Seimo narės Ingridos Šimonytės pranešimas: „Vykdysime įsipareigojimus dėl pensijų ir vaiko pinigų“
2020 m. spalio 16 d. pranešimas žiniasklaidai
Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.
Seimo narės, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašo lyderės Ingridos Šimonytės interviu Žinių radijo laidoje „Opozicija“
Raigardas Musnickas (toliau – R. M.): Šiandien su mumis telefonu – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė. Kaip savaitė po rinkimų?
Ingrida Šimonytė (toliau – I. Š.): Darbinga. Man atrodo, kad visiems tiems, kam rinkimai dar nesibaigė, tiek ši, tiek kita savaitė yra kertinės, svarbios, todėl labai darbingos. Man asmeniškai vienmandatėje rinkimai gal ir pasibaigė, tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad pavyko tokio pasitikėjimo sulaukti, bet, žinoma, partija rinkimuose tebedalyvauja, turime daug vienmandačių apygardų ir svarbu pasirodyti kuo geriau.
R. M. Kairiajame flange verda aistros, dalinasi, kas ką rems, kaip rems – ir „valstiečiai“, ir socdemai, net Darbo partija aiškiai pareiškė, kaip jie ten ruošiasi ką daryti. O dešiniųjų pusėje, atrodo, ramu? Jūsų balsų kažkaip nėra garsiai išreikštų. Nežinau, gal man nepasisekė išgirsti, bet kas kokią partiją rems? Ką rems konservatoriai?
I.Š. Turbūt yra skirtingų situacijų, nes yra ne viena dvikova, kur mes kovojame. Tėvynės sąjunga su Laisvės partija ar Liberalų sąjūdžiu, tai čia viskas gana akivaizdu. Ten, kur mes kovojame prieš trečiuosius asmenis, tai labai priklauso nuo to, kokia yra kova, kokia yra vietinė politika, todėl, kad labai dažnai nurodymai iš centro neveikia vietoje, nes vietoje yra kitokia koalicija, tarp žmonių yra susiklostę kitokie santykiai, taip pat tarp politinių jėgų, ir todėl nurodymas iš centro remti vieną ar kitą kandidatą pasiekia kažkokį rezultatą. Netgi Vilniuje mes tai matome – ponas Paluckas yra pažadėjęs remti tai, ką jis yra įvardijęs kaip centro kairę, nors dėl to būtų galima labai daug ginčytis. Bet kandidatai, kurie neišėjo į antrą turą, jie pasirenka individualiai tuos likusius konkurentus, kurie jiems asmeniškai atrodo labiau tinkami ir geriau atstovaujantys žmonių interesams. Todėl mes nedarėme masinio užėjimo. Natūralu, kad remiame Liberalų sąjūdžio kandidatus ten, kur jie yra prieš kitas partijas, bet ten, kur yra tos partijos, kurios tarsi nepriklauso tam mūsų trijų partijų flangui, tai labiausiai susiklosto, matyt, priklausomai nuo vietinių sąlygų tos paramos.
R. M. Jūsų politiniai oponentai pasiūlė tokią keistą teoriją – remti ir raginti balsuoti už Laisvės partiją, nes tai būtų tarsi pleištas dešiniųjų stovykloje. Tiesiog neįmanomos suderinti programinės nuostatos ir todėl, kuo daugiau iškiltų Laisvės partijos kandidatų, tuo sunkiau būtų sudaryti koaliciją, susitarti dėl programų.
I. Š. Čia toksai labai ironiškas veikimo būdas, nes man visada atrodė, kad tu remi kažkokį žmogų ar kažkokią politinę jėgą dėl to, kad tau artimesnės to žmogaus ar politinės jėgos politinės nuostatos dvikovoje, negu, kad kitos, negu, kad alternatyvios politinės jėgos ar politiko. O dabar atrodo, kad gali remti bet ką, nes kada tos politinės pažiūros skiriasi taip toli, kaip galaktikos, vien dėl to, kad pakenktum konservatoriams, tai man atrodo, kad tiesiog natūrali dabartinių daugumiečių kampanijos tąsa. Jie labai mažai šitoje kampanijoje, apskritai per šitą laiką, kalba apie tai, kuo patys yra geri. Turbūt nieko daugiau neveikia, net programų nemato reikalų rašyti, kaip tiktai gąsdina žmones Tėvynės sąjunga ir galima dešiniųjų koalicija. Tai jų toks pasirinkimas, ką čia dabar gali padaryti. Aš manau, kad mes kovosime dėl kuo didesnio skaičiaus pergalių ir matysim. Kaip sako žmonės, pažiūrėsim, kai dugną dėsim.
R. M. Tai čia ne tik daugumiečių, kaip jūs sakote. Štai, pavyzdžiui, Sakalas, socialdemokratų garbės pirmininkas. Jis rekomenduoja – dabar partijai reikia daryti viską, kad konservatoriai nesudarytų daugumos, remti „valstiečius-žaliuosius“ antrajame ture ir galiausiai neiti su jais į koaliciją, o leisti susiformuoti mažumos Vyriausybei. Štai toks planas chuliganas.
I. Š. Turbūt čia jau kiekvienas eina genijaus pareigas. Pono Sakalo ar pono Andriukaičio tokia jau, sakyčiau, beveik, neapykanta konservatoriams, ji nėra tik siauruose sluoksniuose, bet yra gana plačiai žinoma. Mane, tiesą sakant, tai labai stebina, nes mūsų partijos programoje ir galimoje Vyriausybės programoje tikrai yra gana daug sprendimų, kurie būtų gana svarbūs ir socialdemokratų rinkėjams tuo požiūriu, kad mums tikrai rūpi viešojo sektoriaus padėtis, švietimas, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos problemos. Kad mes pagaliau išspręstume savo trisdešimt metų trunkančią, taip sakant, tapatybės paiešką – kokios valstybės norime ir kokią mes ją norime sukurti. Tai tuo požiūriu, sąlyčio taškų būtų ne taip jau mažai. Taip, mes skirtingai galbūt žvelgiame į gynybos finansavimą, bet tai jau yra atskiri klausimai. Tai, matyt, tie asmeniškumai, ar kažkokios istorinės nuoskaudos, ar kiti dalykai, tiek žmonėms uždengė akis, kad jie jau nebegali vertinti darbų, bet jie turi vertinti partijos pavadinimą. Na, tai ką padarysi.
R. M. Jūs užsiminėte apie galimą laimėjimą antrame ture. Kiek tikitės laimėti? Na, žinoma, sakysit, kad visus.
I. Š. Ne, tikrai nesakysiu, kad visus. Esu realistė ir visur tos situacijos skirtingos. Yra, kur stipriai pirmavome po pirmo turo, yra, kur kitaip yra. Deja, aš manau, kad konkrečiai nesakysiu, nes buvo čia politinių jėgų, kurios išsidalino visą Seimą iki pirmo turo, o paskui net į Seimą nepateko, tai tiesiog tikėkimės, kad frakcija bus pakankamai didelė tam, kad būtų galima bandyti formuoti stabilią daugumą. O kaip bus, nuspręs Lietuvos žmonės.
R. M. Kas Jums vis dėlto yra arčiau širdies, jeigu žiūrėtume į prognozuojamus koalicijos partnerius. Liberalų sąjūdis ar Laisvės partija?
I. Š. Žiūrėkit, aš nenoriu, kad jūs man siūlytumėt rinktis taip, kaip vaikams kartais mokykloje liepia rinktis – pasakyk man, kas Tavo geresnė draugė: aš ar kažkokia kita mergaitė, ar, atitinkamai, berniukai. Man atrodo, kad visiškai ne taip reikėtų žiūrėti į šitą klausimą. Reikėtų tiesiog vertinti, kiek mes galime suderinti pozicijas įvairiais klausimais. Mes dabar opozicijoje kartu dirbame, kartu veikiame. Būna tokių situacijų, kada nuomonės išsiskiria. Natūralu. Laisvės partijos didelės ar didesnės frakcijos mes dabar neturime, turime tik Aušrinę Armonaitę, kuri Mišrioje Seimo narių grupėje dirba šiuo metu. Tai, kaip atrodytų darbas su didesniu tos politinės jėgos atstovų būriu, pasakyti dar kol kas sudėtinga. Bet iš to sąrašo žmonių, kuriuos jau matome, kurie jau yra patekę į Seimą – ar ponas Artūras Žukauskas, ar ponas Mitalas, ar Evelina Dobrovolska – tai tikrai yra žmonės, kurie savo srityse yra gana neblogi ekspertai ir nereikia čia kažkokios egzotikos ieškoti, kad dėl to kažkaip neįmanoma susikalbėti ar švietimo klausimais, ar kažkokiais kitais klausimais, kuriuos Laisvės partija, o taip pat ir mes, norėtume spręsti.
R. M. Ten opozicijoje gali atsidurti ir daugiau partijų. Pavyzdžiui, Darbo partija. Jie sakė, kad Viktoras Uspaskichas yra sakęs, jog jiems „naudingiau“, toks žodis, būti opozicijoje. Aš čia kalbu, žinoma, apie tai, jeigu „valstiečiai“ susitartų su socialdemokratais, formuotų koaliciją, Darbo partija eitų į opoziciją. Kiek Darbo partija, Jūsų akimis, galėtų būti koalicijos partneriai vienaip ar kitaip formuojant koaliciją, nes jie kol kas nepasako, kur jie yra – kairėje ar dešinėje.
I. Š. Man atrodo, kad pagal savo tokį klasikinį apibrėžimą, tai Darbo partiją būtų sunku priskirti prie centro kairės. Turbūt ankstesnis dalyvavimas koalicijoje su socdemais duoda tokį ženklą kairumo, nes kitaip aš nelabai suprantu, kur ten yra ta kairė. Bet ne problema, turbūt, yra pati programa, nes norėtųsi, kad programa būtų ar nuostatos būtų viduje neprieštaringos, nes tokių politinių programų, kur žadama visiems visko duoti ir iš nieko nieko neimti, tai nėra įmanoma realiam gyvenime įgyvendinti. Aš manau, kad galima tiesiog, ir turbūt tai darysime, kad jeigu tektų formuoti Vyriausybę, rengdami programą atsižvelgsime į tų partijų programines nuostatas, kurios yra suderinamos tam, kad jeigu reikėtų palaikymo Seime, tas palaikymas būtų kuo platesnis. Galiausiai, jeigu mes kalbame apie švietimą, tai, man atrodo, kad švietimo susitarimui reikės koalicijos, kuri turės perlipti bet kokios koalicijos ribas. Reikės, kad ir „valstiečiai“, ir socialdemokratai, ir, jeigu būtų kitokia dauguma, tai priešingai, kad kuo daugiau partijų sutartų, kad po kitų rinkimų ir dar po kitų rinkimų atėjusi Vyriausybė nepradėtų vėl naujų švietimo reformų. Tad aš manau, kad yra klausimų, kuriems reikės labai didelės koalicijos.
R. M. Tokia įdomi, galbūt pasikeitusi, retorika vieni kitų atžvilgiu. Prieš ankstesnius rinkimus būdavo, kad partijų lyderiai iš anksto pareikšdavo, su kuo nebendradarbiaus. Dažniausiai skambėdavo, kad su teistomis partijomis arba teisiamomis. Buvo aiškiai nurodomi partijų pavadinimai. Dabar ta retorika yra pasikeitusi. Dabar sakoma, kad nesvarbu, kokia yra partijos praeitis, svarbu, kad ją rinko rinkėjai, už jų stovi tam tikra dalis Lietuvos piliečių, todėl reikia gerbti jų pasirinkimą ir galima tada jau dirbti su bet kokia partija. Nesvarbu, ar ji turėjo teistumą, ar ne. Ką jūs galvojate apie tai?
I. Š. Iš dalies, turbūt. Kiekvieną partiją rinko rinkėjai. Jeigu ji yra Seime, tai ji kažkieno pasitikėjimą gavo. Bet klausimas – dirbti? Ką reiškia žodis „dirbti“? Dirbti galima įvairiai. Vienas darbas yra, kada yra formali koalicija, atsakomybės pasidalintos ir kažkas, kas yra Ministras Pirmininkas, prisiima atsakomybę už tos partijos deleguotų ministrų veiklą, tai čia jau, turbūt, yra vieno lygmens reiklumas. O visiškai kitas dalykas yra bendradarbiavimas Seime, kuomet ieškoma yra palaikymo kažkokiems konkretiems sprendimams. Tuomet ne tik, kad galima, bet ir reikia kalbėtis su kuo platesniu politinių jėgų ratu vien tam, kad mes turėtume tuos sprendimus stabilesnius tiesiog.
R. M. Visi dėlioja centro-kairės, centro-dešinės koalicija. O galėtų būti toks pokštas „valstiečiai“ su konservatoriais vis dėlto?
I. Š. Man atrodo, kad vertinant visą dabartinę politinę kampaniją, jau neminint to fakto, kad „valstiečių“ lyderiai yra aiškiai pasakę, bent jau vienas iš lyderių yra aiškiai pasakęs, kad tikrai to negali būti.
R. M. Ne visai taip pasakė. Sakė, jeigu konservatorių partijoje daugiau bus išreikštas krikdemiškas sparnas, tada.
I. Š. Čia gal ponas Karbauskis tai yra pasakęs. Bet, man atrodo, premjeras yra pasakęs, kaip nukirtęs, tai jeigu nukirsta, tai nesuauga ir vargu ar susijungia. Juo labiau, iš tos kampanijos, kurią mes dabar matome, mes matome tokią labai aiškią kampaniją prieš. Tai yra, žmonės yra gąsdinami visiškai absurdiškais dalykais, yra bandoma pateikti priešprieša tokia, kad tarsi, jeigu bus centro-kairės koalicija, tai bus ta koalicija, kuri visko duoda, o jeigu bus centro-dešinės koalicija, tai bus koalicija, kuri viską kažkaip ten atima. Tai yra visiškas melas, nes centro-kairės ar centro-dešinės koalicija, tikrai ji vienodai vykdys įsipareigojimus dėl pensijų, vaiko pinigų, bazinio dydžio darbuotojams ar tarnautojams ir pareigūnams. Turbūt, kur bus esminis skirtumas, tai požiūris, kam mes investuosime tuos pinigus, kuriuos mes pasiskoliname, gauname iš Europos Sąjungos, ir kokią grąžą mes vis dėlto norime sukurti. Ar tai bus trinkelės ir keliukai, kartais abejotinu būdu pasirenkami, ar tai bus investicijos, kurios pakels mūsų ekonomiką į aukštesnę pridėtinę vertę. Tai diskutuoti tais klausimais galima su visais, įskaitant ir „valstiečius“, bet kadangi, na, iki šiol didelio noro diskutuoti bent jau dabartinė Vyriausybė nerodė, tai nežinau, ar po rinkimų gali būtų kažkaip kitaip.
R. M. Jūs dabar užsiminėte apie sprendimus tam tikrus. Ar jau mąstėt apie tai, kokius dabartinės valdžios sprendimus reikėtų naikinti, jeigu jums tektų būti valdžioje.
I. Š. Aš nesu tas žmogus, kuris sako, kad jeigu mes suformuojam, tai mes ateinam ir panaikinam sprendimus, kurie buvo priimti anksčiau. Tikrai tokio tikslo nėra. Yra sprendimų, kurie buvo geri, kurie turi būti tęsiami, o kartais ir gilinami. Yra sprendimų, kurie, galbūt, kėlė nemažų diskusijų, bet tikrai tai nėra tokio lygio diskusijos, dėl kurių reikia tuos sprendimus keisti. Tiesiog reikia labai atviromis akimis žiūrėti į realybę. Tarkime, vaiko pinigai. Taip, nemažai turėjome diskusijų dėl vaiko pinigų. Dabar „valstiečiai“ bando gąsdinti, kad konservatoriai ar kažkas ateis ir tuos pinigus panaikins. Jokiu būdu. Tiesiog ta problema, kurią mes turime su savo mažomis mokestinėmis pajamomis biudžete, jeigu mes mokame universalias išmokas, tai tos išmokos gali būti tiktai mažos, ta problema yra ir su ta problema susidūrė ir dabartinė valdžia – kai jau nebegalima keliomis dešimtimis eurų didinti vaiko pinigus, kadangi atsiranda tam tikra įtampa biudžete. Atskyrimas, tarkim, „Sodros“ bazinės pensijos nuo tos vadinamosios draudžiamosios pensijos. Geras sprendimas, patys apie tą sprendimą kalbėjome per praėjusių metų rinkimus. Yra daug sprendimų, kurie yra priimti, ir jie turi būti gilinami. Bet yra tokių dalykų, kur pati politika turėtų būti kitokia – tai, kaip mes kitus sprendimus priimame, kaip mes toliau darome tai, ko iki šiol esame nepadarę. Ar mes kalbamės, ar mes bandome susitarti, ar mes primetame savo valią, sakome, kad mes geriau žinome už visus kitus, o kas ten dabar yra opozicija, tai turi paklūsti daugumos valiai. Tai šito tikrai neturėtų būti.
R. M. Dar nuo politikos prie kitų aktualijų. Šią savaitę buvo jų šiek tiek daugiau be rinkimų. Biudžetas. Vyriausybė pritarė biudžeto projektui, bet ekonomistai sako, kad iš principo, su tokiu biudžetu gresia auksiniai metai – daug visokių pinigų ir taip toliau. Bet kažkaip jie tai nelabai džiaugsmingai pastebi. Ką jūs galvojate?
I. Š. Kitais metais planuojamas tikrai didelis biudžeto deficitas. Tai reiškia, kad išlaidos viršys pajamas labai stipriai. Tą skirtumą mes turėsime padengti skolintais pinigais, todėl, kad tų rezervų, kuriuos galbūt galėjome sukaupti per ekonomikos augimą, ir šį kartą mums sukaupti nepavyko. Klausimas yra paprastas, ką mes už tuos skolintus pinigus ketiname padaryti? Tai ne tik skolinti pinigai, bet ir tas prognozuojamas Europos Sąjungos gaivinimo fondas, kurio dar kol kas nėra, jis ateis, bet Vyriausybė jau jį įskaičiavusi yra į kitų metų biudžetą. Čia toks įdomesnis apskaitinis momentas, kai mes dar net neturime tų pinigų patvirtintų, bet Vyriausybė jau skaičiuoja tuos pinigus, kaip gautus, ir patvirtina šitų pinigų išlaidas, kam tie pinigai bus išleisti. Tai čia yra kertinis klausimas. Ne tai, ar padidės vaiko pinigai – padidės. Ne klausimas, ar bus indeksuojamos pensijos – bus indeksuojamos pensijos. Ne klausimas, ar bus padidinta MMA – bus padidinta MMA. Pagrindinis klausimas yra šitie dideli pinigai. Šitie dideli pinigai, kadangi yra mažas laiko tarpas, per kurį reikia tuos pinigus išleisti, yra didelė rizika, kad pripūsime į ekonomiką daug pinigų, pakelsime kainas, tarkime, statybų ar kažkokių kitų veiklų, į kurias Lietuvoje paprastai pirma eiga tie pinigai nukeliauja, ir neturėsime to pokyčio, kurį galėtume turėti. Todėl kitų metų biudžete čia yra pagrindinis klausimas, kaip alokuoti tuos pinigus, tą skirtumą, kurį mes pasiskolinsime iš Europos Sąjungos finansinių instrumentų, kad tai mums sukurtų pajamų srautą vėlesniais metais, iš kurių mes galėtume grąžinti savo skolą.
R. M. Paaiškinkite man vieną dalyką. Jūs buvote finansų ministrė. Kai finansų ministras išeina ir sako, kad nėra pinigų 13 pensijai, o Ministras Pirmininkas išeina ir sako, kad ne finansų ministrui aiškinti, tai reiškia, kad yra įtampa tarp finansų ministro ir Ministro Pirmininko?
I. Š. Tai reiškia, kad premjerui galbūt nereikia finansų ministro, nes jis pats žino geriau. Taip, faktas, kad Vyriausybė sprendžia kolektyviai. Taip, faktas, kad sprendžia Seimas priimdamas įstatymus. Bet vis dėlto paprastai finansų ministras Vyriausybėje su premjeru pasikalba. Tos pozicijos Vyriausybė, bent jau prieš trečiuosius asmenis, stengiasi laikytis suderintos. Tai jau ne pirmas atvejis šitoje Vyriausybėje, kai premjeras akivaizdžiai nepalaikė savo finansų ministro ir klausimas, kaip finansų ministras tai priima. Man atrodo, kad aplinkoje, kur demokratijos tradicijos gerbiamos labiau ir savigarba žmogaus yra svarbi, čia turbūt turėtų būti ta vieta, kur finansų ministras turėtų suabejoti, ar jo paslaugos apskritai reikalingos yra premjerui.
R. M. Žada „valstiečiai“ išleisti antrą žurnalą „Neliečiamųjų“. O pirmą skaitėt ar ne?
I. Š. Ne, neskaičiau. Tikrai būtų, matyt, labai didelė prabanga skaityti labai daug lapų. Žmonės, kurie tuos tekstus parašė, net nedrįso prie to teksto prirašyti savo pavardės. Niekas nėra leidėjas, niekas nėra redaktorius šitos rašliavos. Tai suprantam, kas tai yra. Tai yra toks anoniminių komentarų lygio rinkinys, išspausdintas ant A4 formato lapų. Suprantam ir koks to tikslas. Norima neturėti jokios teisinės atsakomybės už tai, kas galbūt yra šmeižtas. Aš nežinau, koks ten yra turinys ir man, tiesą sakant, nėra įdomu. Bet yra tiek nedrąsu, kad nedrįstama parašyti savo vardą ir pavardę, kad tas žmogus, kuris visa tai parašė, prisipažintų, kad aš visą tai parašiau. Ne, to negali padaryti. Tai, matyt, biškį gėda.
R. M. COVID-19 muša rekordus. Kitoks turėtų būti požiūris krizės valdymo, kažkur girdėjau tokius pasisakymus. Tai turėtų būti kažkoks kitoks požiūris į krizės valdymą, jūsų akimis?
I. Š. Matyt, buvo toks bendresnis klausimas, ką darytumėt kitaip. Mes programoje tikrai krizių valdymo sistemai turime atskirą skyrių ir atskiras priemones, neminint to, kad politinę lyderystę už krizės valdymą, vis dėlto, turėtų prisiimti Ministras Pirmininkas, o ne sveikatos ministras. Bet pagrindinis dalykas, pats pagrindinis dalykas, kurio dabar nėra, tai yra ekspertai, kurie turėtų dalyvauti ir būti matomi bei aiškiai, ramiai ir nepolitizuotai turėtų paaiškinti visuomenei, kokie sprendimai yra daromi, kodėl daromi, ir tokių būdu užsitarnauti pasitikėjimą pačiu krizės valdymu. To per visą šitą krizę nebuvo net nuo pačios pradžios. Mes niekada nežinojome nei su kuo tariasi sveikatos ministras, kas jam padeda apsispręsti, kokie sprendimai turi būti priimti, todėl sprendimai dažnai buvo prieštaringi, nepaaiškinami. Dabar mes kartais nesuprantam, kodėl tas valdymas atrodo taip, kaip dabar. Kas pataria, kodėl taip pataria ir ko yra siekiama. Tai aš manau, kad čia turbūt yra pagrindinis skirtumas, kuo mes skiriamės ir nuo kitų šalių, kur tas pandemijos valdymas yra sėkmingesnis negu Lietuvoje.
R. M. Ačiū jums.
Daugiau informacijos:
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos
Viešųjų ryšių grupė
Tel. (8 5) 239 6514