvarkymą aprobuojančių pažymų išrašymą, ir patvirtinanti, jog aplinkosauga mūsų šalyje tikrai bedantė. Klausimas, ar tai pačių inspektorių pasirinkimas, ar bendro abejingumo pasekmė. Aišku tik tai, kad ambicingais žiedinės ekonomikos tikslais tai nė nekvepia. Laimei, reglamentavimą galima keisti, teisiškai įtvirtinant realaus atliekų sutvarkymo ir atsakingos kontrolės reikalavimus. Tą nedelsiant net nedvejodami ir darysime, užkirsdami kelią netoleruotinam požiūriui – tiek šiandien, tiek ateityje.
Įkvepiančiai nuteikia tai, kad mūsų šalyje netrūksta atsakingo, inovatyvaus verslo pavyzdžių, savo veikla aiškiai įrodančių, jog turint noro, atkaklumo ir ambicijų, žiedinės ekonomikos idėjų įgyvendinimas yra visiškai įmanomas. Net jei šių įmonių apyvartos pajėgimai kol kas nėra įspūdingi (tai tik patvirtina žiedinės ekonomikos suderinamumą su smulkaus verslo plėtros perspektyva), tendencija šią kryptimi daugiau, nei akivaizdi. Tokių įmonių, siekiančių užtikrinti pakartotinį perdirbtų atliekų panaudojimą žaliavos ir naujos produkcijos pavidalu, veiklos skatinimas turi tapti mūsų šalyje vykdomos aplinkosauginės politikos prioritetu; juo labiau, kad inovatyviais sprendimais entuziastingai ir kūrybiškai konkuruojantis verslo sektorius aiškiai pasitarnaus kaip gerokai efektyvesnė skatinamoji (ar net baudžiamoji) priemonė socialiai neatsakingiems ir įstatymo spragomis piktnaudžiaujantiems verslams, jau parodžiusiems, kad jų nė kiek nebaugina bejėgiškai savo protokolo išrašais mosikuojantys inspektoriai.
Naujus žiedinės ekonomikos vandenis tyrinėti drįstančių inovatorių nėra daug, tačiau savo pastangomis ir pavyzdžiu jie ryžtingai pramuša kelią pažangai – taip buvo visur ir visada. Vadovaudamiesi nauja, dinamiška ir išradinga perspektyva, neverkšlendami ir neieškodami pasiteisinimų, nemelsdami valstybinės paramos ar valstybinių jų produkcijos užsakymų, prie derybų stalo šie verslai atsineša ne tik idėjas, bet ir savas investicijas, bei ambicingus globalių problemų sprendimus ten, kur valstybinė politika stagnuoja, sąlygodama ribotą našumą ir naudą. Todėl užtikrintai pasisakau už pastangas atverti kelius šioms pažangioms iniciatyvoms, įrodančioms, jog draugiškumas aplinkai yra ne našta, o perspektyvi galimybė. Tai padės spręsti aplinkosaugos problemas, užtikrins išteklių tausojimą, paskatins ėjimą žaliosios pažangos keliu. Skeptikų abejones išsklaidys ir akivaizdūs pavyzdžiai pluoštinių kanapių sektoriuje, kai vos tik atvėrę teisinius kelius šiam perpektyviam augalui, šiandien Lietuvoje jau matome neįtikėtinai kosminiu greičiu nesustabdomai nuskriejusį verslą inovatyviausio proveržio lik, palikusį toli už horizonto mūsų prieš septynerius metus puoselėtus tuomet labai pažangius lūkesčius. Tai labai sveikintina ir akivaizdu, kad sugriovus besipriešinančiųjų kliūtis ir atvėrus kelius vis garsiau į duris besibeldžiančioms pažangiausioms technologijoms ir žiedinės ekonomikos naujovėms, ledai su pagreičiu pajudės ir atliekų sektoriuje.
Padangų depozito sistema – tik trumpo laiko klausimas. Patys didžiausi pasaulio padangų gamintojai, apsijungę į gamintojų asociaciją ETRMA, demonstruodami ekologinį sąmoningumą, tiesia pagalbos ranką, pradėdami visuotinę padangų ženklinimo ir atsekamumo akciją. Kinijos padangų gamintojai, jau nužengę šiuo keliu. Siekdami aukščiausiais aplinkosauginiais kriterijais grįstų atitarnavusiųjų padangų surinkimo ir teisingo, skaidraus, aplinkai draugiško perdirbimo į kitus paklausius produktus, gamintojai diegia tikslingo apmokėjimo už teisingą kokybišką, žiedinės ekonomikos principais grįstą atliekų sutvarkymą sistemą. Mums belieka patvirtinti reglamentavimą užtikintį atsekamumą, surinkimą ir kontrolę. Pirmieji žingsniai šiuo keliu jau pajudėjo.
Tolesnė mūsų, politikų, užduotis yra reglamentuoti žaliuosius pirkimus, valstybiniuose pirkimuose prioretizuojant tik produktus, atitinkamai pagamintus iš antrinių perdirbtų žaliavų. Būtina įtvirtinti ir daugiau panašių reikalavimų pvz., žaidimų, sporto aikštelėms, dviračių takams ir t.t. – žinoma, nustačius griežtus produktų kokybės ir saugos standartus bei jų nuolatinio perdirbamumo, kas yra žiedinės ekonomikos esmė, užtikrinimą.
Nors šiandien pranešama apie netvarkytų padangų, užpildžiusių pamiškes, pakeles, vandens telkinius, ar ištisais kalnais styrančias bankrutavusių ar veiklą imituojančių perdirbimo įmonių teritorijose gausą, aiškiai rodančią žiojėjančią juodą skylę padangų perdirbimo standartuose, tunelio gale matyti labai ryški šviesa. Reikia tik noro, veržlumo ir šiek tiek pastangų sugriebti mums tiesiai į rankas lekiančią laimės paukštę už uodegos ir drąsiai rinktis pačias pažangiausias naujoves, nebijant žengti neišbandytais keliais progresyvių tikslų link. Kaip patirtis kituose naujovių sektoriuose jau įrodė, renkantis rytdienos perspektyvą, o ne vakar dienos praeitį, užnugaryje palikus atgyvenusias technologijas ir praktikas, augimo ir sėkmės garantija tikrai akivaizdi.
Juo labiau, kad kito kelio šiandien net nebėra, nes pastaraisiais mėnesiais mūsų šalį sudrebinusios aplinkosauginės bombos jau pramušė dugną. Belieka ryžtingai pramušti stogą ir atverti vartus į plačius pačių pažangiausių galimybių vandenis, iškėlus lyderystės vėliavą ir įgyjant konkurencinį pranašumą lankstumo vis dar stokojančiųjų šalių senbuvių atžvilgiu.
Daugiau informacijos:
Virginija Vingrienė
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija
Tel. (8 5) 239 6723