Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.)

Gediminas Ilgūnas

Po ilgų priespaudos metų ir sunkių kovų Lietuva 1918-1920 m. atkūrė ir įtvirtino nepriklausomą valstybę. Tačiau Europoje įsitvirtinę totalitarinės diktatūros atėmė Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga, remdamasi 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktu, 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo. Nepriklausomybė buvo prarasta, bet kova dėl jos niekada nesiliovė. Pasipriešinimas pradžioje buvo stichiškas ir neorganizuotas, nes Lietuvos vyriausybė 1940 m. įvykiams nebuvo pasirengusi pati ir neparengusi tautos.

Pirmosios pogrindinės organizacijos pradėjo kurtis dar 1940 m. rudenį. Svarbiausias jų tikslas - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Berlyne buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras K.Škirpa organizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tikėdamasis atkurti Lietuvos nepriklausomybę su vokiečių pagalba. Lietuvoje 1941 m. gruodžio 26 d. įsikūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS).

Vokiečiams 1941 m. pradėjus Lietuvos okupaciją, LAF’as organizavo sukilimą. Raudonajai armijai traukiantis iš Kauno, LAF'o pastangomis čia 1941 m. birželio 23 d. per radiją paskelbta apie Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą. Laikraštis “Į laisvę” birželio 25 d. skelbė: “ATSTATOMA LAISVA LIETUVA. Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę''.

Vokiškoji okupacija pasirodė ne geresnė už sovietinę. Neturėjusi veikimo laisvės J.Ambrazevičiaus vadovaujama Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdė savo veiklą. Pradėjo organizuotis pasipriešinimas vokiečių okupacijai. Įvairios pogrindinės organizacijos susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kurio steigiamasis susirinkimas įvyko 1943 m. lapkričio 25 d. VLIK'as 1944 m. vasario 16 d. išplatino atsišaukimą su deklaracija, kurioje skelbiama: “Išlaisvinta Lietuva turi būti demokratinė respublika; Kol bus sušauktas demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus; Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus priima VLIK'as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus''.

1944 m. vasarą Lietuvą vėl okupavo raudonoji armija. Jaunesnieji Lietuvos karininkai, tuomet buvę tėvynėje, sukūrė ginkluotą organizaciją - Lietuvos laisvės armiją (LLA), kuri vėliau įsijungė į partizanų gretas. VLIK'as, vokiečių gestapo persekiotas, po daugelio vadovų suėmimo pakriko dar iki Lietuvą užimant Raudonajai armijai. VLIK’o veikla buvo atnaujinta tik 1944 m. rudenį Vokietijoje. 1945 m. pavasarį perorganizavęs savo veiklą, VLIK’as daugelį metų užsienyje aktyviai įvairiomis įmanomomis priemonėmis siekė Lietuvos išlaisvinimo, palaikė ryšius su Lietuvos ginkluotu pogrindžiu.

Tuo metu okupuotoje Lietuvoje organizavosi intelektualinis ir ginkluotas pasipriešinimas. Pogrindyje 1946 m. birželio 6 d. Lietuvos partizanų vadų ir užsienio delegatų priimtas toks dokumentas:

“Siekdami tikslesnių bei vaisingesnių rezultatų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ir didžiųjų demokratijos idealų įgyvendinimą, atkūrus Lietuvos valstybę, mes, žemiau pasirašę kovos ir pasipriešinimo organizacijų įgalioti, aktingai kovojančių ir siekiančių tų pat tikslų atstovai, steigiame Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdį (BDPS). BDPS yra politinis kovos sąjūdis, išaugęs ilgų metų kovoje su Lietuvos okupantais ir viso pasaulio žmonijos priešais - fašizmu ir komunizmu (bolševizmu)''.

Ginkluota kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę plėtėsi, nors pogrindžio kovotojai ir buvo “vienų vieni”. Siekdami geriau organizuoti pasipriešinimą ir prisitaikyti prie besikeičiančių kovos sąlygų, Lietuvos partizanų vadai, susirinkę į pasitarimą, 1949 m. vasario mėn. BDPS pavadino Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžiu (LLKS). Vasario 16 d. LLKS Tarybos priimtoje deklaracijoje nurodoma, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuva bus demokratinė respublika, jos valdymas bus vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą seimą ir sudarytą vyriausybę. “Lietuvos valstybės atstatymas - ligi Seimo bus priimta ir paskelbta Žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija - vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m.Lietuvos Konstitucijos dvasią. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams”.

Organizuota ginkluota kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1953 m. buvo galutinai sutriuškinta, nors atskiri nedideli partizanų daliniai ir vieniši kovotojai dar išsilaikė keletą metų. Žuvo ar buvo sušaudyti ir visi 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją pasirašę laisvės kovotojai: J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, J.Šibaila-Merainis, L.Grigonis-Užpalis, B.Liesys-Naktis, P.Bartkus-Žadgaila, V.Gužas-Kardas, A.Grybinas-Faustas.

Už Lietuvos nepriklausomybę užsienyje toliau tebekovojo buvę karo pabėgėliai, išeivijos lietuviai, kurių gretose buvo daug iškilių politikų, mokslininkų, menininkų, aktyviai veikė VLIK'as, kitos patriotinės organizacijos. Kai kuriose užsienio valstybėse - JAV, Anglijoje, prie Šventojo sosto tebeveikė Nepriklausomos Lietuvos ambasados.

Po J.Stalino mirties Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje susilpnėjo teroras, palaipsniui grįžo likę gyvi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai. Chruščiovinio “atlydžio” metu susilpnėjo represijos, tačiau išliko totalinis žmonių sekimas, ideologinė priespauda. Pralaimėjus ginkluotam pasipriešinimui, dauguma Lietuvos žmonių prisitaikė tuometinio gyvenimo reikalavimams. Lietuvos išlaisvinimu ir jos ateitimi besirūpinantys žmonės priėjo išvadą, kad ginklu iškovoti laisvę nepavyks, palaipsniui susidarė ir pradėjo veikti neorganizuotas, neformalus pasipriešinimas okupacijai, “organizacija be organizacijos”. Tokiu būdu lietuvių tauta pasirengė ilgametei politinei priespaudai.

Tačiau laisvės ir nepriklausomybės idėja visad buvo gyva, nuolat įvairiais būdais reiškėsi žmonių nepasitenkinimas esama tvarka, ypač tautine priespauda, tai vienur, tai kitur vasario 16-ąją suplevėsuodavo tautinės trispalvės. Centrinėse Kauno kapinėse per Vėlines buvo giedamas Lietuvos himnas, žmonės puošdavo, pagerbdavo žuvusių savanorių kapus.

Savo tėvynės žymių datų minėjimas, įžymių praeities lietuvių prisiminimas ir pagerbimas, ekskursijos po Lietuvos istorines vietas, komunistų partijos ir KGB “pražiūrėtas”kraštotyrinis judėjimas, žygeivių kelionės po Lietuvą ir lietuviškas salas Baltarusijoje žadino žmonėse laisvės ilgesį. Ypač tai veikė jaunuomenę, gimusius karo ar pokario metais ir nepažinusius Nepriklausomos Lietuvos. Jaunimas ją idealizavo ir to idealo ilgėjosi. 1972 m. gegužės 13 d. Kaune reikalaudamas laisvės Lietuvai susidegino jaunuolis R.Kalanta. Per jo laidotuves kilo neramumai, kuriuose, skanduodami šūkius “Laisvę Lietuvai”, “Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva”, dalyvavo tūkstančiai kauniečių. Demonstrantus malšino LTSR milicija ir TSRS vidaus reikalų kariuomenės daliniai. Daug buvo sumuštų ir suimtų, keletas nuteistų. Visa tai žmonių atmintyje paliko gilų pėdsaką.

Aktyvus tikybos laisvės, o per ją ir Lietuvos nepriklausomybės siekimas kilo katalikų bažnyčios veikloje. 1972 m. pradėta leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”. Kunigas R.Grigas nurodo, kad pirmąjį Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos numerį išleido jaunas kunigas jėzuitas S.Tamkevičius. Kronikos atsiradimą lėmė tuometinė lietuvių tautos ir bažnyčios padėtis, siekis Lietuvos žmonėms ir pasauliui parodyti tikinčiųjų persekiojimus ir jų kovą už savo teises. Vieni svarbiausių šios veiklos organizatorių ir vykdytojų, kunigo R.Grigo nuomone, buvo vyskupai V.Sladkevičius ir J.Steponavičius, kunigai S.Tamkevičius, A.Svarinskas, J.Zdebskis bei šimtai jų rėmėjų. Nežiūrint LTSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pastangų jis taip ir neįveikė kronikos leidėjų, nors dėl jos leidimo ir platinimo buvo aukų, buvo suimta, įkalinta keliolika žmonių. Didelį atgarsį visuomenėje sukėlė kunigų A.Svarinsko ir S.Tamkevičiaus persekiojimai, suėmimas ir teismai.

1978 m. kunigai J.Kauneckas, A.Svarinskas, S.Tamkevičius, V.Vėlavičius ir J.Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą, kuris, be tikybos gynimo, pasisakė ir už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Suaktyvėjo tautinio išsivadavimo judėjimas ir kova už žmogaus teises. 1976 m. Helsinkio susitarimui remti susikūrė Lietuvoje visuomeninė grupė (Helsinkio grupė), kurios tikslas buvo stebėti, kaip TSRS laikosi Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto susitarimų. Šiai grupei priklausė buvę politiniai kaliniai V.Petkus (vienas jos kūrėjų), O.Lukauskaitė-Poškienė, kunigas K.Garuckas, filologas E.Finkelšteinas, Vilniaus universiteto dėstytojas T.Venclova. Vėliau grupę papildė buvę politiniai kaliniai B.Gajauskas, A.Statkevičius, kunigai B.Laurinavičius, V.Vaičiūnas, Vilniaus universiteto docentas V.Skuodis ir kiti. Į kovą prieš juos, ypač prieš buvusius politinius kalinius, KGB nurodymu įsitraukė ir komunistinė spauda, kuri juos visaip šmeižė, menkino.

Buvęs politinis kalinys A.Terleckas ir jo bendraminčiai 1976 m. pradėjo leisti pogrindinį laikraštį “Laisvės šauklys”. 1978 m. jie įkūrė pogrindinę organizaciją Lietuvos laisvės lygą (LLL). Jos svarbiausias tikslas buvo ugdyti nepriklausomybės idėją ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. LLL nariai V.Bogušis, P.Cidzikas, kunigas R.Grigas, L.Protusevičius, R.Ragaišis, J.Sasnauskas, V.Šakalys, A.Terleckas, J.Volungevičius bei kiti rinko leidiniui medžiagą, platino pogrindinę spaudą.

LLL parengė ir priėmė keletą reikšmingų politinių pareiškimų, bendravo su kitų šalių disidentais. Vienas svarbiausių tokių dokumentų buvo Estijos disidentų parengta “Jungtinė deklaracija", kurią 1979 m. pasirašė 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinio išsivadavimo kovotojai. Deklaracija buvo reikalaujama pripažinti negaliojančiu Ribentropo-Molotovo paktą ir likviduoti jo pasekmes - šių šalių okupaciją. Politologas A.Štromas teigė, jog šiuo dokumentu “Pabaltijo disidentai iš esmės perėmė estafetę iš savo pirmtakų partizanų ir apsiėmė nenuilstamai tęsti kovą už nepriklausomybę, tačiau šį kartą - vien taikaus pasipriešinimo būdu”.

Pogrindinę spaudą ėmėsi leisti ir liberalioji inteligentija, 1975 m. pasirodė žurnalas “Aušra”, kuris reiškė įsitikinimą, kad Lietuva anksčiau ar vėliau atgaus nepriklausomybę, smerkė Lietuvos rusifikavimą, kvietė taikaus protesto forma priešintis Maskvos vykdomai politikai, puoselėti nacionalinę kultūrą.

Disidentas V.Skuodis 1978 m. parengė ir išleido savo redaguotą pogrindinį žurnalą “Perspektyvos”. 1979 m. vasario 16-osios išvakarėse disidentas P.Pečeliūnas išleido žurnalą “Alma Mater”, skirtą Vilniaus universiteto 400-ųjų metų jubiliejui. Disidentas gydytojas A.Statkevičius išleido žurnalą “Šalin vergiją!” Pasirodė pogrindiniai leidiniai “Dievas ir Tėvynė", “Rūpintojėlis", "Pastogė" bei kiti. Tačiau ilgiau išsilaikyti liberalios spaudos leidėjams nepavyko, patys žymiausi jų 1979-1980 m. buvo suimti ir įkalinti. Plačiai nuskambėjo disidentų A.Terlecko, P.Pečeliūno, V.Skuodžio, žurnalisto G.Iešmanto bei kitų, leidusių ir platinusių pogrindinę pasaulietinę spaudą, suėmimas ir teismų bylos. Formavosi dvi pogrindinės veiklos ir spaudos kryptys: kovojanti už tikinčiųjų teises ir siekianti Lietuvos valstybingumo atkūrimo, kurioje reiškėsi tautiškosios ir demokratinės liberaliosios nuostatos.

Tautinio išsivadavimo kovotojų veikla dėl KGB persekiojimų ir represijų buvo ribota, jų pastangos skleisti ir ugdyti Lietuvos žmonėse nepriklausomybės atkūrimo idėją bei visa pogrindinė spauda buvo žinoma gana siauram žmonių ratui. Dauguma Lietuvos žmonių tomis sąlygomis augino duoną, tiesė kelius, statė namus, mokyklas ir fabrikus, siekė būti geri savo darbo specialistai, stengėsi susikurti normalias egzistencijos sąlygas. Jie augino ir mokė vaikus, šeimoje diegdami svarbiausius doros ir pareigos tėvynei principus. Be šių žmonių atėjus laikui galėjo ir nebūti kam prisikelti nepriklausomam gyvenimui… Visuomenėje veikė nerašytas ir garsiai nesakomas principas: išlikti lietuviais, nepamiršti laisvės ir nepriklausomybės idealų, tyliai boikotuoti Maskvos pastangas ištrinti tautos atmintį, nutautinti. Nemaža naujai susiformavusios Lietuvos inteligentijos dalis, nors ir prisitaikė prie komunistų partijos politikos, tačiau stengėsi suteikti jai “žmonišką veidą” ir pirmiausia žiūrėjo Lietuvos interesų. Laisvos minties dvasia tebebuvo gyva Vilniaus universitete, pažymėtinos rektorių J.Bulavo, J.Kubiliaus pastangos išlaikyti Universitetą lietuvišku, diskusijos prof. E.Meškausko vadovautoje Filosofijos katedroje ir kt. Patriotiškai nusiteikusių žmonių buvo ir kitose aukštosiose mokyklose. Stiprėjo iniciatyva kovoti už kultūros paveldą, lietuvių kalbos kaip svarbiausio tautinio tapatumo elemento išsaugojimą.

Tėvynės meilę žadino Vilniaus universiteto profesoriaus Č.Kudabos, kitų vestos ekskursijos, skatinę pažinti savo istoriją ir kultūrą, knygos su cenzūros “pražiūrėtais” tekstais, dramos, poezijos kūriniai. Just. Marcinkevičiaus draminė trilogija “Mindaugas”, “Mažvydas”, “Katedra”, kurios spektaklių metu publika su ašaromis akyse kartojo “Lietuva, Lietuva”, buvo geriausios patriotizmo, laisvės siekio pamokos. Patriotizmą ugdė vaikų dainų televizijos konkursas “Dainų dainelė”. Plačiai garsėjo Lietuvos mokslininkai, menininkai, sportininkai. Lietuvos žemės ūkis ir daugelis pramonės šakų pirmavo Tarybų Sąjungoje ir tai taip pat kėlė žmonių pasitikėjimą, savo vertės pajautimą. Sportininkų, ypač Kauno “Žalgirio” krepšininkų pergalės nebuvo vien tik sportiniai pasiekimai - tai ugdė tautinę savigarbą, kėlė galingą patriotizmo bangą. Visi šie okupacijos sąlygomis pasiekti laimėjimai ir pergalės priminė, kad Lietuva gyva ir pirmai progai pasitaikius prisikels nepriklausomam gyvenimui.

1985 m. Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinio biuro generaliniu sekretoriumi ir realiuoju valstybės vadovu tapo M.Gorbačiovas. Siekdamas išjudinti sustabarėjusią, neefektyvią TSRS ekonomiką, jis pradėjo garsiąją “perestroiką” - persitvarkymą. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl ideologijos, kuri neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės, pradėjo plisti nuomonių įvairovė. Rusijoje, ypač Maskvoje ir Leningrade, organizavosi neformalūs judėjimai, suaktyvėjo disidentų veikla. Įvairiuose klubuose, o vėliau ir viešuose renginiuose bei gatvėse, girdėjosi arši stalininio teroro ir komunistinio totalitarizmo kritika, tačiau šių judėjimų organizatorių ir dalyvių jau niekas nesuiminėjo, visagalė KGB tylėjo. Baimė pamažu traukėsi iš žmonių sąmonės.

Lietuvoje tuo metu tebebuvo brežnevinis “sąstingis”. Lietuvos komunistų partijai, o per ją ir visam kraštui vadovavo P.Griškevičius, pasak prof. B.Genzelio, gero gyvenimo mėgėjas, “tipiškas lietuviškas L.Brežnevo atitikmuo”, nuolat laukiantis, ką pasakys Maskva. “Centro” atsiųstas LKP CK antrasis sekretorius N.Mitkinas sakė: “Aš J.Ligačiovo pavedimu atvažiavau padaryti Lietuvą internacionaline”, - prisimena akad. L.Šepetys.

Tačiau “perestroikos” vėjai jau pasiekė ir Lietuvą. Apie nepriklausomybės atkūrimą dar niekas garsiai nekalbėjo, bet ir Lietuvoje pradėjo organizuotis neformalūs sambūriai, savotiški diskusijų klubai. Ypač išryškėjo rūpestis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija, kurios pirmininku išrinktas filosofas R.Ozolas. Vilniuje akademinis jaunimas, paminklosaugos entuziastai įkūrė klubą “Talka”, o besirūpinantys gamtos apsauga klubą “Žemyna”. Aktyviai reiškėsi anksčiau Lietuvoje negirdėtas žaliųjų judėjimas. Teoriškai tai nebuvo politinė organizacija. Žalieji reikalavo gamtos išsaugojimo, nors “tarp eilučių” buvo suprantama, kad tai galima pasiekti tik nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos gamtos apsaugą ypač suaktualino rašytojo V.Petkevičiaus, akademiko V.Statulevičiaus viešai reikšti protestai prieš naftos gręžimo platformos statybą Baltijos jūroje netoli Kuršių Nerijos. “Žinijos" draugijoje įsikūrė Vilniaus universiteto prof. B.Genzelio vadovaujamas klubas “Istorija ir kultūra”. Prie žurnalo “Kultūros barai" veikė filosofo K.Stoškaus vadovaujamas klubas, rinkdavęsis Menininkų rūmuose. Susirinkusieji gvildeno bendrosios kultūros, kūrėjo atsakomybės problemas, čia pasigirsdavo ir labai aštrios kritikos esamam režimui bei minčių apie būtinumą šį režimą keisti. Prie Mokslų Akademijos žinomi ekonomistai K.Antanavičius, A.Buračas, K.Prunskienė ir E.Vilkas įsteigė ratelį, kuriame diskutuojant apie krašto ekonominę padėtį buvo svarstomos Lietuvos ekonomikos savarankiškumo galimybės ir pasekmės. Panašūs procesai vystėsi ir kituose miestuose. Taip ryškėjo neformalūs lyderiai, vėliau tapę Sąjūdžio kūrėjais ir veikėjais.

Visa valdžia tebepriklausė komunistų partijos nomenklatūrai. Be jos ir saugumo komiteto (KGB) “palaiminimo” nebuvo galima užimti vadovaujančių pareigų ūkio, ypač švietimo, mokslo ir kultūros srityse, išvykti į užsienį, reikėjo praeiti valdžios filtrą ginant mokslinį darbą. Tiesa, pokario metų stalinistinius komunistinius veikėjus aukščiausiuose valdžios postuose keitė pokario metais išaugusi karta, kuriems klasių kova ir buržuazijos agentų ieškojimas nebuvo svarbiausias tikslas, jie daugiau rūpinosi tik savo gerove, miesčionėjo. Dauguma žymiausių švietimo, mokslo ir kultūros veikėjų buvo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) nariai. Pamažu keitėsi negatyvus daugelio žmonių požiūris į priklausymą komunistų partijai. Ir iš komunistų atsirasdavo vis daugiau tokių, kurie vis garsiau prabildavo apie savų nacionalinių vertybių išsaugojimo būtinumą. Akademikas J.Minkevičius apie tą laikotarpį rašė, kad LKP buvo gana daug inteligentiškų įvairių sričių specialistų, kurie daugelyje sričių išlaikė vietinį savarankiškumą. “Partiniam mentalitetui žymia dalimi buvo būdinga sveikas protas, kritiškumas, skepticizmas, humoras ir net ironija kaip dogmatizmo bei ideologinio fanatizmo, politinio bukumo bei paklusnumo priešnuodžiai”. Tačiau toli gražu ne visi komunistai buvo tokie. Vilniaus gatvėmis tebevaikščiojo ordinais apsikarstęs ir buvęs Rainių žudynių dalyvis ir MGB budelis, pokario metais MGB rūmų rūsyje šaudęs myriop pasmerktus politinius kalinius.

Tarp intelektualų vyko diskusijos “ką daryti?” Tuo tarpu TSRS demokratėjimo procesu nusprendė pasinaudoti, išeiti į viešumą pogrindyje veikę disidentai. Dalis jų po bausmės atlikimo jau buvo grįžę į Lietuvą.

Disidentai V.Bogušis, P.Cidzikas, N.Sadūnaitė, A.Terleckas ir kiti jų bendraminčiai 1987 m. sumanė Vilniuje, prie paminklo poetui A.Mickevičiui, surengti mitingą pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą, nulėmusį Lietuvos laisvės praradimą. Savo sumanymo jie neslėpė. Rugpjūčio 11 d. apie numatomą demonstraciją per radiją pranešė “Amerikos balsas”. Valdžios atstovai susirūpino: garsiai skelbiamo viešumo sąlygomis taikyti anksčiau naudotas represijas netiko, o nereaguoti į tokį, jų nuomone, akiplėšišką žingsnį nebuvo galima. KGB nusprendė prieš demonstracijos organizatorius panaudoti psichologinį spaudimą. Rugpjūčio 19 d. “Tiesa” paskelbė “pasikalbėjimą” su A.Terlecku, kuriame nurodė, kad A.Terleckas jokio kvietimo į demonstraciją nepasirašė. “Iš Vašingtono perduotos naujienos kūrėjai su baustų už antitarybinę veiklą žmonių vardais ir pavardėmis elgiasi, kaip nori. Gal anksčiau tai ir pasiteisindavo, bet dabar mūsų šalyje laikai kitokie…”, rašė “Tiesa”.

Tačiau mitingo organizatoriai neišsigando. Rugpjūčio 23 d. po pamaldų Šv. Onos bažnyčioje minėti disidentai ir dar kelios dešimtys žmonių, prisisegę juodus kaspinus, atėjo prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Čia jau buvo susirinkę ir rinkosi keli šimtai kitų mitingo dalyvių. Prie paminklo plevėsavo trys juostos - geltona, žalia ir raudona, simbolizuojančios tautinės vėliavos spalvas. Pagrindinę kalbą apie Ribentropo-Molotovo paktą ir jo pasekmes pasakė N.Sadūnaitė. Ji, kaip ir kiti kalbėtojai, reikalavo laisvės Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Skambėjo šūkiai “Laisvės, laisvės, laisvės”. Mitingo dalyviai sugiedojo “Lietuva brangi”, “Marija, Marija”, “Tautinę giesmę”. Mitingo organizatorių nuomone, jame dalyvavo apie du-trys tūkstančiai žmonių. Mitinge buvo gausu milicijos ir KGB atstovų, tačiau jie kalbėtojams netrukdė, tik viską fotografavo ir filmavo. Kai kuriems disidentams tą dieną buvo nutraukti telefono ryšiai su užsieniu. Ribentropo-Molotovo paktas buvo paminėtas ir pasmerktas ir Rygoje bei Taline.

Rugpjūčio 24 d. JAV dienraščiuose “New York Times”, “Washington Post” ir kitur pasirodė išsamūs straipsniai apie mitingus bei demonstracijas Vilniuje, Taline ir Rygoje. Lietuva ir jos Baltijos kaimynės susilaukė pasaulio demokratinės visuomenės dėmesio. Vilniaus demonstracijos dalyviai ir kalbėtojai R.Grigas, N.Sadūnaitė, V.Jančiauskas, R.Puzonas, V.Bogušis buvo suimti, bauginami, vežiojami po miškus, psichologiškai ir fiziškai terorizuojami, tačiau įkalinti nebuvo.

Per Lietuvą nuvilnijo tuometinės valdžios suorganizuoti “protesto” susirinkimai ir mitingai, smerkiantys disidentų mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo organizatorius ir dalyvius. Lietuvos ir Maskvos spaudoje pasirodė straipsnių apie jų “kenkėjišką, antiliaudinę” veiklą. Lietuvoje ELTA išplatino pranešimą “Provokacija nepavyko”, laikraščiai spausdino mitingo organizatorius ir dalyvius “smerkiančius” straipsnius. Vilniaus jaunimo teatro darbuotojų profsąjunga KGB nurodymu suorganizavo susirinkimą “apsvarstyti ir pasmerkti” čia dirbusį V.Bogušį. Ryškėjo valdžios nesugebėjimas realiai vertinti besiklosčiusios situacijos, jos bejėgiškumas. Nė vieno mitingo organizatorių ir dalyvių “nepasodino”, ir tai žmones drąsino nebijoti viešai reikšti savo nuomonę. Tai buvo žmonių sąmonės lūžio pradžia, Sąjūdžio preliudija.

Tų pačių metų lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, Kaune be valdžios sankcijos, nepaisydami trukdymų, prie Maironio paminklo ir jo kapo susirinkę keli tūkstančiai žmonių paminėjo jo gimimo 125-ąsias metines. Vienas šio renginio organizatorių buvo kun. R.Grigas. Susirinkusieji deklamavo Maironio eilėraščius, dainavo jo žodžiais sukurtas dainas, giedojo religines giesmes. Kalbėtojai reikalavo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, skambėjo šūkiai “Laisvės! Laisvės!” Mitingą stebėję milicijos ir KGB pareigūnai jam netrukdė, tik fotografavo ir filmavo. Maironio minėjimai, skatinę žmonių patriotinius jausmus, įvyko ir kitose Lietuvos vietose.

Totalitarinį kūrybos laisvės gniuždymą labiausiai jautė kūrybinė inteligentija. Filosofas R.Ozolas savo dienoraštyje rašė: “Kadangi valstybė visiškai subiurokratėjusi ir apmirusi, žmonės nusišalino nuo jos, valstybinį gyvenimą palikdami niekšų ir banditų siautėjimui. Kultūrinis darbas tapo pagrindine opozicijos priemone. Tačiau ir jis, kontroliuojamas ir normuojamas, trokštamų idėjų ar darbų negalėjo visuomenei pateikti, todėl tapo iš esmės tik fundamentalia autsaiderizmo forma. Mes turim iš jo išeiti ir grįžti į valstybinį gyvenimą: jokios esminės problemos esmiškai neišspręsi, spręsdamas ją nevalstybiškai”.

1987 m. lapkričio 13-14 d. vyko LTSR Dailininkų sąjungos suvažiavimas. Jame buvo ne tik išsakyta daug kritikos sąjungos vadovybei, bet kritikuota ir esanti totalitarinė santvarka, varžanti kūrybos laisvę. Sąjungos pirmininku demokratiškai išrinktas B.Leonavičius. Dailininkų sąjunga palaipsniui tapo laisviau mąstančios inteligentijos susibūrimo vieta.

Tuo metu, lapkričio 14 d. mirė LKP CK pirmasis sekretorius P.Griškevičius. Jo pareigas užėmė kitas komunistų partijos funkcionierius, pilka asmenybė R.Songaila, pasak A.Brazausko, žmogus, kuris “niekur nepaliko gilesnio pėdsako”. Šis valdžios pasikeitimas Lietuvos politiniame gyvenime jokių permainų neatnešė, tačiau ideologinė priespauda po truputį aižėjo. Lapkričio 26 d. Mokslų Akademijos salėje vyko diskusija “Istorinė tiesa”, kur žodžio paprašė ten dalyvavęs vienas rugpjūčio 23-iosios minėjimo organizatorių A.Terleckas. Diskusijai vadovavęs prof. B.Genzelis žodį A.Terleckui suteikė, o šis išsakė drąsų ir netradicinį istorijos ir valstybingumo vertinimą. Diskusijos dalyviai žymiojo disidento kalbą sutiko ramiai, išskyrus vieną garsų istoriką, išvadinusį A.Terlecką provokatoriumi… Tokios, daugiausia “gorbačiovinės perestroikos” ir viešumo rėmuose vykusios diskusijos buvo savotiškas savidrąsinimo procesas, tačiau tai dar toli gražu ne visiems suteikė drąsos tiesos sakymui.

Laikraščio “Gimtasis kraštas” redaktorius A.Čekuolis redakcijoje surengė disputą “Daugiau tikrų švenčių”, kuriame buvo siūloma legalizuoti Kalėdų, Velykų, kitas religines ar šiaip populiarias šventes. Laikraštis 1987 m. gruodžio 1 d. numeryje išspausdino Lietuvos geologų laišką LTSR prokurorui dėl V.Skuodžio ir jo bendražygių - G.Iešmanto ir P.Pečeliūno - teistumo panaikinimo.

Oficiali LTSR valdžia tebebuvo monolitiškai priešiška bet kokioms laisvės ir nepriklausomybės apraiškoms. 1988 m. vasario 16-oji - Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-metis. LTSR valdžia, KGB jau iš anksto pradėjo “ruoštis" šiam jubiliejui, žiniasklaidos priemonėse pradėjo savo propagandinę kampaniją. “Tiesa” ėmė spausdinti straipsnių seriją “Ideologinių diversijų užkulisiai”. LKP CK 1988 m. sausio mėnesį šio jubiliejaus “pasitikimui” įsteigė net specialią antrojo sekretoriaus N.Mitkino vadovaujamą komisiją. Sausio 27-28 d. sukviestiems Lietuvos vyskupams ir Vilniaus bažnyčių klebonams valdžia nurodė nedalyvauti jokiuose Nepriklausomybės minėjimuose ir įspėti tikinčiuosius, kad ir jie niekur nedalyvautų. Maskvos “Pravda” sausio 29 d. paskelbė LKP CK nutarimą, kuriame nurodyta “stiprinti kovą prieš buržuazinį nacionalizmą bei klerikalinį ekstremizmą”. Lietuvos dienraščiuose skelbtas LKP CK kreipimasis, kuriame įspėjama: “Bet koks vasario 16-osios paminėjimas šventvagiškas tarybiniam žmogui, tai antitarybinis aktas. Religiniai fanatikai stengsis išprovokuoti sambūrius, padėti gėles prie buržuazinių veikėjų kapų, gali būti atsišaukimų ir t.t. Mobilizuoti darbo žmones, kad nebūtų nacionalistinių prietarų atgaivinimo”. LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila “Tiesoje”paskelbė LKP požiūrį į Lietuvos valstybingumą, kuriame nurodė, kad Lietuvos valstybingumas sietinas tik su 1918-1919 m. “socialistine revoliucija” ir tik antikomunistai stengiasi išaukštinti “Lietuvos tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. pasirašytą dokumentą, vėliau pavadintą nepriklausomybės aktu”.

Vasario 10-22 dienomis Lietuvoje buvo tikras “karo stovis". Valdžios atstovai gąsdino aktyvesnius patriotiškai nusiteikusius žmones nedalyvauti jokiuose Vasario 16-ajai skirtuose renginiuose. Į kovą prieš Lietuvos nepriklausomybės minėjimą buvo pasitelkti ne tik KGB, bet ir milicija, draugovininkai, Vidaus reikalų kariuomenė. Disidentai - N.Sadūnaitė, A.Terleckas, P.Cidzikas ir kiti nepatikimieji - buvo laikomi namų arešte, daugeliui išjungti telefonai. Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai vasario 10 d. buvo iškviesti į LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą - iš jų buvo reikalaujama, kad bažnyčiose nevyktų jokių Vasario 16-osios minėjimų, demonstracijų.

Aistras dar labiau įkaitino JAV prezidento R.Reigano 1988 m. vasario 11 d. paskelbtas pareiškimas apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. ir sovietinę jos okupaciją 1940 m., apie tai, kad JAV niekada nepripažins Lietuvos okupacijos bei aneksijos.

LTSR valdžia, prieš Vasario 16-ąją, prieš patį Lietuvos valstybės egzistavimo faktą organizavusi plačią ideologinę kampaniją, tuo išpopuliarino Vasario 16-osios reikšmę net ir tiems, kurie ją jau buvo pamiršę ar ir negirdėję, nes mokyklose ši data buvo nutylima. Nepaisant visų valdžios pastangų užgniaužti laisvės ir nepriklausomybės atminimą, žmonės neišsigando. Kaune vasario 14 d. po šv. Mišių Bazilikoje žmonės rinkosi prie Maironio kapo, kur juos užpuolusi milicija mušė guminėmis lazdomis.

Valdžia nusprendė rengti privalomuosius mitingus, nukreiptus prieš Vasario 16-ąją ir jos minėjimo organizatorius. Tokiame 1988 m. vasario 15-ąją surengtame gana gausiame mitinge Vilniuje, Gedimino aikštėje, Vasario 16-ąją, JAV prezidento R.Reigano pareiškimą, jo “kišimąsi į lietuvių liaudies reikalus” smerkė ir žymus rašytojas, ir garsus Lietuvos sportininkas, ir kiti žinomi žmonės. Šio mitingo iliustruotas reportažas pasirodė dienraščiuose. ELTA vasario 16-ąją paskelbė pranešimą, kuriame nurodė: “Lietuva turi tikrą, neišgalvotą savo valstybingumo atkūrimo datą - tai 1918 metų gruodžio 16 diena, Laikinosios revoliucinės vyriausybės manifestas, paskelbęs Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką”.

Vasario 16-ąją iš ryto KGB suėmė V.Bogušį, N.Sadūnaitę, A.Terlecką, A.Tučkų ir iki vėlyvo vakaro išlaikė KGB rūmuose. Vilniaus gatvėse praeiviams buvo draudžiama rinktis į didesnius susibūrimus. Gatvėse, aikštėse patruliavo sustiprinti KGB, milicijos, Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės ir draugovininkų būriai, jų postai buvo ir prie žinomesnių Nepriklausomos Lietuvos veikėjų kapų. Nors ir kokios buvo represinių įstaigų pastangos, vasario 16-ąją Vilniuje, Gedimino aikštėje, susirinko nemaža žmonių, kurie giedojo Lietuvos himną, Maironio “Lietuva brangi”, kitas patriotines dainas. Jiems pradėjus žygiuoti Lenino (dabar Gedimino) prospektu, milicija demonstrantus skaldė į mažesnes grupeles, mušė guminėmis lazdomis, daug žmonių dėl sumušimo pateko į ligonines. Vis dėlto Vilniuje buvo padėtos gėlės prie J.Basanavičiaus kapo, daug žmonių klausė Mišių Šv. Mykolo bažnyčioje, trijose vietose jaunuoliai iškėlė tautines vėliavas. Susidūrimai su milicija įvyko ir Kaune bei kitose vietovėse.

Tai buvo paskutinis tokio masto totalitarinės valdžios siautėjimas, tačiau žmonių jis neišgąsdino - priešingai, daugelį privertė susimąstyti “kas yra kas?"

Komunistinė totalitarinė sistema pradėjo aižėti ir kitose Pabaltijo respublikose. Balandžio 13 d. paskelbęs savo deklaraciją susikūrė Estijos liaudies frontas, suradęs kontaktą su Estijos TSR valdžia.

Po savaitės, balandžio 20 d., Lietuvos dailininkų sąjungoje susirinkusiam intelektualų būriui filosofas ir garsus sportininkas olimpietis A.Juozaitis, tuomet palaikęs ryšius su Estijos liaudies fronto kūrėjais, skaitė pranešimą “Politinė kultūra Lietuvoje”. Joje filosofas išreiškė daug kritikos esančiai totalitarinei valdymo sistemai, kritikavo Lietuvos istorijos klastojimą, tautinę ir kultūrinę priespaudą. Jis atvirai kalbėjo apie Vasario 16-osios reikšmę Lietuvos istorijai, smerkė valdžios represijas vasario mėnesį. “Laukti nebeįmanoma, nes socialinis bejėgiškumas atvedė visus mus prie pražūties”, - sakė kalbėtojas. “Jeigu klausantis nekilo noras mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad mes visi šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link”, - baigė A.Juozaitis. Vėliau jis prisipažino buvęs pasiruošęs viskam: jeigu kaip - atsidurti ir KGB.

Tai buvo pirmoji vieša, drąsi, rizikinga jaunojo intelektualo kalba apie būtinumą siekti laisvės, nepriklausomybės ir demokratijos, uždegusi daugelį jo klausytojų. Daugeliui atrodė, kad kalbėtoją už jo mintis turėtų nedelsiant čia pat suimti, tačiau jis nevaržomas išėjo į namus. V.Landsbergis knygoje “Lūžis prie Baltijos” pastebi, kad prieš dešimt metų A.Juozaitį už tokią kalbą būtų uždarę į kalėjimą arba psichiatrinę, o dabar tokio pavojaus jau nebuvo. “Jaunasis filosofas liko didvyriu, jo vardas buvo žmonių lūpose, kurį laiką jis tapo permainų simboliu”.

Laisvės protrūkis pradėjo reikštis ir komunistinės ideologijos tvirtovėje - spaudoje. “Komjaunimo tiesa” 1988 m. balandžio 14 d. atspausdino istoriko A.Augaus straipsnį “Iliuzijų kvaitulys”, kuriame stalinines represijas, žmonių trėmimus jis teisino tuo, kad pokario “banditai” priešinosi, anot autoriaus, teisėtai tarybų valdžiai. Šio “istoriko”teiginius tame pačiame laikraštyje balandžio 20 d. atspausdintame straipsnyje “Akla praeities nostalgija” sukritikavo Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas S.Pečiulis, įrodinėdamas, kad pokario pasipriešinimą sukėlė ne “užsienio diversinių centrų rezidentai”, kaip įrodinėja tarybiniai istorikai, o netikusi santvarka. Panašaus pobūdžio sovietinį totalitarizmą kritikuojantys straipsniai nebuvo naujiena progresyvioje Maskvos, Leningrado, kitų Rusijos miestų spaudoje, tačiau Lietuvoje šis straipsnis buvo graibstomas iš rankų į rankas. Prieš jauną mokslininką S.Pečiulį buvo mesta “sunkioji artilerija” - laikraštis “Tiesa”balandžio 30 d. numeryje paskelbė LKP istorijos instituto darbuotojo J.Jermalavičiaus straipsnį “Vienpusiškai be atsakomybės”, kuriame autorius kaltino S.Pečiulį imperialistinės propagandos stereotipų kartojimu, smerkė, kad jis “toleruoja buržuazinių nacionalistų terorą prieš darbo žmones pokario metais”.

Apie pokario ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje, “stribų”bei emgėbistų terorą 1988 m. birželio 11 d. “Literatūroje ir mene” pasirodė drąsus ir emocionalus rašytojo R.Gudaičio straipsnis “Mes - iš peršautų dainų krašto”. Tai buvo pirmas “liaudies gynėjų” nuvainikavimas tuometinėje Lietuvos spaudoje. “Juo tamsesnis, primityvesnis gynėjas - tuo labiau gyrėsi savais žygdarbiais ir galybe, tuo labiau stengėsi žmogelį baltom meškom pagąsdinti, klasinio sąmoningumo nesąmoningam elementui įpūsti (…) Iš visų asilų baisiausias, kaip žinoma, ginkluotas, drebinąs stubas žvilgsniu iš padilbų, kumščiu, automato buože”. Šis straipsnis sukėlė tokį sąmyšį LKP vadovybėje, kad antrasis sekretorius N.Mitkinas pareikalavo sunaikinti visą laikraščio tiražą, nors iš kitų CK darbuotojų (“bus dar blogiau…”) pritarimo nesulaukė.

Tačiau slaptais KGB archyvais pasinaudojęs kitas istorikas dideliame, per tris “Tiesos” birželio 17 -19 d. numerius spausdintame straipsnyje “Pokario metų kančia” toliau, kaip ir J.Jermalavičius, aiškino: “Kodėl nacionalistai tęsė okupacijos metais pradėtas tikrai beprasmes žudynes? Kodėl reikėjo sukurti liaudies gynėjų būrius?” Autorius siūlė pokario kovas vadinti ne pasipriešinimu okupacijai, o “pilietiniu karu”, aiškino, kad “paprastų Lietuvos artojų” tarp partizanų nebuvo.

Šitaip vis užkliūdama už aklos propagandos, kelią į viešumą skynėsi istorinė tiesa apie pokario metus.

Spaudą tebecenzūravo Glavlitas, tačiau pasirodydavo vis drąsesni straipsniai. Laikraštyje “Gimtasis kraštas” gegužės mėnesį 19-25 d. atspausdinamas A.Čekuolio straipsnis apie “Tautišką giesmę” -Nepriklausomos Lietuvos valstybės himną. Birželio 25 d. “Komjaunimo tiesa” apie “Tautišką giesmę” atspausdino jauno istoriko G. Rudžio straipsnį “Ne kiekvienai dainai - toks likimas”, prie kurio buvo ir giesmės tekstas. Rašytojų tribūna - “Literatūra ir menas” paskelbė seriją drąsių, poleminių straipsnių. Rašytojas V. Petkevičius straipsnyje “Pasiutusių miltų - pasiutus ir košė” (1988 07 02) apie pokario “žaliukus” ir “stribus”, apie komunistų partiją rašė: “Mes turime pripažinti visas savo klaidas, nes kito kelio išbristi iš mūsų šalį apėmusios stagnacijos, dviveidiškumo ir ekonominės negalios - jau nebėra. Jei mes to nepadarysim, istorija ir mus išmes į šiukšlyną”. Žurnalo “Pergalė” skaitytojus sukrėtė 8-ajame numeryje atspausdinti D.Grinkevičiūtės šiurpūs atsiminimai apie tremtį “Lietuviai prie Laptevų jūros”.

Tuo tarpu vis demokratėjančioje Rusijos spaudoje buvo daug publikacijų apie stalinizmo represijas. Idėja pagerbti stalinizmo aukas kilo ir Lietuvoje. Ją nusigriebė tarybinė Vilniaus valdžia ir gegužės 21 d. surengė oficialų J.Stalino aukų minėjimą prie paminklo Z.Aleksai-Angariečiui. Jame dalyvavo valdžios sukviestas nedidelis žmonių būrelis. Visai kitaip rytojaus dieną - gegužės 22-ąją Gedimino aikštėje vyko Lietuvos laisvės lygos suorganizuotas mitingas. Milicija visus praėjimus į aikštę buvo uždariusi, tačiau vis tiek susirinko keli tūkstančiai žmonių. Aikštėje buvo giedama “Tautiška giesmė”, sklido patriotinės dainos. Kalbėtojai disidentai atskleidė stalininių represijų mastą ir aplinkybes, poetas M.Karčiauskas siūlė aikštėje stalinizmo aukoms pastatyti paminklą. Keletas demonstrantų milicijos buvo apstumdyti.

Vis labiau savo veiklą plėtė įvairių entuziastų įkurti klubai, susivienijimai, kūrėsi nauji. Nuo jų neatsiliko ir valstybinės organizacijos. Lietuvos pedagoginio tyrimo institute veikė žymių lituanisčių M.Lukšienės, L.Tupikienės, V.Zaborskaitės vadovaujami mokslininkai, tyrinėję, kūrę ir propagavę tautinės mokyklos idėją. Gegužės mėnesį Mokslų Akademijoje buvo sudaryta akademiko E.Vilko vadovaujama komisija Lietuvos TSR konstitucijos pakeitimams parengti.

1988 m. gegužės mėnesį po A.Juozaičio lankymosi pas Estijos liaudies fronto vadovus, filosofo R.Ozolo bute susitikę A.Juozaitis ir B.Genzelis nusprendė, “kad panašiam judėjimui jau subrendo sąlygos ir Lietuvoje ir kad negalima palikti estų vienišų”, - prisimena B.Genzelis. Jie tarėsi su įvairių judėjimų ir klubų lyderiais apie bendrą, visus judėjimus jungsiančią organizaciją. Tuo metu paminklosaugos, gamtosaugos baruose garsėjo jaunieji mokslininkai ir kultūrininkai Z.Vaišvila, V.Radžvilas, G.Songaila, P.Vaitiekūnas, A.Medalinskas bei kiti, aktyviai įsijungę į kūrimą bendros organizacijos, kuri siektų Lietuvos nepriklausomybės.

Vilniuje, prof. K.Prunskienės tuo metu vadovaujamame Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute, svečiavosi Estijos mokslininkai - I.Raigas ir D.Bronšteinas. Profesorė organizavo visuomenės susitikimą su I.Raigu Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje. Susitikime mokslininkas papasakojo apie Estijoje įsikūrusį Liaudies frontą, jo įsikūrimo aplinkybes ir tikslus. Pradėta kalbėti, ar nereikėtų ką nors tokio kurti ir mūsuose. Po diskusijos buvo pasiūlyta pasilikti salėje tiems, kurie šiam siūlymui pritaria. Pasilikusieji pavedė jauniems mokslininkams S.Lapieniui, A.Medalinskui ir Z.Vaišvilai susitarti dėl salės susirinkimui, kuriame būtų galima įkurti į Estijos liaudies frontą panašią organizaciją. Jaunieji mokslininkai kreipėsi į Mokslų Akademijos prezidiumo vyriausiąjį mokslinį sekretorių akad. E.Vilką. Jam, Z.Vaišvilos prisiminimu, nepavykus įtikinti akademiką pasekti estų pavyzdžiu, buvo pasiūlyta Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje birželio 3 d. surengti diskusiją dėl rengiamų LTSR Konstitucijos pataisų. Akademikas, nors ir nenoriai, jaunųjų mokslininkų prašymui neprieštaravo. Jie ėmėsi organizuoti, kad į tokį renginį ateitų daugiau progresyviai mąstančių ir veikiančių žmonių.

Įdomios diskusijos mokslo, kultūros, kitais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais vykdavo ir Verkiuose esančiuose Mokslininkų rūmuose. 1988 m. birželio 2 d. čia vyko planinis renginys - diskusija “Ar įveiksime biurokratiją?”. Diskusijoje dalyvavo originalia ir drąsia mąstysena garsėję mokslininkai - K.Antanavičius, B.Genzelis, J.Minkevičius, K.Prunskienė, Z.Vaišvila, filosofai A.Juozaitis, R.Ozolas bei kiti (apie 200 žmonių). Kalbėtojai analizavo Lietuvos ekonominę padėtį, klestintį biurokratizmą ir pataikavimą Maskvai. Diskusijos dalyviai siūlė estų pavyzdžiu ir Lietuvoje kurti vienijančią organizaciją, galėsiančią pasipriešinti biurokratų režimui. Nutarta tai daryti rytojaus dieną - birželio 3-ąją, Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje, kur jau buvo numatyta panaši vieša diskusija. Prie kuriamo judėjimo ištakų buvęs prof. B.Genzelis prisimena, kad įvairiuose pasitarimuose “buvo numatyta sudaryti naujojo judėjimo Iniciatyvinę grupę iš 25 asmenų. Pasiskirstyta, kas ką siūlys (bet koks iš anksto pateikiamas rinktinų asmenų sąrašas salės galėjo būti sutiktas nepalankiai), prieš tai susitarus su siūlomaisiais, kad šie būtų susirinkime ir neatsisakytų dalyvauti naujos visuomeninės politinės organizacijos vadovybėje. Man buvo pavesta susitarti su Just. Marcinkevičium ir J.Juzeliūnu, nes jų, kaip autoritetingų menininkų, dalyvavimas suteiktų svorio judėjimui. Nė vieno nereikėjo įkalbinėti”.

Mokslų Akademijos prezidiume birželio 3-ąją, penktadienį, iki pietų vyko akademiko E.Vilko vadovaujamos komisijos posėdis, rengęs LTSR Konstitucijos pataisas, turėsiančias atspindėti gorbačiovinės “perestroikos”dvasią. Vakare MA Didžiojoje salėje buvo numatyta diskusija apie LTSR socialinę bei ekonominę plėtotę. Į ją susirinko apie 500 žmonių - pilnutėlė salė. Diskusijai vėl pirmininkavo E.Vilkas. Greta jo sėdėjo mokslininkai J.Bulavas, A.Buračas. B.Kuzmickas ir R.Rajeckas.

Vos prasidėjusi diskusija apie ekonomiką pradėjo krypti politine linkme. Pirmininkaujantis E.Vilkas “nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine”, - prisimena susirinkime dalyvavusi prof. K.Prunskienė. “Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa”. Kalbėtojų netrūko, vieni jų bandė nagrinėti 1941 m. Lietuvos padėtį, kiti teikė pasiūlymus Respublikos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.

Atmosfera kaito. Pirminkaujantis pradėjo nebesuvaldyti auditorijos ir pasiūlė visiems skirstytis, tačiau susirinkusieji akademiko siūlymo nepaklausė. Tada iniciatyvą į savo rankas perėmė jaunimas. A.Medalinskas, Z.Vaišvila susirinkusius kvietė atsikratyti baimės. Jaunas mokslininkas fizikas Z.Vaišvila pasiūlė susirinkusiems įsteigti visuomeninį organą konstitucinėms teisėms ginti. “Reikia sukurti iniciatyvinę grupę, kuri vienytų jėgas, nes nebėra ko laukti (…) Todėl prašau siūlyti kandidatūras”. A.Medalinskas pradėjo registruoti siūlomus kandidatus.

“Auditorija siūlė žmones, kuriuos pažįsta kaip tikrus persitvarkymo šalininkus”, - “Sąjūdžio žinių” 2-ajame numeryje rašė S.Lapienis ir Z.Vaišvila. A.Skučas pasiuntė į salę lapą popieriaus, kviesdamas užsirašyti norinčius būti steigiamos organizacijos nariais. Į iniciatyvinę grupę susirinkusieji siūlė žinomus mokslininkus, rašytojus ir menininkus, kūrybinių organizacijų atstovus ir vadovus, jau veikiančių judėjimų lyderius, kitus aktyvius, jau pasižymėjusius savo veikla ir pažiūromis žmones.

Po karštų diskusijų buvo išrinkti šie 35 Iniciatyvinės grupės nariai: R.Adomaitis, J. Bulavas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, V.Daunoras, S.Geda, B.Genzelis, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, B.Leonavičius, M.Lukšienė, A.Maldonis, Just. Marcinkevičius, A.Medalinskas, J.Minkevičius, A.Nasvytis, R.Ozolas, R.Pakalnis, S.Pečiulis, V.Petkevičius, K.Prunskienė, V.Radžvilas, R.Rajeckas, A.Skučas, G.Songaila, A.Šaltenis, V.Tomkus, Z.Vaišvila ir A.Žebriūnas.

Naujai sudarytos Iniciatyvinės grupės nariai iš karto susirinko pasitarti į mažesnę salę, esančią už Didžiosios. Nutarta bent kartą per savaitę rengti pasitarimus. Siekiant maksimalios demokratijos, kad atsakomybė už Sąjūdžio veiklą nebūtų užkrauta ant kieno nors vieno pečių ir apsisaugoti poveikio per vieną, nutarta jokio grupės pirmininko nerinkti.

Taip 1988 m. birželio 3-ąją buvo realizuotos daugelio žmonių, bendraminčių grupių pastangos. Šiandien, nuo šio įvykio praėjus daugiau negu dešimčiai metų, kai kurie teigia, kad ne kas kitas, o tik jie įkūrė Sąjūdį arba kad būtent jie lėmė, jog Sąjūdis buvo toks, o ne kitoks. S.Pečiulis į “Respublikos” klausimą, kaip atsirado Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atsakė, jog jis brendo pamažu. “Iš pradžių formavosi žemutinio lygio opozicija - Sadūnaitė, Terleckas, Grigas, daugelis kitų kalėjusių žmonių. Vėliau tas pačias idėjas pradėjo reikšti kūrybinių sąjungų atstovai”. “Pradžią Sąjūdžiui davė kurį laiką prie “Žinijos” veikęs filosofų klubas, Žaliųjų ir paminklosaugos judėjimai”, - interviu “Respublikai” sakė prie jo ištakų buvęs G.Songaila. “Negalima pamiršti Lietuvos Mokslų Akademijos ir kūrybinių sąjungų vaidmens”. Iš tikrųjų Sąjūdis - ilgų priespaudos metų visos tautos iškentėtas, išsvajotas, darbu ir kova, palankiai susiklosčius aplinkybėms sukurtas reiškinys. Jo fenomeno neturi teisės savintis nė viena organizacija ar asmenybė.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje nebuvo nė vieno buvusio politinio kalinio ar disidento, apie pusė jos narių buvo komunistų partijos nariai. Tuo metu dar išvis buvo baiminamasi ryšių su buvusiais ar esančiais “liaudies priešais". Prof. B.Genzelis pastebi, kad iki 1987 m. ryšių su žinomais disidentais vengė ir inteligentija. “Nenorėta prieš laiką atkreipti į save dėmesį ir būti apkaltintais antitarybine veikla. Rūpėjo pats nepriklausomybės atkūrimo faktas, netrokšta veltui aukotis. (…) Nepasakyčiau, kad kas nors iš mano aplinkos žmonių tikėjo, jog imperija pati pasileis, bet objektyvi istorinių procesų analizė bylojo, kad visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga (…). Manau, panašiai galvojo daugumas būsimų sąjūdininkų. Keistai šiandien skamba balsai tų, kurie tais lemiamais metais tylėjo arba net viešai pasisakė prieš nepriklausomybės gaivintojus, o šiandien jau kaltina Sąjūdžio vadovybę nenuoseklumu, bailumu”.

Mūsų geopolitinė padėtis ir istorija rodo, kad lietuvių tauta valstybingumą išsikovojo ne ginkluotoje kovoje, nors jokiu būdu negalima jos neigti, ignoruoti laisvės kovotojų pasiaukojimo bei didvyriškumo ir jų indėlio į visuomenės atgimimą. Istorija lėmė, jog laimėjo žodis, dvasinis, kultūrinis, švietėjiškas pasipriešinimas. Taip palankioms aplinkybėms atsiradus 1918-1920 m. buvo atkurtas ir įtvirtintas Lietuvos valstybingumas.

Nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę rinko beveik tik vilniečiai, jos autoritetą pripažino visa Lietuva. Sąjūdžio rėmimo grupės pradėjo kurtis ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų darbo kolektyvuose, švietimo, mokslo ir kultūros įstaigose. Miestuose ir miesteliuose prasidėjo mitingai, į kuriuos buvo kviečiami respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Informacija apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimą pasirodė spaudoje.

Vilniuje birželio 7 d. “Talkos” klube (niekas daugiau nedrįso įsileisti) įvyko pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis. Jame suformuluoti bendrieji veiklos principai, numatyta artimiausia veikla, sudaryta komisija LPS laikinajai programai parengti. Grupės nariai pasiskirstė veiklos sritimis, buvo tariamasi apie Sąjūdžio rėmimo grupių konferencijos sušaukimą. Posėdyje svečio teisėmis įsiprašė dalyvauti ir LKP CK mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedėjas S.Imbrasas.

Birželio 13 d. pasirodė dauginimo aparatu platintas nelegalus, J.Malinausko ir A.Medalinsko pasirašytas leidinys “Sąjūdžio žinios”, informavęs apie susitikimą su Sąjūdžio respublikinės iniciatyvinės grupės nariais Respublikinio agroskaičiavimo centre. Tos pačios dienos “Sąjūdžio žinių” antrame numeryje S.Lapienis ir Z.Vaišvila paskelbė atvirą laišką “Vakarinių naujienų” korespondentei, kritikavusiai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rinkimus. Vėliau “Sąjūdžio žinias” pradėjo redaguoti A.Juozaitis ir A.Skučas. Leidinys, platintas per Sąjūdžio struktūras, buvo labai populiarus.

Birželio 14-ąją paminėti didžiųjų 1941 m. trėmimų sukaktį Sajūdžio iniciatyvinės grupės nariai susirinko LTSR Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto salėje. Dalis jų nuėjo vakare į Lietuvos laisvės lygos surengtą šios sukakties minėjimą Vilniuje, Gedimino aikštėje. Šiame mitinge pirmą kartą buvęs politinis kalinys L.Laurinskas virš minios iškėlė tautinę trispalvę, mitingo pabaigoje jo dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.

Po trijų dienų, birželio 17-ąją, Rašytojų sąjungos klube įvyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovų susitikimas su LKP CK sekretoriumi L.Šepečiu, kuriame dalyvavo ir LKP CK skyrių vedėjai S.Imbrasas bei J.V.Paleckis. Pasikeista nuomonėmis apie Sąjūdžio veiklą, ruošimąsi TSKP XIX-ajai visasąjunginei konferencijai, kurią M.Gorbačiovas rengė jo pradėtai “perestroikai”paremti. Gegužės pabaigoje LKP CK buvo paskelbusi kandidatų į šią konferenciją sąrašą. Kandidatai į ją nebuvo renkami, o parinkti LKP vadovybės. Tai sukėlė intelektualų pasipiktinimą.

Netrukus, birželio 20-ąją, įvyko LKP CK posėdis, kuriame pirmasis sekretorius R.Songaila pranešė apie Maskvos priekaištus dėl trūkumų “darbo žmonių idėjinio politinio, ypač internacionalinio auklėjimo darbe(…). Tai rodo, kad nepakankamai efektyviai dirba CK biuras, asmeniškai drg. L.Šepetys, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas CK narys A.Česnavičius”. L.Šepetys įspėtas ryžtingiau pertvarkyti ideologinį darbą. Protestuodamas prieš tai jis atsistatydino. A.Brazauskas prisimena, kad tuometinė LKP vadovybė “nesuprato, kokie procesai prasidėjo. O kai kas ėmėsi “spręsti”problemas draudimu manydami, kad taip galima viską grąžinti į ankstesnę padėtį”. Tačiau laisvės džinas iš butelio jau buvo paleistas.

Birželio 21 d. įsikūrė Latvijos tautos frontas. Tą pačią dieną prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos įvyko pirmoji Sąjūdžio organizuota, nesankcionuota demonstracija, protestavusi dėl informacijos apie Sąjūdį blokavimo žiniasklaidoje, paskelbusi apie organizuojamą mitingą Gedimino aikštėje.

Sunerimusi LKP vadovybė nusprendė asmeniškai susitikti su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Toks susitikimas įvyko birželio 23 d. Jame dalyvavo ir Ministrų Tarybos pirmininkas V.Sakalauskas, TSKP XIX konferencijos delegatai. Susitikime R.Ozolas išdėstė Sąjūdžio susikūrimo aplinkybes ir jo tikslus. Be jo kalbėjo ir kiti iniciatyvinės grupės delegatai, buvo reikalaujama Sąjūdžio pripažinimo ir įteisinimo.

Rytojaus dieną, birželio 24-ąją, Vilniuje, Gedimino aikštėje, vykstantiems į Maskvą TSKP XIX sąjunginės konferencijos delegatams Sąjūdis surengė palydėtuves. Prisirinko pilna aikštė, apie 20 tūkstančių žmonių. Tai buvo pirmas masinis Sąjūdžio organizuotas renginys. Virš minios matėsi V.Lenino, M.Gorbačiovo portretai, Sąjūdžio simbolis - Gediminaičių stulpai, o netrukus suplazdeno ir Lietuvos tautinės vėliavos… Mitingą vedė A.Juozaitis. Jame dalyvavo tik šeši delegatai, dauguma jų dalyvauti tokiame renginyje neišdrįso.

Pirmasis kalbėjo iniciatyvinės grupės narys prof. V.Landsbergis. “Esame čia susirinkę labai svarbią dieną labai svarbiu reikalu. Išlydime delegatus ir visi žinome problemą, kurią sudarė pernelyg lėtas persitvarkymas Lietuvoje. Šiandien yra klausimas, jis kyla, natūraliai kyla spaudoje, susirinkimuose, jis ir šiandien čia, be abejo, yra iškilęs: delegatai, tie, kurie čia yra, ir tie, kurių čia, deja, nėra, kam jie atstovauja? Kokie buvo tie rinkimai? Manau, kad ir Respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi, ir tam tikrą gėdą, ir galbūt tai yra garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje”, - pradėjo kalbėtojas. Jis pabrėžė, kad konferencijos delegatai nėra “čia esančių ir visų kitų mus remiančių delegatai. Bet jie gali tapti mūsų delegatais”. V.Landsbergis toliau nagrinėjo spaudoje skelbtus pasiūlymus konferencijos delegatams, aiškino Sąjūdžio tikslus.

Mitinge pasisakė ir kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Prof. K.Prunskienė kalbėjo apie ekonominio suvereniteto klausimus, rašytojas V.Petkevičius pasisakė prieš LKP CK antrąjį sekretorių N.Mitkiną, reikalavo paleisti iš tremties žurnalistą G.Iešmantą. Iš konferencijos delegatų kalbėjo LKP CK sekretorius A.Brazauskas ir Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos CK pirmasis sekretorius A.Macaitis.

TSKP XIX sąjunginė konferencija svarstė “perestroikos”, viešumo, ūkio, tarpnacionalines problemas, tačiau ji, pasak A.Brazausko, “nieko Lietuvai nedavė - nei permainų, nei ko nors kito. Neįvyko jokių pokyčių nei partijos veikloje, nei ūkiniame gyvenime, nei santykiuose tarp respublikų ir Maskvos”.

Sąjunginės partinės konferencijos delegatams grįžus iš Maskvos, susitikimo su jais pretekstu Sąjūdžio iniciatyvinė grupė liepos 9 d. organizavo mitingą Vingio parke. Į jį rinkosi žmonės iš visos Lietuvos. Plazdėjo tautinių vėliavų jūra, virš minios iškelti šūkiai skelbė “Sąjūdis - liaudies valia ir viltis!”, “Lietuvai - suverenitetą!”, “Songaila - tautos gėda!” ir panašiai.

Mitingą pradėjo A.Juozaitis, pakvietęs pirmininkauti V.Petkevičių. Iniciatyvinės grupės nariai kalbėjo apie Sąjūdžio tikslus ir veiklos būdus, apie valdžios biurokratizmą, žmonių beteisiškumą, apie tai, kas labiausiai rūpėjo čia susirinkusiai šimtatūkstantinei miniai ir visai Lietuvai. Jų kalbas nuolat lydėjo ovacijos, šūkiai “Lietuva! Lietuva!” Pasinaudojant XIX-osios konferencijos delegato LKP CK sekretoriaus A.Brazausko kalba, nuo Vingio estrados stogo nusileido didžiulė tautinė trispalvė. Straipsnio apimtis neleidžia atpasakoti kalbų turinio, neįmanoma parodyti to nepakartojamo jausmo, kurį išgyveno mitingo dalyviai. “Įvyko tai, ko daugelis nebesitikėjo išvysti. Įvyko STEBUKLAS”, - rašė “Sąjūdžio žiniose” žurnalistė B.Balikienė. “Prieš porą savaičių Gedimino aikštėje susirinko 20 000. Čia, Vingio parke, - 100 000. Kur kitąkart rinksimės? Lietuvoj! Nes nebėra tokios aikštės, kuri daugiau sutalpintų. Ir nebėra ko laukti”. Mitingo dalyviai Sąjūdžiui suaukojo 28 650 rublių.

Mitingas Vingio parke Vilniuje, 1988 m. liepos 9 d. Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka

Mitingas parodė, kad niekaip negalima ignoruoti Sąjūdžio, už kurio nugaros jau buvo tūkstantinės minios. Tiesa, mitinge nebuvo pakviestas kalbėti disidentas A.Terleckas ar kas nors iš likusiųjų gyvų laisvės kovotojų, partizanų, kurių, be jokios abejonės, čia dalyvavo. Tačiau visi suprato, jog įvyko lūžis ir Lietuvos nepriklausomybė - tik laiko klausimas.

Viešai skelbiamos Lietuvos tautiškumo ir savarankiškumo idėjos, tautiniai simboliai vilniečiams jau tapo įprastu dalyku. Tuo tarpu provincijos partinius funkcionierius kalbos apie stalinines represijas, viešai keliama tautinė trispalvė dar vis šiurpino. “Žemynos” ekologijos klubas liepos 20 d. pradėjo masinį dviratininkų žygį per Lietuvą, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į ekologijos problemas, propaguoti Sąjūdį ir jo idėjas. Dviratininkai važiavo iškėlę lietuviškas trispalves, pasipuošę tautiniais simboliais. Miestuose ir miesteliuose, per kuriuos jie keliavo, organizavo mitingus, juose dalyvavo ir Sąjūdžio respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Čia skambėjo aistringos kalbos, plevėsavo vėliavos, už kurias dar taip neseniai, prieš kelis mėnesius - vasario 16-ąją buvo galima žmogų suimti ir teisti. S.Griciaus ir V.Pikšrio vadovaujami žalieji surengė žygį Neries upe, sustojimuose rengdami susitikimus su žmonėmis, mitingus. Vietinė valdžia buvo sutrikusi, nežinojo kaip elgtis. Beveik visur, kur vyko mitingai, kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės. Kaune iniciatyvinė grupė susikūrė greitai po vilniškės - birželio 10 d. Liepos 19 d. Sąjūdžio grupė įsikūrė Šiauliuose, liepos 22 - Alytuje, liepos 25 - Jonavoje ir t.t. Liepos 30 d. Kaune įsikūrė “Tremtinio” klubas, pirmininku išrinkęs gydytoją A.Butkevičių. Liepos pabaigoje prasidėjo Sąjūdį propaguojantis A.Kaušpėdo vadovaujamas Roko maršas per Lietuvą.

Liepos-rugpjūčio mėnesiai - tai Sąjūdžio organizavimosi metas visoje Lietuvoje. Neginkluotas pasipriešinimas okupacijai tapo masiniu. Liepos 26 d.

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, protestuodama prieš numatomą priimti įsaką dėl susirinkimų, mitingų laisvės apribojimų, surengė nesankcionuotą mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos. Valdžia reikalavo, kad iniciatyvinės grupės nariai susirinkusiems patys lieptų skirstytis, tačiau Sąjūdžio atstovai nepakluso. Tuomet oficialieji valdininkai patys reikalavo, kad žmonės išsiskirstytų. Aplink esantys kiemai buvo pilni milicijos ir VRM kariuomenės, pasiruošusios panaudoti jėgą, tačiau šį kartą valdžia jėgos dar nenaudojo ir po mitingo žmonės išsiskirstė.

LKP CK dėl gorbačiovinės “perestroikos” vis dar nežinojo, kaip elgtis su kasdien besiplečiančia Sąjūdžio veikla. Maskva, norėdama išsiaiškinti padėtį vietoje, pasiuntė į Lietuvą TSKP CK sekretorių A.Jakovlevą, kuris čia išklausė ne tik LKP nomenklatūrininkų, bet rugpjūčio 9 d. susitiko ir su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Iš A.Jakovlevo pritarimo panaudoti prieš Sąjūdį jėgą bei represijas LKP CK dogmatinio sparno atstovai negavo, ir tai daug lėmė tolimesnę Sąjūdžio veiklą.

Tuo metu dar nemažai už politinius įsitikinimus įkalintų žmonių tebebuvo kalėjimuose arba tremtyje. Disidentas P.Cidzikas Vilniuje, Gedimino aikštėje, pradėjo bado streiką, reikalaudamas paleisti politinius kalinius. Vėliau prie jo prisijungė A.Andreika. Disidentai be kompromisų reikalavo atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, išvesti tarybinę armiją. Lietuvos laisvės lyga skelbė, kad daugeliu klausimų (ekologijos, mokslo, kultūros ir pan.) jos ir Sąjūdžio tikslai panašūs, tik skiriasi požiūris į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo taktiką. Tačiau kovos už valstybingumo atkūrimą iniciatyva palaipsniui perėjo Sąjūdžiui.

“Sąjūdžio žinios” rugpjūčio 5 d. numeryje paskelbė prof. B.Kuzmicko straipsnį “Viešumo istorinei tiesai!”, kuriame autorius kvietė parodyti tikrąsias Ribentropo-Molotovo pakto aplinkybes ir pasekmes. “Visuomenė laukia viešumo ir objektyvumo”, - rašė autorius. Šiame numeryje atspausdinti ir Ribentropo-Molotovo slaptieji protokolai. Rugpjūčio 21 d. šie protokolai paskelbti ir oficialiame leidinyje “Literatūroje ir mene”.

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė rugpjūčio 23 d. Vingio parke nutarė surengti mitingą Ribentropo-Molotovo pakto 49-osioms metinėms pažymėti. Prof. V.Landsbergis per Lietuvos televiziją pakvietė visus “žinoti ir suvokti ypatingą rugpjūčio 23 dienos reikšmę" ir rugpjūčio 23 d. 19 val. atvykti į Vingio parką.

Mitinge Vingio parke dalyvavo 150-250 tūkstančių žmonių, virš minios plevėsavo šimtai juodu kaspinu perrištų trispalvių. Mitingas prasidėjo Maironio ir J.Naujalio daina “Lietuva brangi”. Jam vadovavo ir pirmasis kalbėjo prof. V.Landsbergis. Po jo kalbėjo kiti, iš viso 15 asmenų: poetas Just. Marcinkevičius, LKP CK sekretorius L.Šepetys, kunigas E.Atkočiūnas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai - V.Čepaitis, S.Geda, J.Juzeliūnas bei kiti. Išklausyta buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro J.Urbšio kalbos įrašas. Kalbėjusiųjų pasisakymuose vyravo Molotovo-Ribentropo pakto ir jo pasekmių Lietuvai tema. Mitinge buvo pavyzdinga rimtis ir susikaupimas, nors nebuvo nei milicijos, nei kitokių “tvarkdarių”.

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai rugpjūčio 30 d. Dailininkų sąjungos salėje susitiko su KGB Lietuvos padalinio vadovu gen. E.Eismuntu ir jo pavaduotoju E.Baltinu. Tai lig šiol negirdėtas dalykas. Generolas priekaištavo Sąjūdžiui už bendradarbiavimą su disidentais, pareiškė, kad jam kelia nerimą kai kurios antitarybinės apraiškos Sąjūdžio veikloje. Buvo pasikeista nuomonėmis apie tarybų valdžią ir tolerancijos ribas. Sąjūdžio atstovai reikalavo sudaryti galimybę jiems apie savo veiklą ir tikslus informuoti visuomenę per žiniasklaidą.

Vilniuje rugsėjo 17 d. pasirodė savaitraštis “Atgimimas” (redaktorius R.Ozolas) - pirmas valdžios necenzūruojamas spaudos leidinys, greitai pasiekęs 100 000 egz. tiražą. Rugsėjo 19 d. įvyko pirmoji televizijos laida su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Ypač populiaria tapo Sąjūdžio aktyvistų vedama tiesioginė televizijos laida “Atgimimo banga”.

Lietuvos laisvės lyga rugsėjo 28 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, surengė mitingą, skirtą Ribentropo-Molotovo antrojo slaptojo protokolo pasirašymo sukakčiai. Šį kartą LTSR VRM prieš demonstrantus pasiuntė specialius kariuomenės dalinius ir miliciją. Mitingą pradėjo disidentas V.Bogušis. Pradėjus kalbėti A.Terleckui, šalmuoti, su plastikiniais skydais kareiviai ir milicija puolė demonstrantus guminėmis lazdomis. Susidūrimai su demonstracijos malšintojais tęsėsi visą vakarą, daug žmonių nukentėjo.

Sąjūdžio lyderiai, visi pažangūs žmonės protestavo prieš tokius valdžios veiksmus, reikalavo juos ištirti. Spalio 4 d. įvyko LKP CK plenumas, kuriame buvo pakviesti dalyvauti ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovai. Prie CK rūmų vyko piketas, kurio dalyviai reikalavo LKP CK pirmojo sekretoriaus R.Songailos, Vidaus reikalų ministro S.Lisausko atsistatydinimo. Plenume nepasitikėjimą jiems išreiškė prof. B.Genzelis.

Spalio 7 d., skambant V.Kudirkos “Tautiškai giesmei”, tautinė vėliava iškilmingai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Spalio 10 d. vėliava iškelta Karo muziejaus varpinės bokšte Kaune. Taip į Lietuvą vienas po kito grįžo jos valstybingumo simboliai. Spalio 8 d. spaudoje paskelbta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programa.

Tautinės trispalvės pakėlimas Gedimino pilyje, 1988 m. spalio 7 d. Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka

LKP CK vadovybė nebesuspėjo paskui sparčiai besirutuliojančius įvykius. Spalio 19 d. LKP CK plenumas atleido iš pareigų R.Songailą. Plenume dalyvaujant kai kuriems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams ir jiems pritariant, spalio 20 d. pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas. Po šių permainų padidėjo visuomenės pasitikėjimas Lietuvos komunistų partija, pradėta nebijoti žmogaus, turinčio šios organizacijos nario bilietą. Dalis komunistų partijos narių tam tikra prasme privilegijuotą savo padėtį neretai panaudojo Lietuvos labui.

Sąjūdis tuo metu ruošėsi Steigiamajam suvažiavimui. Jis prasidėjo spalio 22 d. Vilniuje, Sporto rūmuose. Jame dalyvavo 1021 delegatas, 167 kandidatai į Sąjūdžio seimo narius ir apie 4 tūkstančiai svečių. “Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas - kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui”, - tokiais žodžiais suvažiavimą pradėjo poetas Just. Marcinkevičius. Jo, kaip ir kitų vėliau kalbėjusiųjų žodžius lydėjo audringi plojimai. Po architekto V.Landsbergio-Žemkalnio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų sveikinimų, komunistų partijos ir vyriausybės vardu suvažiavimą pasveikino LKP CK pirmasis sekretorius A.Brazauskas. Jis pastebėjo: “Vertindamas Sąjūdį, padarė klaidų ir Lietuvos komunistų partijos CK”. Pasak kalbėtojo, tautos vėliava Gedimino pilies bokšte ženklina naują visuomeninės raidos etapą. Štai tuomet A.Brazauskas paskelbė, kad Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems.

Programinius pranešimus apie Sąjūdžio tikslus padarė R.Ozolas, A.Juozaitis, Z.Vaišvila, K.Prunskienė, V.Landsbergis. Po jų kalbėjo kiti Sąjūdžio lyderiai. Žodis buvo suteiktas ir LLL vadovui A.Terleckui, kuris savo kalboje reikalavo Ribentropo-Molotovo pakto anuliavimo ir tarybinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Suvažiavimo eiga buvo transliuojama per Lietuvos radiją ir televiziją. Gatvės ištuštėjo, kas negalėjo būti Sporto rūmuose, suvažiavimą stebėjo per televiziją. Tai buvo masinė Laisvės Pamoka. Daugelio žmonių sąmonėje įvyko ESMINIS LŪŽIS. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja užvaldė daugumą Lietuvos žmonių. Vakare suvažiavimo dalyviai su degančiomis žvakėmis ir deglais nuo Sporto rūmų patraukė į Gedimino aikštę, kur prasidėjo mitingas ir Tautinis vakaras.

Antroji suvažiavimo diena prasidėjo šv. Mišiomis prie tikintiesiems sugrąžintos Katedros. Kardinolas V.Sladkevičius pamoksle tikintiesiems sakė: “Mes džiaugiamės permainomis, bet kartu ir primename: mokėkime laukti, nebūkime skubūs. Jos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė”.

Sporto rūmuose svarstant Sąjūdžio programą, suvažiavimo dalyvių audrą sukėlė Sąjūdžio atstovo iš Kauno R.Paulausko kalba, kurioje jis siūlė apsispręsti dėl Lietuvos priklausymo Tarybų Sąjungai. “ Ar mes Sąjungoje, ar ne?” - klausė kalbėtojas. “ Tai yra konstatavimas tiesos, kuri turi būti užfiksuota Sąjūdžio programoje”. Salėje kilo sujudimas. Rašytojas V.Petkevičius išėjęs į tribūną R.Paulausko kalbą pavadino provokacija.

Po diskusijų suvažiavimas priėmė LPS bendrąją programą, įstatus ir 30 rezoliucijų politikos, kultūros, ekonomikos, kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Suvažiavimas galimos reakcijos sušvelninimui pasiuntė laišką TSKP CK generaliniam sekretoriui M.Gorbačiovui, informuodamas apie suvažiavimą ir dėkodamas už jo vykdomą pertvarką ir viešumą.

Vakare, suvažiavimui išrinkus 220 asmenų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimą, Iniciatyvinė grupė paskelbė nutraukianti savo veiklą. Naktį Sąjūdžio seimas išrinko 35 asmenų Tarybą, į kurią įėjo dauguma buvusios Iniciatyvinės grupės narių. Į Tarybą išrinkti kun. V.Aliulis, V.Antanaitis, K.Antanavičius, O.Balakauskas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, S.Geda, B.Genzelis, R.Gudaitis, G.Jefremovas, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, M.Laurinkus, Just. Marcinkevičius, M.Martinaitis, A.Medalinskas, J.Minkevičius, K.Motieka, A.Nasvytis, R.Ozolas, V.Petkevičius, K.Prunskienė,V.Radžvilas, R.Rajeckas, V.Tomkus, K.Uoka, Z.Vaišvila, E.Zingeris ir A.Žebriūnas. Apie pusė Tarybos narių priklausė komunistų partijai, tačiau visi jie, visi Tarybos nariai buvo Lietuvos patriotai, nors kelią į nepriklausomybės atkūrimą matė nevienodai.

Apie pusę penkių ryto suvažiavimas “Tautine giesme” užbaigė savo darbą. Suvažiavimo reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje neįkainojama. Nuo jo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo estafetę tvirtai savo rankose laikė Sąjūdis. Lapkričio 1 d. iš kalėjimų ir tremties paleisti žinomi politiniai kaliniai G.Iešmantas, V.Petkus ir kun. S.Tamkevičius, kiek vėliau - B.Gajauskas. Lapkričio 1-ąją Lietuvoje pirmą kartą po karo legaliai buvo švenčiama Visų Šventųjų diena. Tačiau Lietuvos demokratėjimas vis daugiau rūpesčių kėlė Maskvai. Lapkričio 11 d. į Lietuvą susipažinti su padėtimi vietoje atvyko net trys N.Sliunkovo vadovaujami TSKP CK politinio biuro nariai.

Lietuvoje formavosi dvi pagrindinės politinės srovės - realią valdžią turėjusi Lietuvos komunistų partija ir didelį žmonių pasitikėjimą, bet be realios valdžios - Sąjūdis. Palaipsniui tarp šių politinių jėgų formavosi takoskyra, nors apie trečdalis Sąjūdžio seimo ir apie pusė Tarybos narių buvo komunistų partijos nariai. Komunistų partijoje tuomet irgi buvo daug “reformatorių", siekusių demokratinių permainų. Bet buvo ir “fundamentalistų", ypač tarp kitataučių, kurie piktinosi demokratijos apraiškomis visuomenėje ir partijoje, rėmėsi totalitarine TSKP politika, jos parama. LKP CK pirmajam sekretoriui A.Brazauskui, siekusiam išvengti Maskvos represijų prieš Lietuvos nepriklausomybininkus, teko laviruoti tarp šių jėgų.

Nebuvo vieningos nuomonės dėl kelio į nepriklausomybę ir Sąjūdyje. Iš vienos pusės radikaliųjų disidentų (ypač LLL) jis buvo kritikuojamas dėl nepakankamo ryžtingumo siekiant nepriklausomybės atkūrimo, iš kitos pusės komunistų partijos - už per didelį skubėjimą. Karštuose ginčuose Sąjūdis sugebėjo rasti aukso vidurį ir nusipelnė visuotinį tautos pritarimą.

Be šių politinių jėgų, paminėtini radikaliai nusiteikę disidentai, reikalavę greito, besąlygiško okupacinės armijos išvedimo bei nepriklausomybės atkūrimo deklaravimo, ir nepriklausomybės priešininkai, TSRS vienybės šalininkai, atmetantys bet kokias mintis apie Lietuvos nepriklausomybę.

Lapkričio 18 d. Vilniuje vyko LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija. Jos metu priimtos LTSR įstatymų pataisos, suteikusios lietuvių kalbai, tautinei trispalvei ir V.Kudirkos “Tautiškai giesmei” - Lietuvos himnui valstybinį statusą. Šie Tarybos nutarimai palankiai sutikti visoje Lietuvoje. Tačiau šioje sesijoje Sąjūdžio seimo nariai reikalavo pateikti ir priimti LTSR Konstitucijos pataisas, estų pavyzdžiu užtikrinančias LTSR priimamų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkusi žmonių minia laukė realaus, teisinio žingsnio į Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau Aukščiausioji Taryba šio įstatymo netikėtai nepriėmė. Toks jos elgesys sukėlė prie rūmų buvusių žmonių ir Sąjūdžio pasipiktinimą, nepasitenkinimo banga nuvilnijo per visą Lietuvą.

Sąjunginėje spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose vieni Sąjūdžio seimo tarybos nariai giriami, kiti kaltinami. Ypač daug kritikos skirta Tarybos nariui V.Landsbergiui. Sąjūdžio seimo taryba lapkričio 24 d. siekdama solidarumo, priėmė “Moralinės vienybės deklaraciją” ir nusprendė išrinkti Tarybos pirmininką, kuriuo pusei metų išrinktas prof. V.Landsbergis.

Sąjūdis pabrėžė, kad gerbs tik tuos įstatymus, kurie neapriboja ir nepažeidžia Lietuvos suvereniteto. Jis organizavo Lietuvos gyventojų parašų rinkimą prieš TSRS konstitucijos pataisas, galinčias pakenkti Lietuvos keliui į nepriklausomybę. Šios neeilinės akcijos metu surinkta 1,8 milijono parašų, kurie įteikti TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui.

Gruodžio 25 d. pirmą kartą po karo oficialiai švęstos Kalėdos.

1989 m. sausio mėnesį vyko rinkimai į laisvas LTSR Aukščiausiosios Tarybos vietas. Rinkimus laimėjo ir Aukščiausiosios Tarybos deputatais tapo Sąjūdžio seimo tarybos nariai - K.Motieka ir Z.Vaišvila, vėliau - R.Ozolas. Tai buvo pirmoji demokratijos pergalė, nes rinkimuose dalyvavo po kelis kandidatus. Pradėta ruoštis TSRS liaudies deputatų rinkimams. Kandidatus į TSRS liaudies deputatus visose apygardose kėlė ir Sąjūdis.

Lietuvos Nepriklausomybės šventės išvakarėse - vasario 15 d. Kaune, teatro rūmuose, ten pat, kur 1940 m. liepos 21 d. vadinamasis “Liaudies seimas” “pasiprašė” priimti į Tarybų Sąjungą, buvo sušaukta specialioji Sąjūdžio seimo sesija. Ji priėmė rezoliuciją, kurioje nurodoma:

“Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu, įvairiais būdais priešinosi hitleriniam bei stalininiam genocidui ir didžiavalstybinio kolonializmo apraiškoms. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kokio diktato”.

Tai pirmą kartą po karštų diskusijų viešai išreikštas Sąjūdžio tikslas - siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Vasario 16-ąją Kaune, dalyvaujant tūkstančiams žmonių, atidengtas pokario metais nuverstas Laisvės paminklas. Prie jo Sąjūdžio seimo nariai pasižadėjo siekti Lietuvos nepriklausomybės: “Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas - laisva Lietuva! Mūsų likimas - Lietuva!” Nepriklausomybės dienos minėjimas vyko ir kitose Lietuvos vietose. Vilniuje prie namo, kur buvo pasirašytas 1918 m. Nepriklausomybės aktas, atidengta memorialinė lenta.

Vilniuje pirmąjį kartą po Lietuvos okupacijos taip pat įvyko oficialios valdžios surengtas Vasario 16-osios minėjimas Akademiniame dramos teatre.

Vasario 28 d. spaudoje buvo paskelbtas grupės Aukščiausiosios Tarybos deputatų parengtas LTSR konstitucijos pataisų projektas. Visuomenė jį vertino nevienodai. Lietuvos komunistų partija laviravo, tačiau ir joje vis labiau ryškėjo pažiūrų takoskyra. “Vieni atstovauja svetimų sukurtam aparatui, kiti - lietuvių tautai”, - kalbėjo B.Genzelis. Vis daugiau komunistų partijos narių linko į nepriklausomybininkų pusę. Po vasario 16-osios šventės reakcingoji LKP CK dalis kvietė užkirsti kelią “nacionalizmo apraiškoms” ir prieš Sąjūdį imtis konkrečių veiksmų. TSRS valdžios šalininkai susibūrė į Sąjūdžiui alternatyvią organizaciją “Vienybė-Jedinstvo-Jednosc”, kurios šalininkų didžioji dalis buvo ne lietuvių tautybės žmonės. “Jedinstvo” pradėjo organizuoti mitingus, nukreiptus prieš Sąjūdį ir pažangųjį LKP sparną. Netrukus pranešta apie nežinomos sudėties “Tarybų valdžios gelbėjimo Lietuvoje komitetą”. Tai buvo politinė jėga, pasisakanti prieš Lietuvos nepriklausomybę, siekianti su TSRS pagalba išlaikyti ją sąjungos sudėtyje.

Respublikoje vyko rinkimų į TSRS liaudies deputatus kampanija. Visose rinkimų apygardose buvo iškelti ir Sąjūdžio remiami kandidatai, nors LLL, A.Terleckas tokį Sąjūdžio žingsnį labai kritikavo. Buvęs politinis kalinys-mirtininkas L.Dambrauskas rašė: “Nereikėjo didelės politinės išminties suprasti, ką būtų Lietuvai davęs toks boikotas - būtume netekę tribūnos, iš kurios galėjome kalbėti ne tik Tarybų Sąjungos žmonėms, bet ir visam pasauliui”. Sąjūdžio seimo taryba nusprendė “remti tas jėgas, kurios ir LKP CK, ir partinėse organizacijose siekia tikro pertvarkos vyksmo, galvoja apie naują Lietuvos ateitį ir vardan jos veikia”. Sąjūdžio remiamų kandidatų programoje buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. LKP remiami kandidatai pasisakė už Lietuvą TSRS sudėtyje.

Rinkimų kampanijos metu Sąjūdžio seimo tarybos nariai A.Juozaitis ir A.Nasvytis, iškelti tose apygardose, kuriose balotiravosi LKP vadovai A.Brazauskas ir V.Beriozovas, savo kandidatūras atsiėmė. 39-iose apygardose buvo išrinktas 31 Sąjūdžio deputatas, kiti pakliuvo į antrąjį rinkimų ratą. Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis, vertindamas Sąjūdžio pergalę ir tolimesnius santykius su LKP, kalbėjo: “Nereikia pūstis, venkime ir gyrimosi, ir pašaipų buvusio konkurento atžvilgiu. Važiuojam viename vežime, tad pernelyg stumdytis pavojinga”.

Pasirodė pirmieji totalitarinės Tarybų Sąjungos irimo požymiai. Pirmieji Maskvos globos išdrįso atsisakyti Lietuvos menininkai. Kovo 11-ąją neeilinis Dailininkų sąjungos suvažiavimas priėmė įstatus, kuriuose atsisakė išorinės jėgos diktato. Kovo 16-ąją Sąjūdis įregistruotas juridiškai. Atsikūrė Lietuvos Respublikoje iki okupacijos veikusios politinės partijos: demokratai, krikščionys demokratai, socialdemokratai, tautininkai, kitos organizacijos. Sąjūdžio seimas balandžio 23 d. sesijoje teigė, kad Lietuvos komunistų partija “turėtų būti savarankiška politine partija ir atlikti partijos, o ne administracijos funkcijas”. Birželio 3 d. nuo Maskvos, nuo visasąjunginės organizacijos atsiskyrė Lietuvos komjaunuoliai, atkūrę Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungą.

Sąjūdžio remti TSRS liaudies deputatai B.Genzelis, V.Landsbergis, R.Ozolas ir K.Prunskienė balandžio 6 d. Maskvoje susitiko su TSRS AT Prezidiumo pirmininku A.Lukjanovu. Tai pirmasis Sąjūdžio atstovų susitikimas su tokiu aukštu TSRS pareigūnu. Sąjūdiečiai informavo A.Lukjanovą apie Lietuvoje daromas kliūtis Sąjūdžio veiklai.

LTSR Aukščiausioji Taryba gegužės 18-ąją 11-ojoje sesijoje pagaliau priėmė LTSR Konstitucijos pataisą, kurioje skelbiama: “Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai”. Šioje sesijoje taip pat priimta deklaracija “Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą”. Joje nurodoma, kad Lietuva 1940 m. buvo neteisėtai prijungta prie TSRS ir jau šiandien išryškėjo lietuvių tautos siekis būti nepriklausoma valstybe. “Ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tik tarpvalstybinėmis sutartimis”, - rašoma deklaracijoje. Minia prie Aukščiausiosios Tarybos šį kartą Respublikos vadovus pasitiko ovacijomis ir gėlėmis.

Maskvoje, Kremliaus suvažiavimų rūmuose, gegužės 25 d. prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Tarp 2250 delegatų buvo ir Lietuvos sąjūdietiška delegacija, iš kitų išsiskirianti savo demokratiškumu ir laisvo žmogaus mąstymu. Suvažiavime kilo karštos diskusijos dėl TSRS karinių dalinių, kuriems vadovavo generolas I.Rodionovas, panaudojimo prieš taikius gyventojus ir jų žudynes Tbilisyje. Gegužės 31 d. TSRS liaudies deputatas iš Lietuvos, jaunas gydytojas E.Klumbys, protestuodamas prieš gen. I.Rodionovo, atsakingo už Tbilisio žudynes, veiksmus, per televiziją stebint milijonams TSRS gyventojų, pareiškė, kad negalės būti TSRS liaudies deputatu ir dirbti toje pačioje salėje, kurioje yra gen. I.Rodionovas, ir padėjęs posėdžiui pirmininkavusiam M.Gorbačiovui mandatą išėjo iš salės. Tai buvo toks netikėtas, iššaukiantis, drąsus žingsnis, kad suvažiavimo delegatai ir televizijos žiūrovai neteko amo. Atsimenantiems ankstesnius visasąjunginius forumus, tai buvo neįsivaizduojama… Suvažiavime kalbėjęs deputatas V.Landsbergis informavo suvažiavimo delegatus apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos priimtus dokumentus dėl Lietuvos TSR savarankiškumo, apie Ribentropo-Molotovo pakto slaptuosius protokolus ir jų pasekmes Lietuvai. Deputatė K.Prunskienė suvažiavime išdėstė Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepciją. Tai buvo Sąjūdžio idėjų ir siekių pristatymas Tarybų Sąjungai ir pasauliui, nors LLL, A.Terlecko “Liaudies šauklys” rašė: “Naivu būtų tikėtis, jog deputatų kalbos sugraudins rusų imperialistus ir paskatins atkurti istorinę tiesą bei teisingumą Pabaltijo respublikose”.

“Atgajos” organizuotas taikos žygis per Lietuvą (Vilnius-Klaipėda), 1989 m. liepos 7-16 d.

Jo metu buvo renkami parašai reikalaujant išvesti okupacinę kariuomenę.

Mitingas prie okupacinės kariuomenės bazės Radviliškyje.

Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka

Išeivijoje gyvenę lietuviai niekada nesusitaikė su Lietuvos okupacija, stengėsi išlaikyti lietuvybę savo šeimose ir mintyse. Laisvajame pasaulyje jie nuolat kėlė Lietuvos okupacijos bylą. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) ir Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), kitos organizacijos daug nuveikė tarptautinės politikos baruose. Išeivijoje gyvavo taip pat du požiūriai į okupuotą Lietuvą: vienas - boikotuoti, visiškai nebendrauti su sovietinės Lietuvos valdžia, kitas - nevengti šių ryšių, ypač su kultūros, mokslo žmonėmis, stengiantis juos patraukti į savo pusę.

Užsienyje daug metų vyko išeivijos lietuvių Studijų savaitės, kuriose buvo aptariama ir Lietuvos padėtis. 1989 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais XXXVI-oji studijų savaitė vyko Švedijos Gotlando saloje, Katthamarsviko vietovėje. Šios Studijų savaitės renginiuose dalyvavo atstovai iš Lietuvos ir - anksčiau neįsivaizduojamas dalykas - aukštas Lietuvos komunistų partijos pareigūnas. Lietuvai čia atstovavo Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis, tarybos nariai A.Buračas, Č.Kudaba ir K.Motieka, Lietuvos laisvės lygos pirmininkas A.Terleckas ir LKP CK ideologijos skyriaus vedėjas J.V.Paleckis.

Studijų savaitės pabaigoje, rugpjūčio 6 d., minėti Lietuvos atstovai ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkė I.Lukoševičienė bei VLIK’o pirmininkas K.Bobelis pasirašė komunikatą apie tai, kad išklausę pranešimus apie dabartinę Lietuvos politinę, ekonominę, ekologinę ir socialinę padėtį, kultūros, švietimo, jaunimo auklėjimo problemas bei Bažnyčios vaidmenį tautos atgimimo procese, sutarė:

“Visų Pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas!”

Tai labai svarbus ir prasmingas dokumentas, nutiesęs tiltą tarp trijų politinių jėgų - išeivijos lietuvių, Sąjūdžio ir atsinaujinančios Lietuvos komunistų partijos.

Artėjo Ribentropo-Molotovo pakto 50-osios metinės. Lietuvos Sąjūdis, Estijos Liaudies ir Latvijos Tautos frontai nutarė šią datą paminėti bendru renginiu, pavadintu “Baltijos keliu”. Daugelyje Lietuvos miestų įvyko šiai datai skirti mitingai, o rugpjūčio 23 d. 18 val. nuo Vilniaus Katedros iki Talino Tompea pilies bokšto, vien Lietuvoje apie milijonas žmonių, susikibę rankomis, sustojo kelyje, parodydami savo ryžtą siekti nepriklausomybės atkūrimo. “ Baltijos kelias - tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias”, - skelbė bendras Lietuvos Sąjūdžio ir Latvijos Tautos bei Estijos Liaudies frontų pareiškimas.

TSKP CK priėmė pareiškimą “Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose”, kuriame Pabaltijo respublikas gąsdino laukiančia katastrofa ir jų valdžias kvietė imtis “neatidėliotinų priemonių, kad pertvarkos procesas Pabaltijyje būtų apvalytas nuo ekstremizmo, nuo destruktyvių, žalingų tendencijų”. TSRS vadovas M.Gorbačiovas skambino A.Brazauskui telefonu, ragindamas Lietuvoje “daryti tvarką”.

Lietuvoje radikaliosios politinės jėgos, daugelis disidentų ir Sąjūdžio seimo dauguma viešai deklaravo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir nebevengė šio termino. LKP tuo metu skelbė mažiau radikalų šūkį: “Lietuva be suvereniteto - Lietuva be ateities”, Lietuvos žmonėms aiškindama, kad “suverenitetas”- ta pati nepriklausomybė, pavadinta kitu žodžiu, o Maskvos valdžiai - kad tai tik ekonominis savarankiškumas ir Lietuva siekia likti suverenia valstybe TSRS sudėtyje.

Sąjūdžio seimo sesija rugpjūčio 23 d. be kitų dokumentų priėmė pareiškimą “Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo”, kuriame kritikavo nelogiškus samprotavimus apie nepriklausomą gyvenimą svetimos valstybės sudėtyje.

Sąjūdis Lietuvoje įgijo vis daugiau teisių: Sąjūdžio nariai, turintys TSRS liaudies deputatų mandatus, galėjo iš LTSR valdžios gauti jiems reikalingą informaciją, reikštis žiniasklaidoje, turėjo neliečiamybės statusą. Visa tai padėjo Sąjūdžiui įsitvirtinti. Rugsėjo 16 d. išėjo V.Tomkaus, tuomet TSRS liaudies deputato, redaguotas Sąjūdžio dienraštis “Respublika”. Naujoji LKP vadovybė nevengė kontaktų su Sąjūdžio lyderiais. Prieš priimant svarbiausius sprendimus LKP vadovybė ir Sąjūdžio seimo taryba paprastai tardavosi. A.Brazauskas knygoje “Lietuviškos skyrybos” rašo apie tuometinius savo susitikimus Vilniaus Vingio parke su Sąjūdžio seimo tarybos pirmininku V.Landsbergiu, abipusį suinteresuotumą konfidencialiai aptarti politinio gyvenimo aktualijas.

“Gerai pamenu, kaip ne kartą su juo diskutavome (…) Kodėl mes vaikštinėjom būtent Vingio parko takeliais?.. Aišku, ne norėdami pasigrožėti gamta. Mums reikėjo apsisaugoti nuo galimų informacijos nutekėjimų. Aš buvau įsitikinęs ir net jau įspėtas, kad mane, kaip nepatikimą partijos pirmąjį sekretorių 1989 metų vasarą ir rudeniop saugumas ypač sekė. V.Landsbergis, ko gero, taip pat buvo sekamas (…) Temos buvo labai įvairios. Mes aptardavome opiausius Lietuvos valstybingumo, ekonominio savarankiškumo klausimus, mūsų deputatų dalyvavimą Sąjungos veikloje, apskritai santykius su Tarybų Sąjunga. Aš kiek sugebėdamas bandydavau jam aiškinti Respublikos vadovybės situaciją, jos padėtį, būtinybę išlaikyti bent minimaliausius kontaktus su Sąjungos valdžia ir išvengti nereikalingos konfrontacijos, kad Lietuvoje prasidėję procesai galėtų toliau plėtotis”.

LTSR Aukščiausioji Taryba, jausdama visuomenės nuomonę, rugsėjo 23 d. išreiškė savo poziciją dėl TSKP CK pareiškimo apie padėtį Pabaltijo respublikose. Dokumente nurodė, jog nepritaria TSKP CK kategoriškam tonui ir neargumentuotiems vertinimams, tačiau pažymi, kad respublikoje yra ir pertvarkai prieštaraujančių ir per daug radikalių politinių jėgų. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje prieita nuomonės rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą surengti 1990 m. vasario 24 d. Sąjūdžio seimo tarybos narys A.Juozaitis “Komjaunimo tiesoje”rašė, kad nepriklausomybės paskelbimo problema jau faktiškai - ne problema. “Artėjant vasario mėnesiui ją skelbti bus vis lengviau. Ir vis sunkiau bus įgyvendinti. Vis daugiau reikės proto, diplomatijos ir patirties”.

Pažangieji Lietuvos komunistų partijos nariai, ypač buvę Sąjūdyje, bei kūrybinių sąjungų nariai prakalbo apie partijos atsiskyrimą nuo TSKP. Iniciatyva kilo “iš apačios”, iš eilinių komunistų. Rugsėjo mėnesį pravesta apklausa rodė, kad 70 proc. Lietuvos komunistų pritaria LKP atsiskyrimui nuo TSKP. Toks jų žingsnis buvo tikrai nepriimtinas ir pavojingas totalitarinei, imperinei TSKP, o LKP Centro komitete šios idėjos nesikratė tik A.Brazauskas, V.Beriozovas, J.V.Paleckis. Vengrijos, Čekoslovakijos patirtis sakė, kas lauktų reformatorių viešumui ir “perestroikai” pralaimėjus. Atsiskyrimu nuo TSKP Lietuvos komunistai, pasak Kauno sąjūdininko, TSRS liaudies deputato N.Medvedevo, norėjo suderinti savo nuostatas su pagrindiniais tautos interesais rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse. Tuo metu LTSR Aukščiausioji Taryba rengė planą nepriklausomybės atkūrimo dokumentams parengti.

Žinios apie šiuos pasirengimus pasiekė ir Maskvą. TSKP CK lapkričio mėnesį sušauktame politinio biuro posėdyje LKP vadovai A.Brazauskas, V.Beriozovas buvo kaltinami separatizmu, jiems grasinama ir reikalaujama nešaukti suvažiavimo, nekelti atsiskyrimo nuo TSKP klausimo. Lapkričio 16-osios biuro posėdis truko aštuonias valandas ir LKP vadovams buvo tikrai nelengva atsilaikyti prieš Maskvos kaltinimus bei nepasiduoti jų spaudimui.

Baltijos kelias, 1989 m. rugpjūčio 23 d. Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka

Gruodžio 2 d. TSKP generalinis sekretorius M.Gorbačiovas per “Tiesą" atviru laišku kreipėsi į Lietuvos komunistus, ragindamas liautis kalbėti apie atsiskyrimą nuo TSKP: “Savarankiškos valstybės atkūrimas už TSRS ribų, respublikinės komunistų partijos, nepriklausomos nuo TSKP, įkūrimas (…) paverstų niekais tarybų valdžios metais pasiektus Lietuvos, jos ekonomikos ir kultūros pažangos rezultatus". TSKP vadovybė į Lietuvą siuntė savo “emisarą” TSKP politbiuro narį V.Medvedevą ištirti padėtį vietoje ir bandyti paveikti Lietuvos komunistus.

Nepaisant Maskvos gąsdinimų, 1989 m. gruodžio 19 d. Vilniuje, Operos ir baleto teatre prasidėjo LKP XX-asis suvažiavimas, kuriame dalyvavo 1038 delegatai. Prie teatro susirinkę žmonės, žinodami LKP pastangas atsiskirti nuo TSKP, laikė šūkius “Savarankiškai LKP - TAIP!”, “Algirdai, laikykis! Mes su tavim”ir panašiai. A.Brazauskas prisimena, kaip pirmąją suvažiavimo dieną jį prie telefono iškvietė TSKP vadovas. “Paėmęs ragelį, išgirdau ypač rūstų M.Gorbačiovo balsą”, rašo knygoje “Lietuviškos skyrybos” A.Brazauskas. TSKP ir TSRS vadovas grasino, jeigu suvažiavimas ryšis atsiskirti nuo TSKP, imtis pačių griežčiausių priemonių. Iš M.Gorbačiovo kalbos A.Brazauskas suprato, kad jis pasiruošęs išvaikyti suvažiavimą. “Salėje daugiau kaip tūkstantis delegatų, ir jie nuspręs, kokia bus partija”, - sakė A.Brazauskas M.Gorbačiovui. Grįžęs į salę jis siūlė paskubinti atsiskyrimo įforminimą, nes ilgiau svarstant gali būti per vėlu…

Vardiniu balsavimu iš 1033 suvažiavime dalyvavusių delegatų už savarankišką Lietuvos komunistų partiją, turinčią savo programą ir statutą, balsavo 855 delegatai (82,8 proc.). Už LKP TSKP sudėtyje - 160, susilaikė 12. Nutarta TSKP Lietuvos respublikinę organizaciją reorganizuoti į savarankišką Lietuvos partiją. Savarankiškos LKP pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas, antruoju V.Beriozovas, sekretoriais K.Glaveckas ir J.V.Paleckis. Trečdalis Sąjūdžio seimo tarybos narių buvo išrinkti į LKP Centro komitetą, o Tarybos nariai B.Genzelis, R.Gudaitis, R.Ozolas, K.Prunskienė išrinkti LKP CK biuro nariais. Pasibaigus suvažiavimui jo dalyviai sustoję sugiedojo “Lietuva, tėvyne mūsų”, tuo dar kartą pareikšdami savo nusistatymą.

Suvažiavimo delegatai, kariškiai, prieštaravę LKP atsiskyrimui nuo Maskvos, besivadovavę TSKP platforma, suvažiavimą paliko ir išėjo iš salės. Suvažiavimo delegato G.Kazimierėno žodžiais tai buvo okupacinės armijos išėjimo iš Lietuvos pradžia… Naktį atskirai susirinkę LKP savarankiškumo priešininkai įkūrė Maskvai ištikimą TSKP organizaciją, žmonių pramintą “platformininkais”, “naktinukais”.

LKP atsiskyrimas nuo TSKP Lietuvos kelyje į nepriklausomybę buvo labai reikšmingas, nors Lietuvoje vertinamas nevienareikšmiai. Vyko mitingai, pritariantys šiam Lietuvos komunistų apsisprendimui, tačiau kitokios nuomonės laikėsi radikalai. Šį LKP žingsnį ypatingai vertino demokratinės pasaulio šalys. Buvęs politinis kalinys L.Dambrauskas apie LKP XX-ąjį suvažiavimą knygoje “Žvilgsnis į dabartį”rašo: “Aš jį laikyčiau istoriniu ne todėl, kad jame buvo atlikta tam tikra LKP narių išpažintis tautai, bet kad tuomet buvo mesta pirštinė TSKP Centro komitetui. Lietuvos komunistų dauguma pirmoji Sovietų Sąjungoj atsisakė TSKP diktato ir internacionalizmo idėjų. Prasidėjęs mūsuose komunistų partijos skilimo procesas neapsiribojo Lietuva, jis persimetė ir į kitas respublikas. Taigi kaip tik šiame suvažiavime komunistų vadovaujamam vaidmeniui suduotas skaudus smūgis”.

Suvažiavimas padarė didžiulę įtaką dar abejojusiems Lietuvos nepriklausomybe. Gruodžio 30 d. “Tiesa” paskelbė anksčiau neįsivaizduojamą dalyką: grupė (38) Valstybės saugumo (KGB) pareigūnų savo parašais patvirtino remią Lietuvos komunistų atsiskyrimą nuo TSKP. Lietuvos komunistai (net kai kurie KGB darbuotojai) 1990 m. buvo nepanašūs į stalinistinius 1950-ųjų metų komunistus, žodis “komunistas” neatitiko savo ankstesnės prasmės.

Gilų pėdsaką Lietuvos kelyje į nepriklausomybę paliko TSRS liaudies deputatų veikla Maskvoje. TSRS liaudies deputatai - sąjūdiečiai aktyviai dalyvavo tarpregioninės grupės veikloje. Ši grupė daug prisidėjo prie demokratijos procesų suaktyvinimo ir išplėtojimo Tarybų Sąjungoje. Visų TSRS regionų ir visos šalies televizijos žiūrovams stebint jie kalbėjo apie opiausias Lietuvos problemas. Ypatingo TSRS ir užsienio valstybių dėmesio susilaukė šių deputatų pastangos dėl Ribentropo-Molotovo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kurių M.Gorbačiovas ir jo komanda vis “negalėjo rasti”, išviešinimas. Deputatai iš Lietuvos reikalavo šį sandėrį pripažinti negaliojančiu ir niekiniu, dalino suvažiavimo delegatams Lietuvoje rusų kalba išleistą literatūrą apie Ribentropo-Molotovo paktą. Šių pastangų dėka buvo sudaryta speciali TSRS liaudies deputatų komisija tam faktui ištirti. Po LKP atsiskyrimo nuo TSKP tuomet Maskvoje vykusiame TSRS liaudies deputatų suvažiavime jie dėl šių “skyrybų” turėjo atlaikyti M.Gorbačiovo ataką.

Po LKP XX-ojo suvažiavimo M.Gorbačiovas, nepripažindamas XX-ojo suvažiavimo rezultatų, per Kalėdas - gruodžio 25 d. į Maskvą, TSKP CK plenumą, iškvietė senosios LKP sekretorius A.Brazauską, V.Beriozovą, J.Baltrūną, B.Zaikauską ir S.Giedraitį. Plenume dalyvavo ir TSKP ištikimos LKP dalies lyderio M.Burokevičiaus vadovaujami “platformininkai”. Plenumas reikalavo pripažinti XX-ąjį suvažiavimą ir jo nutarimus negaliojančiais. “Tai - Lietuvos komunistų laidotuvės, - sakė M.Gorbačiovas. - Todėl kad jūs partijos linija įtvirtinate ekstremalius ir separatistinius reikalavimus išstoti iš federacijos, iš Sąjungos”. Stalino laikais tokių “akiplėšų” likimas būtų buvęs nulemtas, tačiau ir dabar LKP savarankiškumo poziciją gynusiems jos vadovams svarbiausioje TSKP irštvoje buvo tikrai nesaugu ir, žinoma, nelengva. V.Beriozovas prisimena, kad šis plenumas paliko “slogų ir grėsmingą įspūdį”, jame buvo reikalaujama pašalinti iš TSKP “atskalūnus” A.Brazauską, V.Beriozovą, J.V.Paleckį. M.Gorbačiovo “viešumo” politikai pralaimėjus jie būtų neišvengę represijų.

1990 m. sausio 6 d. Vilniuje, Mokslų Akademijos salėje vyko Sąjūdžio seimo sesija. Joje be kitų klausimų, apsvarstyta Sąjūdžio rinkiminė programa, aptarta Lietuvos politinė situacija po LKP atsiskyrimo nuo TSKP, daug dėmesio skirta atsinaujinančiai LKP. Įsiplieskė karšta diskusija. Dalis Sąjūdžio seimo narių nesidžiaugė LKP atsiskyrimu nuo TSKP ir tvirtino, kad būtina komunistams bei jų rėmėjams per būsimus rinkimus neleisti laimėti daugumos ir skelbti Lietuvos nepriklausomybę, buvo abejojama atsiskyrusiosios LKP siekiu atkurti Lietuvos valstybingumą. Sąjūdiečiams reikia pasirinkti - Sąjūdis ar komunistų partija.

“Sąjūdis buvo ir turėtų likti opozicija šiuo metu tebevaldančiai administracinei struktūrai, kurioje dominuoja komunistų partijos nariai”, - pabrėžė Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis. Jis ragino vertinti žmones, atsižvelgiant į jų nuveiktus darbus, o ne pagal formalią partinę priklausomybę, kviesdamas visus ugdyti didesnę toleranciją tarpasmeniniuose santykiuose, nes kilniose pastangose atkurti žmoniškumą ir glūdi Sąjūdžio esmė. “Mes daug kelio nuėjom kartu su savo draugais, kurie priklausė anai, blogesnei už dabartinę, komunistų partijai, mes jų nevarėm iš Sąjūdžio ir nepriekaištavom jiems. Būtų keista, jeigu mes dabar pakeistume principinę poziciją” (Esu realistas. “Atgimimas”. 1990 01 19-26). V.Landsbergis pastebėjo, kad ir toliau bus pritariama “tiems LKP vadovybės veiksmams, kurie gali būti naudingi nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui”. Laimėjo Sąjūdžio seimo tarybos pirmininko pozicija.

Šioje Seimo sesijoje priimta rezoliucija, kviečianti į demonstraciją TSRS vadovo M.Gorbačiovo numatomo atvykimo į Lietuvą metu. Lietuvos žmonės pakviesti atvykti į mitingą ir parodyti savo nusistatymą siekti Lietuvos nepriklausomybės. Sesijoje pristatyta Sąjūdžio rinkiminė platforma, svarbiausiu Sąjūdžio tikslu nutarta proklamuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Gelbėti Tarybų Sąjungos komunistų partiją sausio 11 d. į Vilnių atvyko pats M.Gorbačiovas. Ta proga Gedimino aikštėje surengtame mitinge kalbėjo ne tik Sąjūdžio vadovai, bet ir LLL lyderis A.Terleckas bei LKP sekretorius J.V.Paleckis… Lankymosi Lietuvoje metu M.Gorbačiovas Spaudos rūmuose susitiko su Lietuvos kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovais, aiškindamas jiems, kaip jie klysta norėdami atsiskirti nuo TSRS. Susitikimas buvo ypač audringas, visi dalyvavusieji inteligentijos atstovai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. M.Gorbačiovas iš Lietuvos išvyko nieko nelaimėjęs.

Sausio 15 d. LTSR Aukščiausioji Taryba vietoje atsistatydinusio V.Astrausko Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku išrinko A.Brazauską.

Sausio mėnesį prasidėjo rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą kampanija. Sąjūdis visose rinkiminėse apygardose iškėlė savo remiamus kandidatus. Rinkimuose rungėsi dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis ir LKP. TSKP bei TSRS šalininkai daugiau savo rėmėjų turėjo tik nelietuviškuose pietryčių Lietuvos rajonuose.

Sąjūdis savo rinkimų programoje nurodė: “Sąjūdis nedelsiant ir besąlygiškai siekia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę”. Atsinaujinusi LKP taip pat pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą neskubant, “žingsnis po žingsnio”. LKP (TSKP) - imperinio mąstymo Maskvos penktoji kolona, pasisakė prieš Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS. Artėjant rinkimams stiprėjo šių jėgų priešprieša.

Vilniuje vasario 3 d. įvyko Sąjūdžio priešrinkiminė konferencija “Lietuvos kelias”, kurioje buvo pristatyti 148 Sąjūdžio remiami kandidatai į 141 vietą Aukščiausiojoje Taryboje. Konferencija apsvarstė Sąjūdžio rinkiminę programą, kandidatai į Aukščiausiosios Tarybos deputatus padarė programinius pranešimus. Pabrėžta pagrindinis būsimų deputatų tikslas - balsuoti už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

“Atgimusiai Lietuvai - nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai - demokratiją,

demokratinei Lietuvai - žmonišką gyvenimą! Demokratija, nepriklausomybė ir gerovė -

neatskiriamos!”,

- teigiama Sąjūdžio kandidatų rinkiminėje programoje.

Vasario 7 d. Vilniuje į 17-ąją sesiją, paskutinę savo kadencijoje, susirinko LTSR Aukščiausioji Taryba. Sesija priėmė labai svarbų Lietuvos valstybingumo atkūrimui dokumentą - nutarimą “Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, kuriuo paskelbė, kad 1940 m. liepos 21 d. “priimta” deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSSR įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į SSSR yra neteisėti ir juridiškai negalioja. Sesijoje priimtu įstatymu “Dėl švenčių ir atmintinų dienų” Vasario 16-oji paskelbta valstybine švente, įteisintos Velykų bei Kalėdų šventės, paskelbtos naujos atmintinos dienos.

Filosofas A.Šliogeris rašė, kad Lietuvoje “vėl pradėjo atsirasti tai, ką galima pavadinti politika ir politine sąmone”. V.Landsbergis “Atgimime” rašė, kad galimi du keliai į Lietuvos nepriklausomybę: vienas lėtesnis, atkuriant nepriklausomybę etapais, kurį vadino “dekolonizacijos modeliu”, antrasis - nepriklausomybės skelbimas iš karto, nepaisant antrosios pusės reakcijos.

Maskvoje vasario 6 d. vyko TSKP CK plenumas, sukviestas aptarti padėtį Lietuvoje po M.Gorbačiovo vizito. Į jį buvo iškviesti LKP CK sekretoriai A.Brazauskas, V.Beriozovas, J.V.Paleckis ir K.Glaveckas bei “platformininkų” lyderiai. J.V.Paleckis plenume perskaitė LKP sekretorių deklaraciją apie tai, kad Lietuvos komunistai “visiškai remia lietuvių tautos siekį taikiu ir demokratiniu būdu atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. Šiame plenume buvo kategoriškai pasmerktas Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo TSKP, kaip ardantis Tarybų Sąjungos vienybę, ir reikalaujama artimiausiu laiku jį atšaukti. TSKP pabrėžė remianti Maskvai ištikimai tarnaujančią LKP(TSKP) - “platformininkus”.

Artėjant rinkimams situacija kaito. Tarp Sąjūdžio remiamų kandidatų buvo ir keletas pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvių, buvusių politinių kalinių, kurių balotiravimasis į Aukščiausiąją Tarybą buvo savotiškas iššūkis. KGB prieš juos organizavo šmeižtų kampaniją. Didžioji dauguma daugiatiražinių spaudos leidinių buvo komunistų partijos rankose ir agitavo už savo keliamus kandidatus.

Vilniuje, Operos ir baleto teatre, vasario 15-ąją vyko pirmas iškilmingas po nepriklausomybės praradimo valdžios surengtas Lietuvos nepriklausomybės dienos minėjimas. Jame dalyvavo Lietuvos TSR vadovybė, Sąjūdžio seimo tarybos nariai, Bažnyčios, visuomeninių organizacijų atstovai. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas, savarankiškos Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius A.Brazauskas minėjime kalbėjo: “Atėjome pagerbti iškiliausią mūsų istorijos datą. Atėjome čia ir atgailai už tai, kad Vasario 16-ąją, kaip ir daugelį kitų ryškiausių Lietuvos istorijos puslapių, taip ilgai ir neleistinai buvo stengiamasi apnešti užmaršties dulkėmis”. Minėjime kalbėjo ir Sąjūdžio, mokslo, kultūros atstovai.

Tik dveji metai praėjo nuo valdžios siautėjimo, minint 1988 m. Vasario 16-ąją… Dabar iškilmingi Nepriklausomybės dienos minėjimai praėjo ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Tiesa, kai kurie disidentai kritiškai vertino vykstančius pokyčius, kritikavo Sąjūdį už “flirtą” su LKP, o ją kaltino veidmainiškumu teigdami, kad “mums nereikia nei TSKP, nei LKP” ir t.t.

Rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą vyko 1990 m. vasario 24 d. Juos triuškinančiai laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Rinkimuose dalyvavę 71,72 proc. rinkėjų iš 90 išrinktų deputatų 72 išrinko Sąjūdžio atstovus. Pakol nebuvo išrinkta reikiamas Aukščiausiosios Tarybos deputatų skaičius, ji darbo nepradėjo. Pakartotiniai rinkimai vyko kovo 4 d. Juose išrinkti dar 26 deputatai, iš jų 18 - sąjūdiečiai. Kai kuriose rinkimų apygardose papildomi balsavimai vyko ir kitomis dienomis.

Vilniuje kovo 1 d. išrinktieji Sąjūdžio deputatai sudarė tris komisijas: vieną - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui parengti, antrąją - krašto apsaugai ir valstybės vidaus reikalams bei komisiją Aukščiausiosios Tarybos darbo reorganizavimui. Komisijos svarstė nepriklausomybės atkūrimo principus ir eigą, rengė Akto dėl nepriklausomos valstybės atstatymo projektą. Pagrindinis klausimas - ar skelbti nepriklausomybės atkūrimą iš karto, prasidėjus naujai išrinkto parlamento darbui. Jau nuo vasario 16-osios šį klausimą nagrinėjo ir spauda. Disidentas P.Pečeliūnas “Lietuvos ryte” svarstė: “Dabar ir aš į Nepriklausomybę žiūriu kitaip. Man atrodo, jos skelbti nereikia. Ji paskelbta 1918 vasario 16-ąją. Reikia tik atkurti tai, kas prarasta". “Nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 ir dar kartą ją deklaruoti būtų nelogiška. Reikia tik nustatyti santykius su Tarybų Sąjunga”, - siūlė buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys (“Tiesa”, 1990 02 21).

Vilniuje kovo 8 d. Respublikiniuose profsąjungos tarybų rūmuose (dabar - Seimo III-ieji rūmai) įvyko Sąjūdžio seimo sesija. Daug Sąjūdžio seimo narių buvo išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatais. Sesija svarstė Lietuvos politinę padėtį po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą, pasikeista nuomonėmis dėl nepriklausomybės atkūrimo skelbimo. Po Seimo sesijos Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis pasiūlė išrinktiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams pasilikti. Deputatai nutarė įkurti Sąjūdžio deputatų klubą, jo pirmininku išrinko deputatą V.Landsbergį.

Rytojaus dieną - kovo 9-ąją, 16 val. Profsąjungos tarybų rūmuose prasidėjo Sąjūdžio remtų deputatų pasitarimas. Jame dalyvavo apie 50 žmonių, vėliau atvyko dar daugiau, taip pat savarankiškai LKP atstovaujantis deputatas Č.Juršėnas. Pasitarime vėl buvo svarstoma ar gerai, ar reikia nedelsiant tuojau pat skelbti nepriklausomybės atkūrimą. Buvo įvairių argumentų ir nuomonių. Sąjūdžio programoje buvo numatytas nepriklausomybės atkūrimas. Kai kurie deputatai, ypač Kauno atstovai, siūlė skelbti nepriklausomybės atkūrimą nedelsiant. Tos pačios nuomonės laikėsi ir deputatė K.Prunskienė teigdama, kad politiniu atžvilgiu nėra ko laukti ir nepriklausomybę reikia skelbti tuoj pat. Nemaža buvo ir siūlančių neskubėti. Tokios nuomonės buvo deputatai E.Bičkauskas, M.Laurinkus bei kiti. V.Landsbergis taip pat siūlė “neskubėti per daug”, laviruoti, palikti M.Gorbačiovui manevro laisvę. Buvo siūloma konsultuotis su Lietuvos ambasadoriumi JAV S.Lozoraičiu dėl Vašingto-no pozicijos nepriklausomybės skelbimo atveju. Apsisprendimui skelbti nepriklausomybę įtakos turėjo ir kovo 12-ąją turėjęs prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris ruošėsi svarstyti išstojimo iš TSRS įstatymą. Buvo aptariami sesijai teiktinų svarbiausių dokumentų tekstai, numatyta, ką siūlyti į mandatų komisiją, kitas pareigybes.

Pasitarime kilus diskusijai dėl Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, į šį postą buvo siūlomi V.Landsbergis, K.Motieka, R.Ozolas. V.Landsbergis pasiūlė, kad nuo Sąjūdžio deputatų klubo būtų teikiamas tik vienas kandidatas. K.Motieka pranešė - balotiruotis į pirmininko pareigas atsisakąs. Pasitarimas baigėsi 22 val. 30 min. Rytoj - naujai išrinktosios Aukščiausiosios Tarybos darbo pradžia.

Kovo 10 d. į Aukščiausiąją Tarybą rinkosi deputatai. Vakare jie užėmė savo vietas posėdžių salėje. Dauguma šią salę buvo matę tik televizoriaus ekrane. Kai kurie iš jų, buvę politiniai kaliniai, kaip B.Gajauskas ar L.Simutis - pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyviai - į šią salę atėjo daug metų praleidę kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Respublikos rinkiminės komisijos pirmininkas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas J.Bulavas 21 val. pradeda posėdį. Jis praneša, kad išrinkta 131 deputatas, posėdyje dalyvauja 125. Tokiu būdu kvorumas yra ir Aukščiausioji Taryba teisėtai gali pradėti savo darbą. Išrenkama balsų skaičiavimo komisija, suformuojamas sekretoriatas. Pirmasis klausimas - mandatų komisijos rinkimai. Komisijos pirmininku išrenkamas deputatas A.Sakalas. Po diskusijos dėl Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimo tvarkos deputatai baigia darbą.

Sąjūdžio remti kandidatai, susibūrę į klubą, po posėdžio dar kartą pasitarti susirinko Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo salėje. Vėl buvo aptariamas svarbiausias klausimas - skelbti nepriklausomybę rytojaus dienos posėdyje, ar ne. Po karštų diskusijų, konsultacijų su Lietuvos ambasadoriumi JAV S.Lozoraičiu, nutarta neatidėlioti.

Kovo 11-osios rytą Aukščiausiosios Tarybos rūmuose sujudimas, daugybė žurnalistų, svečių. Rinkiminės komisijos pirmininkas J.Bulavas 9 val. pradeda posėdį. Jame dalyvauja 130 deputatų, iš jų Sąjūdžio remtų - 107. Mandatų komisijos pirmininkas A.Sakalas pateikia komisijos išvadas. Kalbėdamas apie deputatų sudėtį pažymi, kad 70 - nepartiniai, 63 priklauso įvairioms partijoms, tarp jų 40 - Lietuvos komunistų partijai, 9 - Lietuvos socialdemokratų partijos, 5 Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) nariai, 4 deputatai priklauso Lietuvos žaliųjų partijai, 3 - Lietuvos demokratų partijai ir 2 - Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Tarp deputatų - 12 moterų. A.Sakalas pasiūlo visų 133 deputatų (131 ir 2-jų išrinktų paskutiniu momentu) mandatus pripažinti galiojančiais.

Pradedama Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimų procedūra. Deputatė V.Jasukaitytė į pirmininkus siūlo deputatą R.Ozolą, o šis - V.Landsbergį. Deputatai pritaria šiems pasiūlymams. Deputatas S.Kašauskas pasiūlo deputato A.Brazausko kandidatūrą, kurio pasiūlymui taip pat pritaria keli deputatai. K.Antanavičius siūlo pirmininku rinkti deputatą K.Motieką. R.Ozolui ir K.Motiekai atsiėmus savo kandidatūras, į pirmininkus liko du kandidatai - V.Landsbergis ir A.Brazauskas. Kandidatai išdėstė savo programas, prasidėjo rinkimai. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrenkamas V.Landsbergis: už jį balsavo 91 deputatas, už A.Brazauską - 38. Pirmininkaujančiojo vietą užima V.Landsbergis. Po sveikinimų Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas savo kalboje dėkoja Rinkiminei komisijai ir jos pirmininkui už darbą, deputatams - už pasitikėjimą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos A K T A S  Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo

Pirmininkas V.Landsbergis siūlo rinkti Pirmininko pavaduotojus ir sekretorių. “Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos komunistų partija”. Pirmininkas pabrėžė, kad labai vertindamas A.Brazausko kompetenciją ir patirtį kviečia jį neatsisakyti būti kandidatu į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo postą. A.Brazauskui kandidatuoti atsisakius, Pirmininko pavaduotojais išrinkti deputatai B.Kuzmickas, K.Motieka ir Č.Stankevičius, sekretoriumi - L.Sabutis.

Savo įgaliojimus, remdamasi Konstitucija, Aukščiausiajai Tarybai grąžino Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Pirmininko V.Landsbergio pavedimu deputatas G.Vagnorius siūlo laikinai eiti Ministrų Tarybos pirmininkės pareigas pavesti deputatei K.Prunskienei. Deputatai šiam siūlymui vieningai pritaria.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V.Landsbergiui pateikus, deputatai balsuoja už deklaraciją “Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų”, kurioje pabrėžiama, kad Lietuvos rinkėjai, suteikdami deputatams tautos įgaliotinių statusą, įpareigojo juos atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę per šią Aukščiausiąją Tarybą, “kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba”.

Toliau deputatai priima įstatymą “Dėl valstybės pavadinimo ir herbo”, kuriuo nutariama valstybę vadinti “Lietuvos Respublika”, nuo šiol vartoti oficialų Lietuvos Respublikos valstybės herbą ir ženklą - Vytį. Uždengiamas posėdžių salėje kabojęs LTSR herbas ir jo vietoje nuleidžiama Lietuvos tautinė trispalvė. Tuo metu lauke nuo Aukščiausiosios Tarybos fasado disidentas A.Terleckas, su kitais dalyviais, susirinkusiems žmonėms keliant ovacijas, nuplėšia ten kabojusį LTSR herbą.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Č.V.Stankevičius deputatams pateikia nutarimo “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” ir įstatymo “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” projektus.

Po diskusijos, dokumentų redagavimo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis vardiniam deputatų balsavimui teikia Aktą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Deputatai pildo balsavimo biuletenius. 22 val. 44 min. paskelbti istorinio balsavimo rezultatai. Už Akto priėmimą užpildę balsavimo korteles balsuoja 124 deputai, susilaiko 6, prieš balsavusiųjų nėra.

Sustoję deputatai ir svečiai gieda Valstybės himną. Salėje kyla ovacijos, sveikinimai. “Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva”,- pareiškia Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis.

Po ovacijų į tribūną nuėjęs deputatas V.Čepaitis siūlo: “Ši diena XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų vasario 16-oji. Todėl siūlau Aktą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui ir Tarybos sekretoriui, bet ir visiems, dalyvavusiems balsavime”.

Deputatai priima įstatymus “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”, “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo" ir Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi “Į pasaulio tautas”.

Iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų deputatai, dabar - ir Nepriklausomybės Akto signatarai, skirstėsi jau naktį - kovo 12-ąją. Prie rūmų, nepaisydama pavasarinio lietaus ir vėjo, stoviniavo, klegėjo žmonių minia. Žmonės su džiaugsmo ašaromis sveikino išeinančius iš rūmų signatarus skanduodami “ačiū!, ačiū!”, nors tai buvo ne tiek signatarų, kiek jų - gyvųjų ir per 50 nelaisvės metų žuvusiųjų - valios ir pastangų išraiška.

Prasidėjo nelengvas Nepriklausomybės akte išreikšto valstybingumo įtvirtinimo metas. Daugelis 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų tapo įžymiais valstybės ir politikos veikėjai.

Panaudota literatūra:

• Asmeninis autoriaus archyvas
• Atgimimo balsai.V.1991
• Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę. Sudaryt. V.Skuodis. T.1.2. V.1997
• Brazauskas A. Lietuviškos skyrybos. V.1992
• Genzelis B. Sąjūdis.V.1999
• Dambrauskas L. Žvilgsnis į dabartį. K.1992
• Kšanavičius A. Lietuvos atgimimo dienoraštis. V.1998
• Laisvės kovos 1944-1953 metais. V.1996
• Landsbergis V. Atgavę viltį. Pertvarkos tekstai
• Landsbergis V. Laisvės byla. V.1992
• Lietuvos kelias. V.1989
• Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamasis suvažiavimas. V.1990
• Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. 1990 m. kovo 10-13 d. I-VII posėdžiai. V. 1990
• Lieven A. Pabaltijo revoliucija. V.1995
• Nepriklausomybės žingsniai. V.1994
• Atgimimas. 1988-1990
• Gimtasis kraštas. 1987-1990
• Komjaunimo tiesa. 1987-1989
• Lietuvos rytas. 1990
• Literatūra ir menas. 1988-1990
• Sąjūdžio žinios. 1988-1989
• Tiesa. 1987-1990